visiems reik batų. ar bent draugų.

17 Jul

[prieš 2 mėnesius]

Šiandien sapnavau, kad buvau kažkokio kairiojo Meksikos opozicijos lyderio žmona ir, nuvertus jo priešininką diktatorių, parpuoliau prekybos centre ant žemės ir ėmiau melstis (ar tai Venesuelos įvykių rezonansas ar labiau Narcos žiūrėjimo rezultatas?). Po to nuėjau į tualetą ir nualpau, nes nustojo veikti stimuliatorius ir sustojo širdis.

Dėl panašių baimių jau kurį laiką nebelankau aikido. Iš pradžių atrodė, kad bus labai sunku, bet iš tiesų dabar net atrodo lyg niekada nebūčiau to praktikavusi. Ar įmanoma, kad mano susižavėjimas aikido tebuvo dirbtinis noras turėti savo gyvenime ką nors, kas man svarbu, o konkretus dalykas buvo visiškai bereikšmis? Psichoanalitikas turbūt sakytų, kad taip. Šamanas irgi.

Fun fact: atsikračiusi aikido pradėjau lankyti keramiką. Faktas juokingas, nes niekad nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors minkysiu molį. Keramika man atrodė tokia cooky meno šaka, kur visi lipdo arbatinukus ir po to iš jų geria jazminų žiedų arbatą užsikąsdami dainuojamąja poezija. Per keramikos pamokas jau išmokau ne tik padaryti puodelį, bet ir supratau, kad gali daryti bet ką iš bet ko, o mano vizualiųjų ir taikomųjų menų supratimas yra nieko vertas. Bet pamažu imu pastebėti plokštumų žaismes, detales, dydžius ir juos versti prasmėmis, taigi, mokausi naują kalbą.

Pastaruoju metu grįžau į tam tikrą autokritikos tašką, kurį buvau apleidusi vardan laimingo gyvenimo. Man atrodė, kad taip ilgai save graužiau bei kankinau savo pačios primestom taisyklėm ir idealais, kad esu nusipelniusi tiesiog sėdėti saulėje ir juoktis. Nusipelnau kalbėt šūdus ir nesigraužti, ką apie mane pagalvos kiti, nusipelnau žiūrėt serijalus ir nesigraužti, kad švaistau brangų laiką žemėje, nusipelniau valgyt kebabus ir morengus (vargo vakarienė) ir nesigraužti, kad jie išgrauš skylę mano pilve. Dabar vėl pradėjau graužtis, ura!

Šią savaitę (mintimis) stengiausi kaip tik galėdama atsikratyti žmonių, bet nutiko taip, kad netyčia sutikau labai kietą paną (gal ji ne žmogus?). Tiesą pasakius, per visą gyvenimą esu turėjus gal kokias tris drauges, kurias tikrai mėgau

[dabar]

(auč kitoms draugėms) (seksizmas?), nes beveik visos moterys mano gyvenime man atrodė arba a) turinčios humoro jausmą, bet kvailos, arba b) neturinčios humoro jausmo, nors ir protingos. Dabar man atrodo, kad tiek “humoro jausmo turėjimas”, tiek “protingumas” tebuvo viena ir ta pati moneta, kurios pagamintos kokios penkios, o aš esu ledo bokšte sėdinti kolekcionierė. Gan dažnai prarandu progą susidraugauti su žmonėmis, nes iškart juos nurašau kaip neįtinkančius į mano verčių sistemą ir man neįdomius. Tariuosi žinanti, ko jie nori, ko jiems reikia, kas juos varo į priekį, kur jie įstrigę. Dar prieš pradėdama juos pažinti. Bloga Greta, bloga bloga Greta. Bet, pripažinkim, dažnai esu teisi. Nes nėra sunku acpėti žmogų – ir neturiu omeny vien kitų žmonių, mat aš toje pačioje lygtyje, nesu nei mįslinga, nei nenuspėjama — daugeliui. Bet čia ir įsižaidžia tai, ką taip kvailai vadinau humoro jausmu ir protu: gebėjimas nustebinti. Draugų yra įvairių tipų, bet mano mėgstamiausi – tie, kurie nustebina. Tuo, ką daro, kaip reaguoja, komentaru ar minties pratęsimu. Kai supranti, kad visgi ne visiškai supranti tą žmogų ir kad tiek daug dar liko išmokti (apie jį ir apskritai).

Taip meiliai kalbu apie draugus bandydama priartėti prie spurgos įdaro, prie rafaelo riešuto, prie gumos čiulpinuke, prie romo tam bananinam saldainy, kurį prakandau kai buvau penkerių ir visą ištekinau ant kilimo, o pastarasis dar dešimtmetį puošė namus (niekada nesupratau kilimų). Šiais metais praradau du draugus. Ir, kaip jau esu rašiusi, draugo praradimas yra keistas ir baisus dalykas:

Kai miršta močiutė ar išsiskiri su vyru turi puikią kortelę su paaiškinimu, kodėl liūdi. Kai draugai nutolsta nuo tavęs, tokia kortelė neegzistuoja. Nes jie nemirė, jie vis dar vaikšto tam pačiam mieste, gyvena tam pačiam bute, gali su jais susitikti, tavo šeima nesugriuvo, pasikeitė tik tie, su kuriais kalbiesi, pasikeitė tų, su kuriais kalbėdavaisi anksčiau, galvos ir jų rūpesčiai.

