Sutikimas, nemoksliškas protas ir prancūziškos efebofilijos žavesys

Ką tik baigiau pirmą Vanessos Springoros knygos Sutikimas vertimo juodraštį ir mano pilve apsigyveno toks tamsus šleikštulys. Taip, galbūt ne vien dėl knygos, galbūt smarkiai apsirijau padielkinių tviksų, bet jų apsirijau todėl, kad pastarąsias penkias dienas smarkiai forsavau vertimą, kurį forsavau visai ne todėl, kad terminas ant nosies, iš tikrųjų dar turiu daugiau nei mėnesį, forsavau, nes nesugebu daryti dviejų darbų vienu metu ir jeigu kuo greičau nepriduosiu knygos, tai rizikuoju neišlaikyti net ir tų dviejų planuojamų doktorantūros egzaminų (čia jau ir taip planas B – buvau suplanavusi tris). Kodėl rizikuoju neišlaikyti? Nes ne tik kad negaliu daryti dviejų protinių darbų vienu metu – negaliu vieną dieną versti, o kitą dieną skaityti, galvoti ir rašyti. (Nežinau, ar taip yra su visais darbais, ar tik tais, kurie įdarbina visiškai skirtingas smegenų dalis.) Bet didžiausia rizika kyla dėl to, kad esu tragiškai lėta studentė. Jei vertimas eina kaip per sviestą, tai studijų srityje jaučiuosi kaip Džeris (o kartais ir kaip Tomas) šitoje scenoje:

https://youtu.be/FKvLSE2XtpQ?t=237 (negaliu įdėti įrašo į tekstą, nes neleidžia to padaryti nuo mano norimo laiko, atleiskite už nepatogumus)

Viena iš „už ir prieš“ sąrašo eilučių prieš stojant į doktorantūrą buvo „mano protas nemoksliškas“. Kai kas gal sakys, kad išsidirbinėju, bet tikrai neturiu to skvarbaus konceptualaus mokslininko žvilgsnio. Kaip ir talento. Sugretinu šiuos dalykus, nes esu įsitikinusi, kad abu yra įgyjami ne gimus po laiminga žvaigžde, o sunkiu darbu. Ir trunka ne dieną ne dvi. Pavyzdžiui, kad suvokčiau, jog negaliu dirbti dviejų darbų vienu metu, man prireikė dviejų tep-lep darbo mėnesių. Po to dar dviejų – kad suprasčiau, nuo ko maždaug pradėti mokslinį darbą ir kad nereikia VISKO perskaityti prieš pradedant rašyti. Nenuostabu, kad atsilieku nuo tvarkaraščio, jei tokiu greičiu vykdau svarbius suvokimus. Bet koks aš laimingas žmogus – čia yra didžiausios mano problemos. Net kai pagalvoju, kad išvis gal išlaikysiu tik vieną egzaminą, kažkaip pernelyg nešiku į kelnes. Jei taip, išlaikysiu vėliau. O jei neišlaikysiu, tai mane išmes. Susimokėsiu aš už tuos metus. Žodžiu, kultūriškai aproprijuoju Ninos Simone dainą apie rasinę nelygybę ir po nosim niūniuoju „Ain’t Got No, I Got Life“.

Bet ir Springora nelenda iš galvos. Šių metų sausį pasirodžiusi jos knyga Prancūzijoje sukėlė nemenką šaršalą. Kur jau nesukels – ji aprašė savo romaną su Gabrieliu Matzneffu (Lietuvoje, greičiausiai, žinomu tik paraštėse). O tai bent naujiena, prancūzai su savo romanais. Tik kad romano pradžioje Springorai buvo 13, o Matzneffui  – 49 metai. Ir tai nebuvo viena vienintelė į senio plikę pataikiusi amūro strėlė, jis nuo pat jaunumės šniūrais viliojo paaugles, 1977 parašė laišką/peticiją dėl amžiaus, kurio žmonės gali duoti sutikimą lytiškai santykiauti, sumažinimo (pasirašė Derrida, Sartre’as, Barthes’as, Althusseris, you name it – jei 1977 buvai žymus kairysis intelektualas, greičiausiai dėjai savo parašą po šita peticija; atsisakė tik Duras, Cixious ir Foucault), taip pat išleido esė pavadinimu Dar nesuėjus šešiolikai ir šiaip visur kur galėdamas gynė savo meilės paauglėms (ir vienuolikmečiams filipiniečiams berniukams) tyrumą. Visos jo transgresijos, kaip jau supratote, buvo ne smerkiamos, o nuleidžiamos juokais ir, nors ir pašiepiamos, bet literatūros vardan pateisinamos. Pridedu prancūzišką vaizdo įrašą – net jei nieko nesuprasite, bent pamatysite patį Matzneffą ir 00:48-00:50 besijuokiančią moterį.

Šitoje ištraukoje kvebekietė žurnalistė ir rašytoja Denise Bombardier užsipuola Matzneffą sakydama, kad jis jai atrodo pasigailėtinas ir kad normalioje šalyje, tokioje kaip Kanada, žinant jo polinkius, jis niekada nebūtų kviečiamas į televiziją. Kiek buvo tokių, kurie drįso kažką panašaus pasakyti? Juos suskaičiuoti galima ant rankų pirštų.

Aš nesu labai išranki, o kartu esu siaubingai išranki knygoms. Nes vienintelis dalykas, kurio ieškau skaitydama tai kito žmogaus egzistencijos pojūtis – nelabai svarbu, ar tas žmogus išgalvotas, ar tikras, bet skaitydama aš noriu pajusti tarp pirštų kažką gyvo. Springora tai išpildo su kaupu. Ji aprašo savo patirtį iš daugelio kampų ir su tokiu subtilumu, kokio, mano papratimu, reta. Ji vienu metu ir vertina, ir nevertina, ir teisia, ir neteisia. Nors jos nepažįstu, bet labai tikiuosi, kad išleidusi knygą ji pajuto bent šiokią tokią ramybę. (Ne visiškai į temą, bet tai pirma versta knyga, kur nė karto nepanorau kuoka uždaužyti autoriaus už buržuaziškumą. O už ironijos kablius dar ir paglostyti norėjosi.)

Šita knyga taip pat duoda neperlaužiamą argumentą, kuriuo galima atsakyti visiems tiems, kurie rėkia „TAI KO IŠ KART NIEKO NESAKIAI REIKĖJO KREIPTIS Y MILICIJĄ“. Francesca Gee, dar viena buvusi Matzneffo paauglė, 2005 metais parašė tokią pačią knygą, kurią visos leidyklos – net ir Springoros knygą šiais metais išleidusi Grasset – atmetė, redaktoriaus žodžiais – tikrai ne dėl teksto kokybės.

Tiek žinių, kai pasirodys, paskaitykit. Ir nevokit, nusipirkit, tiek Springora, tiek aš esame to vertos.

P. S. O Matzneffo, jei nenumirs, kitais metais laukia teismas.

you are what you love, not what loves you

Filmą Adaptacija pirmą kartą pažiūrėjau prieš 11 metų. Labai norėčiau prisiminti, kas man rekomendavo jį pažiūrėti ar kodėl nusprendžiau tai padaryti. Tai jei kas nors man jį rekomendavot ir po šitiekos metų vis dar skaitot mano blogą, prisipažinkit. Bet greičiausiai šita informacija yra pasmerkta užmarščiai. Gal ir gerai, nes iš esmės tai nieko nekeičia.  O Adaptacija pakeitė. Prisimenu labai nedaug kažkokių esminių savo gyvenimo momentų, tokių, kai būties plokštės truputį pasislinko, susidūrė ir išsiveržė visi įmanomi ugnikalniai. Dar mažiau jų yra kažkaip susiję ne su kokiais nors gyvenimiškais įvykiais, o su pelkėje gulinčiu ir Charliu Kaufmanu apsimetančiu Nicolu Cage’u. Man dar dabar truputį susuka pilvą prisiminus, kaip pasijutau pažiūrėjusi šitą sceną. Gal ir jūs pažiūrėkit, kad visi žinotume, apie ką kalba:

Tiems, kas skrolina tualete darbe ir negali pasiklausyti, įdedu transkripciją.

You are what you love, not what loves you. Dabar atrodo elementaru, bet tada išmušė saugiklius. Įklimpus pirmos nelaimingos meilės liūne mintis, kad gali kažką mylėti ir jei tavęs tas žmogus nemyli atgal, tai visai nereiškia, kad esi lūzeris, atrodė visiškai neįtikima. Prireikė dar kokių gerų penkių metų, kol iki galo šitai supratau ir išmokau, bet būtent žiūrint tą sceną nutrūko, atsirišo ar buvo perkirstas šitas karminis Gordijaus mazgas (kaip dvasingu save laikantis žmogus stebėtinai mažai žinau apie tai, kaip veikia visi tie ezoteriniai dalykai; labiausiai turbūt todėl, kad noriu pati sugalvoti visas gyvenimo teorijas, o ne klausytis išminčių; dažniausiai jaučiuosi labai sena, bet šitoks požiūris turbūt reiškia, kad esu dar visai pienburnė) ir supratau, kur slypi visų mano problemų šaltinis.

Vakar netyčia prisiminus ir pažiūrėjus šitą sceną per galvą smarkiai trinktelėjo nostalgija – jau niekad nebebus taip, kad nežinočiau to, kas ten pasakyta (na, nebent iš tikrųjų susitrenksiu galvą ir ištiks labai nelaukiama demencija) ir kas prieš 11 metų atrodė kaip kažkoks naujas nesuvokiamas pasaulis. Kaip būtų gerai kartais galėti grįžti ir pažiūrėti savo gyvenimą kaip filmą. Tik baisiai nerimaučiau, kad gyvenimo filmas nepatektų į torentus :S

Kad jau prakalbom apie praeitį, tai reikia išlaikyti tam tikras tradicijas. Aš nebūčiau aš, jei pradėjusi iš naujo rašyti blogą nepakomentuočiau šito veiksmo. Porą pirmų įrašų dar susilaikiau, bet dabar jau važiuojam. Šiek tiek konteksto – reikia grįžti į senus laikus ir prisiminti, kas vyko internete, kai pradėjau šitą blogą. Nevyko praktiškai nieko. WordPress mano akyse buvo kažkokia alternatyvi platforma, nes ne tuo metu klestėjęs Blogger, kuris, jei neklystu, jau susipakavo šmutkes, trečiąją dieną nužengė į pragarus ir sėdi dievo tėvo dešinėje (iš tikrųjų lyg ne, bet vaizdas liūdnas). Tais laikais retai kas smarkiai atviraudavo apie savo gyvenimą, juolab apie nelaimingas meiles ar kitas egzistencines nesėkmes. Dabar visi kalba apie viską ir susidaro įspūdis, kad bloginimas ir rašymas yra labiau verslas nei laisvalaikis. Todėl blogo rašymas kažkokioj dinozaurų medijoj nesiekiant nieko parduoti ir nekuriant jokios vertės, nerašant gerų receptų ar nemokant kitų mylėti save šitoj turinio kūrimo epochoje man asmeniškai atrodo kaip visai maištingas aktas. Bet aš, žinoma, apie maištą išmanau labai mažai – kaip kadais sakė išmintingas laidos vedėjas, labiau lazda panaši į skylę nei Greta į maištininkę. Ir net nebeturiu nelaimingų meilių, apie kurias galėčiau rašyti. Nežinau, kaip čia bus, visas blogo atkūrimo planas griūva vos pradėjus jį analizuoti.

Fun fact: pas maištininkę šaldytuve yra trijų rūšių sriubos.

Mažiau fun fact: vėjas nulaužė kol kas geriausiai augusius pomidorus.

imu pamažu suprasti, kodėl kai kurie žmonės duoda vardus savo mašinoms
o jeigu būčiau namas, norėčiau atrodyti kaip šitas namas. geriau pagalvojus tai net ir būdama žmogumi norėčiau atrodyti kaip šitas namas

Gretos, aka svieto ir balandžių sparnų lygintojos, nuotykiai tęsiasi

Praėjus porai dienų po baltosios katytės grąžinimo savininkams, laiptinėje sutikau apie katę žinojusią, bet nieko nedariusią kaimynę. Ji paklausė, kaip viskas baigėsi, aš papasakojau, o tada ji pasakė, kad “atbėgusios katės reiškia laimę“. Ir aš šiek tiek nusiraminau, nes galbūt tai ir buvo priežastis, dėl kurios ji nieko nedarė – nenorėjo atsisakyti iš kaimynų atbėgusios laimės. Vertybiškai vis tiek nesutinku su ja – nesava laimė tokia jau ten ir laimė, bet bent jau nereikia vartytis naktimis negalint suvokti, kodėl žmonės daro ar nedaro kažkokių dalykų. Pastebėjau, kad man labai svarbu suprasti žmonių veikimo priežastis. Kitaip galiu iš proto išeiti. Kaip kokia “Blogos mergaitės“ veikėja.

Vasara, žinoma, yra gyvūnijos klestėjimo metas. Iš stovyklavietės palapinėje ir maiste parsivežėme keletą šliužų, vorų ir erkių, o aš, važiuodama savo paspirtuku į draugės gimtadienį, sugebėjau (tikriausiai) pervažiuoti balandžiui sparną. Nesu tikra, nes net nesustojau pažiūrėti, ar jam viskas gerai, ar reikia skambinti “Grindai“. Mindama 25 km/val. greičiu jaučiausi labai blogai (kiek įmanoma jaustis blogai važiuojant paspirtuku) ir vis gailėjausi, kam nesustojau. Atradau bent tris atmazus: 1) Balandis pats palindo po ratais; 2) Važiavau labai greitai ir nesusigaudžiau, kas įvyko, o po to grįžti jau buvo per vėlu; 3) Pasireiškė mano latentinė neapykanta balandžiams, kuri, šiaip jau, nėra tokia ir latentinė. Norėčiau kažkaip pamilti balandžius, nes jie, visgi, yra šioks toks ir mano artimas. Nuolat atskrenda numirti virš balkono. Ir aš suprantu, kad jie tiesiog husslina, kad išgyventų. Bet jie nesilaiko jokių taisyklių ir nuolat tūpia ant balkone auginamų salotų. Kol kas neišeina to jiems atleisti, bet gal ateityje dar pavyks. Kita vertus, po to pervažiuoto sparno pastebėjau, kad balandžiai ėmė labiau manęs bijoti. Turbūt jaučia, kad esu jiems grėsmė. Gal skleidžiu kokias antibalandines bangas.

Galiausiai, vakar internete užmačiau kažkokį savivaldybės raštą apie tai, kad draudžiama viešose vietose, balkonuose ir bendro naudojimo erdvėse šerti benamius gyvūnus ir paukščius. Ir, būk tu man, šiandien pabėgiojusi vaikštinėju palei žalianamį bandydama sukurti keletą Ingreso laukų ir, prieš akis išnyra moteris su spagečių pilnu plastikiniu maišeliu. Ima spagečius ranka ir meta juos į balandžių būrį. Aš, kaip gera pilietė, susirandu raštą ir paklausiu jos, ar žino, kad pagal savivaldybės potvarkį, taip elgtis negalima. Ji išpučia akis ir sako “a kuodiėl?“ (visai kaip aš, nori suprasti kodėl reikia kažką daryti arba nedaryti!) Aš bandau sakyti, kad balandžiai veisiasi ten, kur gauna maisto, teršia žmonių balkonus, etc. Dar kartą paklaususi kuodiėl ji nueina ir, net neabejoju, ima šerti balandžius kitoje vietoje. Bet aš nesu atsakinga už tai, ką daro kiti, kai jų nematau, aš atsakinga tik už tai, kad matydama kažką negerai elgiantis, paklausčiau jų, ar žino, kad negerai elgiasi ir paprašyčiau liautis. Einu toliau kiemu ir už 20 metrų matau senučiuką  su lazdele. Iš duonos maišo jis balandžių būriui barsto trupinius. Mane užplūsta beviltiškumo jausmas ir jau nieko jam nesakau, tik suprantu, kad reikės kreiptis į savivaldybę ir paklausti, ką daryti, kai pamatau balandžius šeriančius žmones.

Sugalvojau dar vieną pasiteisinimą balandžių neapykantai: aš tai neinu į jų namus ir nešiku ant jų lizdų.

pigeon

apie katytes ir nieko nedarymą

Šiandien ryte išeidama bėgioti laiptinėje tarp 4 ir 5 aukšto pamačiau gulinčią baltą drebančią katytę. Labai “Kliudžiau“ momentas. Tik kad katytė nebuvo apšepusi, o aš nesiruošiau į ją paleisti strėlės (kas, ačiū dievui, taip ir netaps legalu). Nubėgusi savo 1 km (prašau nesijuokti, kai pradėjau, buvo 300 m), grįždama nuėjau į parduotuvę šikpopieriaus ir paklausiau Pauliaus, ar katė tebeguli ten, kur gulėjusi. Paėmiau jai maisto. Grįžusi įpyliau vandens, Paulius paserviravo kažkokio tai vištienos marmalo, katė negėrė, bet kirto su malonumu. Kadangi katė buvo matyta, pirmas žingsnis buvo pasibelsti į 60+ metų šitame name gyvenančios kaimynės duris. Pasibelsti, o ne paskambinti, nes ji atjungė savo skambutį, kadangi jį išgirdusi ji labai išsigąsdavo (prašau nesijuokti, man irgi taip būna, net kai puikiai žinau, kad wolto kurjeris jau lipa laiptais). Kaimynė pasakė, kad katytė gyvena name (“barakuose“) priešais ir vakar matė, kaip įsmuko į mūsų laiptinę. Taigi aš nuėjau pas kaimynus, paklausiau, ar nepasigedo katės ir jie kaipmat užbėgo į penktą aukštą ir pasiėmė savo augintinę.

Laiminga pabaiga apniukusiam sekmadienio rytui. Bet aš negaliu perlipti minties, kad mano senolė kaimynė kone parą žinojo, kad jos laiptinėje guli paklydusi katytė, žinojo, kur jos šeimininkai, ir nieko nedarė. Taip, senolei sunku judėti – bet gi galėjo pabelsti į mano duris ir paprašyti pagalbos. Kaip, žiūrint į šitą katytę, galima to nedaryti?

katyte

Vienok, blogo atgaivinimo projektą skelbiu pradėtu.

tingus trisdešimtmetės žvilgsnis į praėjusius desetlet

Šiandien dešimtosios mano ir wordpresso sukaktuvės, sveikinu visus, kad net dešimt metų turite galimybę skaityti tai, kas išdrimba iš mano smegenų ir per pirštus pasiekia jūsų akis. Net neabejoju, kad per tuos dešimt metų žymiai prisidėjau prie pasaulio gerinimo.

O iš tikrųjų tai artėjant trisdešimtmečiui, o taip pat ir pasibaigus dekadai, labai lengva pasiduoti norui apžvelgti pastaruosius dešimt metų, bet kartu manau, kad žiūrėti atgal ir vertinti pasiekimus yra baisiai kapitalistinis dalykas (kaip koks metinis pokalbis ir darbo plano sudarymas) ir jei tai darai, užslėptai teigi, kad žmogus yra vertingas tik tada, kai kažko pasiekia, sukuria pridėtinę vertę, naują gyvybę ar filmo scenarijų. Bet tuo pat metu teigti, kad per dešimt metų nieko neįvyko ir visai nepasikeičiau, kad apie tai negalvoju ir kad tai nesvarbu, būtų melas. Tai kas geriau, kapitalizmas ar melas?

Gal pradėsiu nuo to, ką per dešimt metų praradau. Amerikiečiai tai vadintų edge, lietuviai neturi tokio termino išvis. Kai prisimenu, kokia gebėdavau būti sarkastiška, juokinga, nenuspėjama, kaip giliai įgelti ir kokias nesąmones daryti, kai nieko nemylėjau ir nemąstydavau apie savo poveikį kitiems, truputį sunku įsivaizduoti, kad, nepriklausomai nuo to, kad nebeturime nė vienos bendros ląstelės, vis tiek esame tas pats žmogus.

Ką gavau mainais? Stabilumą, apie kokį net nesapnavau. Ramybę, pasitikėjimą savimi, meilės (kurios dar mokausi, bet jos bent jau yra). Suvokimą, kad mirtis nėra blogiausia, kas gali nutikti. Galutinį įsitikinimą ir nebesislapstymą nuo to, kad labiausiai mėgstu mokytis, bet ne mažiau mėgstu tinginiauti ir kad graužatį atsveria tik nuolatinės pastangos tobulėti ir priimti savo nuopolius. Ai, ir ateitis nebeatrodo kaip juodoji skylė.

Spėjimai, kokia būsiu keturiasdešimties? Jei turėsiu vaikų – pavargusi. Jei neturėsiu – kupina noro mokyti visus aplinkinius. Šiaip gan liūdna, kad net jei nukeliaučiau laiku ir viską, kas dar bus ir ko išmoksiu, papasakočiau dvidešimtmetei Gretai, ji vis tiek nesugebėtų to suprasti. Jaunystės išmainymas į patirtį yra vienas iš saldžiai karčių gyvenimo dėsnių.

Taigi, kapitalistams turbūt atrodytų, kad kaip reikalas iššvaisčiau šituos dešimt metų. Guodžiu save tuo, kad bent jau nemeluoju.

Su Pauliumi šiandien darėmės naujametes nuotraukas. Nepavykęs šuolis.

 

 

 

apie patriotus ir autoritetus

Pastaruoju metu užmetant akį į būsimąją doktorantūrą tenka nemažai skaityti apie Antrąjį Pasaulinį karą ir, ypač, Lietuvą per Antrąjį Pasaulinį karą. Kol kas galiu labai apibendrintai pasakyti, kad karas atrodo kaip dalykas, kurio nenorėčiau pergyventi ir kai pagalvoju, kad mano seneliams teko, kažkaip daug labiau juos myliu. Bet čia ne apie mano senelius, čia labiau apie tai, kad žmonėms reikia autoritetų ir, mano nuomone, tai nėra pats geriausias dalykas.

Taigi, skaitau apie anūkus, kurie bando atsekti senelių gyvenimus per karą, bet jiems sunkiai sekasi – šaltinių nedaug, jie nepatikimi, liudininkai jau kone visi mirę. Gal ir gerai, kad atsekti nepavyksta – nes kai pavyksta, paaiškėja, jog tie seneliai nebuvo nekalti avinėliai.

Bandau priartėti prie savo temos – autoritetų. Nors niekad nebuvau labai maištinga, bet niekad neturėjau jokių autoritetų, jei autoritetu vadinsime žmogų, kurį gerbi, į kurį lygiuojiesi, arba paprasčiau – nuo kurio nori biški nusižiūrėti gyvenimą. Autoritetai mano gyvenime pernelyg nefigūravo ne todėl, kad nebūčiau savo laiku sutikusi ypatingų ir įkvepiančių žmonių, ginkdie. Labiau kad nepaisant to, jog žinojau, kad vienas ar kitas mano sprendimas ar veiksmas yra neteisingas, labai norėjau, kad mano gyvenimas priklausytų vien man, kad nebūtų – bent jau sąmoningai – gyvenamas per kalkę.

Todėl aš turiu didelių problemų su savo nacionaline tapatybe ir man kelia juoką, kai žmonės pešasi dėl kažkokios lentos. Ir liūdesį – nes aš niekuomet tų rietenų nesuprasiu. Versdama vieno lietuvių kilmės rašytojo mintis apie Lietuvą kone apsiverkiau – taip tauriai ir gražiai jis kalba apie šalį, kurioje aš gyvenu. Bet aš niekad nejaučiau jokių jausmų Lietuvai, Amerikai (lol tokios net šalies nėra) arba Rusijai. Man atrodo, kad tautybė ir nacionalizmas yra ant tiek pasenęs reiškinys, kad mane net stebina, jog nepastebiu daugiau pirštų, kurie baksnotų į šito reiškinio nelogiškumą.

Jeigu dėl kažkokios priežasties turėčiau didžiuotis, kad esu lietuvė, dėl tos pačios priežasties turėčiau didžiuotis ir tuo, kad esu moteris. Bet kuo čia didžiuotis? Kad gimiau vienoje šalyje, o ne kitoje? Kad valgiau cepelinus, o ne makaronus? Kad turiu X chromosomą, o ne Y? Nė vienas iš šių faktų pasididžiavimo man nekelia, tikriausiai aš esu kažkoks nevisavertis žmogus.

Šiaip jau gyvenime stengiuosi elgtis taip, kaip man atrodo teisinga. Kartais suklystu, kartais pamirštu, bet stengiuosi, kad mano elgesys atitiktų kažkokias normas – mano pačios nustatytas normas. Negaliu tiksliai pasakyti, kaip jos atsirado, bet žinau, kad tikrai ne pati viską sugalvojau. Visgi priešingai nei vertinant pašalinių išgyvenamas situacijas, savo gyvenime visad žinau, kuris pasirinkimas teisingas. Todėl mane glumina žmonės, kuriems reikia žvalgytis kažkur per petį, kad jiems kažkas pasakytų, kaip reikia elgtis. Ir išvis, ar tikrai autoritetai padeda elgtis geriau? Aš, pavyzdžiui, labai gerbiu partizanus, bet nu mūsų gyvenimai ant tiek skirtingi, kad jų taurus (toks iš istorijos knygų, nežiūrint į asmenines istorijas) pavyzdys, deja, nelabai kuo man padeda. Gal ir galima įžvelgti kažkokią pamoką apie kovojimą su neteisybe net kai tau tai nepatogu, bet, kaip jau sakiau, situacijos kitoniškumas man maskuoja tų senųjų autoritetų naudą.

Kodėl yra žmonių, taip norinčių įamžinti, neva, geruosius istorijos veikėjus, bet nenorinčių mylėti šalia esančių kitaip manančių tautiečių? Va čia yra esminis klausimas. Nori įamžinti ir nori pagerbti, bet pats nenori elgtis pakančiai ir ramiai. Aš nenoriu nieko įamžinti, nieko pagerbti, aš manau, kad visi anksčiau ar vėliau nugrimsime į praeitį – ir tada nebelabai bus svarbu, ar buvai lietuvis, ar rusas, ar žydas, svarbu bus tik tai, kaip elgeisi – nes tik tai formuoja ateitį ir daro žymiai didesnę įtaką būsimai istorijai, nei praėjusi istorija.

šitas pavasaris su savo alyvom mane tikrai pribaigs

vakar važiavom į sodą pas draugus ir aš Pauliui demonstravau savo rašymo pleilistą: jame kol kas yra keturios dainos, kurios, nepaisant to, kad visos labai skirtingos, gražiai viena su kita siejasi, viena kitą papildo ir sukelia manyje keistą emociją, stumiančią rašyti. trečia pleilisto daina yra gigi d’agostino l’amour toujours, kurią aš pirmą kartą išgirdau kaime, leidžiamą per mašinos radiją atidarius visas duris, tėvų draugei Laimai klykiant iš susižavėjimo ir bėgant per kiemą. jai užgrojus, Paulius susiraukė, kaip pasakytų mano mama, lyg po nosim jam būtų šūdu patepta. aš, žinoma, galėjau nekreipti dėmesio ir toliau klausytis tos dainos, bet esmė juk buvo ne man jos klausyti, o parodyti pleilistą Pauliui. bet gal jo santykis su muzika kitoks, o gal jis per didelis snobas, o gal aš tinkamai nepaaiškinau esmės, o gal jis tiesiog šioje situacijoje jos nesuprato.

kadangi papasakojau nemalonią istoriją apie Paulių, jis liepė parašyti apie tai, kaip vakar prisigėrusi įmečiau į klozetą savo bananais raštuotą kojinę, o jis rado ir išgelbėjo ją nuo šūdų likimo. ačiū jam.

visgi pradėjau rašyti ne todėl, kad norėjau pasidalinti mūsų privataus gyvenimo detalėmis. pradėjau rašyti, nes turiu rašymo pleilistą. jei jau visai tiksliai, tai pradėjau rašyti, sukūriau rašymo pleilistą ir dabar rašau apie tai blogą. nepaisant to, kokie keistai susipainioję ir ne patys maloniausi buvo pirmi šių metų mėnesiai, vienas dalykas pasikeitė į gera – į tokį gera, kokio dar niekad nėra buvę. praėjus 22 metams po pirmosios parašytos istorijos (apie kačiuką Murkliuką, kuris pabėgo iš namų, bet po to grįžo – riveting naratyvas) aš pirmą kartą rašiau ne tik kas papuola po pirštų pagalvėlėm, ne tik žaidžiau emocijom, ne tik išsikroviau ar nepadoriai atviravau. (aišku, dariau ir tai, bet taip pat) pirmą kartą sugalvojau istorijos idėją, užrašiau tą istoriją, kažkiek patobulinau ir, iš esmės, pabaigiau. o tada tą patį padariau su kita. ir trečia. žodžiu, kone pandoros skrynia atsivėrė.

tai kada jau bus knyga? – netyla viltingi klausimai

kada žmogui išdygs uodega – šaltai atsakau siurbčiodama naminę šaltą arbatą

kažkam, kas yra puikus įgudęs rašytojas ir triauškina klavišus pusryčiams pietums ir vakarienei, šitas mano pasiekimas atrodys toks pats menkas, kaip man atrodo mano balkoną apšikusio balandžio darbas, bet tie, kurie yra nors kartą rezidavę ar lankęsi mano galvoje, supras, kad nugalėti tą kankinantį balselį, spiegiantį you’re not good enough, yra turbūt didžiausias pasiekimas mano gyvenime. su tuo save ir sveikinu bei, privalau atiduoti pagarbą ir Pauliui, nes be jo vargu, ar būčiau iki to atvažiavusi. tai jis (kartu su Danu Harmonu) mane išmokė, kad  kūrybos pradžia yra pac nemaloniausias laikas, bet jis kažkada praeina. ačiū jam x2.

tai jeigu taip puikiai sekasi, va čia rašai ir viską, tai ko taip šūdinai gyveni? kaip tik tai ir bandau išsiaiškinti. paprasčiausias paaiškinimas būtų ‘man trūksta prasmės’. bet jis nėra tikslus. žymiai tiksliau būtų sakyti, kad ‘man trūksta disciplinos’. liūdniausia, nes aš visad laikiau save šiek tiek ana frank, kuri užsispyrusi gali pasiekti ko tik nori, yra stipri ir viską sugeba. pasaulio sukontroliuoti aš negaliu, bet save anksčiau visada galėdavau. o dabar nebe. nebesugebu laikytis planų, nusistatyti tikslų, jaučiuosi tarsi būčiau pamiršusi savo gimtąją kalbą ir nebėgalėčiau susikalbėti su savo vidiniu .

na, bet apie tai daugiau mano būsimoje knygoje.

esu talentinga daugelyje sričių, fotografijos irgi

 

išvarymarius

Kad ir kaip aš bandyčiau suprasti žmones, kartais nu nė pro kur nepavyksta. Ilgiausiai guliu atmerktomis akimis, bandau pažiūrėti iš jų perspektyvos, pasverti argumentus, įlįsti į jų kailį, bet galiausiai tiesiog nespėjusi pasakyti „viso gero“ panyru į nelabai ramius sapnus.

Visą savaitę kasvakar mane kamuoja Ivaškevičiaus „skandalas“ ir aš kaip niekad gailiuosi, kad nemoku rašyti apie nieką kitą, tik save. Norėčiau būti literatūrologė, sociologė, kultūrologė, psichologė ar bet kokia kitokia -ologė ir galėti kažkaip giliau pakapstyti šitą situaciją, bet nemoku. Todėl pakapstysiu prisiminimus.

2013, ketvirtas bakalauro kursas, kažkoks įvadas į lietuvių literatūrą, reik perskaityt „Malyš“. Rusų kalbą aš moku očin krasyvaja sabaka lygmenyje, todėl sėdžiu virtuvėj su tėčiu ir prašau, kad jis man verstų. Kiek kartų esu taip sėdėjusi su tėčiu ir kažką veikusi? Vieną. Kada man pirmą kartą tapo aišku, kad ne visi gali būti vertėjais? Tą kartą. Žiūriu į surauktą tėčio kaktą jam ieškant žodžių „nugi čia tas, nu kaip tas, gi va šitas“ ir nusiraminu: daug ko daug kur man gyvenime teks ieškoti, bet žodžių niekada.

Neacimenu tikslios datos, po „Išvarymo“ einu į stotelę ir garsiai sriūbauju. Naudodama bakalauro metu išmoktus terminus galiu drąsiai teigti, kad ką tik patyriau katarsį. Nenaudodama terminų galiu dar drąsiau teigti, kad ką tik supratau, ką reiškia būti pasaulyje vienam, visiškai vienam. Tas toną sveriantis jausmas užkrenta ant manęs, prispaudžia prie žemės, bet veikia terapiškai: kad ir kokia nelaiminga būčiau, kad ir kokia jausčiausi vieniša, žinau, kad niekada pati taip nespasijusiu. Nežinau, ar ši patirtis užtraukė kokią žaizdą, ar ką, bet kad praplėtė jausmų paletę tai faktas.

2014 gegužės pabaiga, skaitau Žalius.

Lyrinis nukrypimas apie patriotizmą: didžiuotis kažkuo, ko nesirinkai ir negali pasirinkti, man atrodo grynas idiotizmas. Apskritai didžiavimasis neatneša nieko, išskyrus nesantaiką ir susiskaldymą, bet jei didžiuojiesi kažkuo, ką pats nuveikei, tai bent jau sveiku protu suvokiama.

Visgi skaitydama Žalius aš apie tai negalvoju. Galvoju apie meilę ir grožį. Dienoraštin nusirašau dvi ištraukas:

135 psl.

Tėvui priklausė pienas, grafui – pieninės pastatas, o pelną dalijo perpus.

Kai, tarkim, Kasperavičius parneša kibirą pieno, jame dar būna prikritę spyglių nuo ilgo nešimo per mišką, aš renku tuos spyglius savo pirštais ir nebūtinai mąstau apie tėvą. Galiu mąstyti apie ką tik nori. Bet kai man ištaria „pienas“, tarp „p“ ir „i“ vaidenasi tėvas.

„Tai sveikas, tėvuk. Ką tik mus su Elena čiurkšle agurkams laistyti nuvijo į Vaterlo. Niekada nevažiuok į Paryžių – apgaulių miestas. Matytum Eliziejaus laukus – paprasčiausi kiemai. Bulonės miške – raitos paryžietės ir nė vieno žvėries, kuris jas nutemptų nuo žirgo. Paryžius – vien žodžiai. Palyginti su mūsų laukais. Tiesa, mes neturime žodžių. Pas mus jie viso labo – Prano, Juozapo arba Motiejaus. Žodžiu, prie reikalo.

<…>

Reikalai kaip ir baigti, už tokį pieną, koks yra mūsų, negalim mažinti kainos. Italijoje – tas pats. Didelės kainos. Žodžiu, mes sušlapome ir aš jai pasipiršau. Pasipiršau Eliziejaus laukuose, tačiau tai tik žodžiai. Iš tikrųjų gatvėje ant suoliuko. Prieš Triumfo arką. Arka gera, bet Prano ir Juozapo laukuose geriau atrodytų. Nors ten nėra žodžių.

<…>

Ji sėdi arčiausiai manęs ir gali klaidinti jausmas, kad mudu su ja artimi. Mes artimi, bet ne mažiau artimi su Bartkum ar Kasperavičium, tik šį kartą jie sėdi toliau. Aš juos myliu ir gal Pieninę labiau už kitus, bet ji to niekada neišgirs. Laiku neištarus „myliu“, šią teisę atima amžiams. Nes šitaip išduotum tuos, kuriuos iš tikrųjų mylėjai, bet pasakyti pamiršai.

Todėl žodyje „myliu“ jokie veidai man nesivaidena, niekas nestovi tarp „m“ ir „y“ ir niekada neatsistos.

141 psl.

Man dar vaikystėje atrodė, kad negražūs žmonės gražiai, taisyklingai ir gerai apie viską kalbėdami tik mėgdžioja gražius. Jie sako: štai kokios gražios pievos, eržerai, kalnas gražus, bet visą tą laiką jų neapleidžia mintis, kad patys yra negražūs. <…>

Jei gamta išleido tave negražų, vadinasi, jai to reikėjo. Ir jei gyvensi mėgdžiodamas gražius, po tavęs ji bus priversta išleisti kitą negražų.

***

Nežinau, ką apie mane pasako šitos ištraukos. Žinau tik tai, kad jaučiuosi, lyg kažkas skriaustų draugą, o aš jo niekaip apgint negalėčiau.

Angela Deane

ne, tai aišku, kad šita reklama ne apgailėtina

Manęs visai netrigerina GymPlius reklama. Nei moteriška, nei vyriška versija. Man ji atrodo neįtikėtinai atstumianti ir aš gyvenime neičiau į jokią įstaigą, kuri save taip reklamuoja, bet ne į mane šioji reklama orientuota, puikiai tai suprantu. Tam tikrus reklamos principus (aka sex sells) aš irgi suprantu.

Visgi suprantu ir kodėl žmones ji trigerino – nes pamačius vien tik moterišką užpakalį su tokiu užrašu tikrai kažkiek užverda kraujas. Bet matant abu kartu juk iškart aišku, kas čia. Čia ne seksizmas, mielieji, čia yra anti-skonis ir anti-vertybė. Ne beskonybė ar bevertiškumas, nes beskonybė ir bevertiškumas dar turi kažkokį ryšį su skoniu ir vertybėmis. Tokia stereotipų vėmalo bala ir bandymas įtikinti žmones, kad jų užpakalis ir šešpakis garantuos jiems meilę yra nu ant tiek praėjęs tūkstantmetis, kad sunku įsivaizduoti, kas galėjo a) užsakyti tokią reklamą; b) sugalvoti tokią idėją; c) patvirtinti ją; d) dar kartą patvirtinti, kad jo, viskas gerai, važiuojam.

Bet putojuosi čia ne todėl, kad man nepatinka dailūs žmonių dvipakiai (užpakaliai) ar šešpakiai. Putojuosi todėl, kad šiandien sėdėjau kavinėje, o šalia manęs – jaunos mergaitės. Tokios jaunos, kad net veido bruožai dar nesusiformavę. Ir kažkuriuo momentu viena sako “nu tai pasifotkinam“. Ir jos išriečia nugaras, papučia lūpas, nutaiso goslų žvilgsnį. O aš galvoju, kelios iš jų supranta, ką daro? Kelios redaguos tas nuotraukas, kad nutrintų ant nosies pūpsantį spuogą ar paryškintų žandikaulius? Kelios gyvenime nors kartą pagalvos, kad gal nepatinka kažkam, nes yra per storos? Per plonos? Per [įrašyk savo tekstą]? Kelios iš jų džiaugiasi tuo, kokios yra, o ne svajoja tapti kažkuo kitu?

Kuo ilgiau galvojau, tuo aiškiau darėsi, kad mane visgi labai trigerina – o labiausiai liūdina – šita reklama. Bet aš nemanau, kad ją reikėtų uždrausti, už ją ką nors nubausti ar praeinant spjauti į ją gatvėje. Manau, kad reikia a) neit į tą sporto klubą; b) mylėt save; c) mylėt kitus; d) sakyt tiek sau, tiek kitam, kad myli. Eat that, GymPlius.

biški ramancikos

Anksčiau tiek daug ir taip lengvai rašydavau apie santykius, meilę ir vyrus. Raidės, žodžiai ir sakiniai liejosi kaip upeliai pavasarį. Galėjau (su savimi) diskutuoti, aptarinėti, kritikuoti ir darydavau tai su patosu bei pasimėgavimu. O dabar nebegaliu. Ne, liežuvis man nenudžiūvo, žodžiai iš kišenės neišbyrėjo, o ir mintys sukasi ne ką lėčiau. Bet kai kas visgi nutiko.

Anksčiau apie santykius kakarinę galėjau laidyti į kairę ir į dešinę, nes visi mano „santykiai“ tebuvo „mano santykiai“. Nepaisant žodžių, pavadinimų ir apibrėžimų, visuose santykiuose dalyvaudavau tik aš, kita aš ir mano įsivaizduojamas objektas. Nesvarbu, ar jis bastydavosi kažkur už vandenyno, ar sėdėjo šalia, pasakodamas apie savo dieną. Visi mano santykiai buvo bandymas pasiekti kitą, sukonstruoti kažkokią erdvę, kurioje galėtume būti kartu. Bet tai kaip neįvykdavo, taip neįvykdavo. Gulėdavau ką nors apsikabinusi, bet jausdavausi labiau viena, nei kai gulėdavau apsikabinusi pagalvę. Nors gal nesąžininga tos vienatvės apriboti romantiška meile. Bet kur, kur mane supo žmonės – net ir draugai ar šeima – jaučiausi viena.

Mėgstu kartoti, kad pavydžiu žmonėms, kuriuos motyvuoja pinigai, sėkmė, šlovė ir pagarba. Taip bevapėdama pamirštu, kad mane taip pat kai kas motyvuoja – meilė. Nuo pat mažumės žinojau, kad ji yra ir mano klausimas, ir mano atsakymas. Bet dabar nebegaliu nei dalyvauti toje diskusijoje, nei kažką apie ją liudyti pasauliui.

Kodėl? Nes mano santykiai, kaip ir mano meilė, nebėra tik „mano“. Dabar jie priklauso dviem žmonėms ir viešai juos komentuodama aš jausčiausi išduodanti mudviejų paslaptį. Kartais galėčiau labai džiaugtis, kartais labai skųstis, kartais apipilti savo jausmais ir gražiausiais žodžiais, kitais duoti į galvą. Bet nedarau to ir, greičiausiai, nedarysiu. Pasidalinti ta erdve neįmanoma, o įsileisti prašalaičių, kurie savo batais visur pritryptų – o neaišku, ką atneštų – irgi nesinori.

Kam išvis šitai rašau? Kad nepamirščiau. Kad, net jei ta erdvė kada nors apaugs kerpėm (būkim realistai, santykius statykim ne iliuzijom, o darbais), prisiminčiau, kodėl joje buvo tiek mažai žodžių ir tiek daug tylos.

ir tiek daug tokių nuotraukų