Iš aš, kaip visada, negaliu teigti, kad čia kažkas tragiško ar nepakeliamo, bet jaučiuosi taip, tarsi man būtų iškritę du krūminiai dantys: skaudėt neskauda, tik tuščia. Ir liūdna. Ir kartais vieniša. Bet, turint omeny, kad ne pirmas kartas prarandant draugus, atsisuku į save ir įdėmiai žiūriu, bandydama įžvegt priežastis. Nes besikartojantis nesugebėjimas išsaugoti santykių nėra draugų problema.

Apraudojus prarastus bendraminčius galima pasidžiaugti bent tuo, kad čia yra didžiausia mano problema. Anksčiau intensyviai stengdavausi kuo efektyviau blokuoti naujienas, politiką ir panašius dalykus. Iš pradžių jie man paprasčiausiai atrodė neįdomūs (mat pačios įsipjautą pirštą skauda labiausiai), vėliau – neaprėpiami. Negalėjau įsivaizduoti, kaip įmanoma ne tik žinoti, kas vyksta, bet dar suvokti to priežastis, įžvelgti panašumus ir daryti spėjimus ar pasiūlymus. Turbūt užtruks dar labai daug laiko, kol sugebėsiu įvykdyti visus punktus, tačiau bent jau žinau, nuo ko pradėti: užtenka vienos knygos. Ji veda prie antros. Tada netyčia pastebi trečią, ketvirtą ir taip toliau (je nemėgstat skaityti, tinka ir youtube’o pamokos, pvz. CrashCourse arba naujienų apžvalgos, pvz. TheYoungTurks ; kita vertus, jei skaitot mano blogą, turbūt mėgstat skaityti, tai net neatidarinėkit tų nuorodų, nes atims brangų skaitymo laiką). Taigi, nauja išmokta pamoka: kai nežinai, nuo ko pradėti, pradėk nuo pirmos pasitaikiusios knygos, nes geriau jau prasta knyga nei išvis nepradėti domėtis dalykais.

Vienas pagrindinių mano tikėjimo postulatų, leidžiantis man ramiai miegoti ir ramiai nubusti yra tai, jog aš tikiu pasirinkusi savo kančią. Taip pat tikiu, kad kiti pasirinko savąją. Bet kuo giliau žengiu į naujienų, karų ir pinigų sūkurius, tuo man sunkiau sekasi laikytis įsikibus savo tikėjimo. Man asmeniškai beveik nėra tekę susitikti su blogais žmonėmis – su piktais, burbekliais, nesusipratusiais, nemaloniais – taip, bet niekada su blogaisTačiau jų yra, ar ne? Ir to aš kol kas negaliu suprasti. Bijau suprasti ir užtruksiu turbūt dar labai daug laiko bandydama. O juk tie blogi žmonės daro blogus dalykus, dėl kurių galiausiai kenčia visi – tiek blogi, tiek geri. Ir kaip man tikėti, kad xxxxxnietis pasirinko gyventi purve ir būti nušautas kareivio, nes trinktelėjo akmeniu į pravažiuojančią mašiną,o xxxxxxietė būti sumušta policijos, nes priminė vagyste įtariamą vyrą?

Manau, kad tai tik parodo, kiek daug aš dar nesuprantu.

tumblr_osl0hj2vbS1uvzpyoo1_1280

NEED

Advertisements

“naktį ėjom vogti obuolių”

14 Feb

Sausio pradžioje, pagauta įkvėpimo pasakiau Pauliui, kad šiais metais parašysiu knygą. Tuo metu tai atrodė puiki mintis. Juk ne kartą jau buvau pradėjusi ir ganėtinai nemažai apie tai mąsčiau. Kad apsisaugočiau nuo savo menkystės, net įtikinau save, kad visai nejaučiu noro jos išleisti ar kad ji kam nors patiktų, norėjau tiesiog išbandyti jėgas, imti ir parašyti.

Iš pradžių susitvarkiau stalą ir dar kokią savaitę įvairiai ruošiausi tam morališkai. Kai galiausiai pribrendau, pradėjau skaitydama senus dalykus, kuriuos esu užsirašiusi. Nes esu užsirašiusi nemažai dalykų. O kadangi anksčiau buvau super nelaiminga ir hiper viskuo nepatenkinta, dalis mano užrašų yra gana smagūs ir pilni labai nuoširdžių pasvarstymų. Pvz, 2011 metais pasižymėjau, kad buvo labai nejauku šikti kavinės tualete, nes nenusileido vanduo ir po manęs ėjęs žmogus tikrai žinojo, kad tas šūdas mano. Ir kad toitoi yra nuostabus išradimas – šūdo nors ir daugiau, nei paprastam tūlike, bet bent jau niekas negali atskirti, kuris šūdas kieno.

Praleidau ištisą vakarą nagrinėdama tokias mintis ir lioviausi beveik bliaudama. Kodėl? Nes aš buvau kvailiausia mergaitė pasaulyje ir leisdavau kitiems šikti į mano gyvenimą tiek, kad netilptų ir į penkiasdešimt toitojų. Kai esi stabilus ir ganėtinai savimi patenkintas individas, sunku suprasti, kodėl tiek daug laiko praleidai su žmonėmis, kurie tavęs nemylėjo. Ir dar tai sakė. Būtent tais žodžiais. O menka saviverte, the maker of every broken heart.

Išvada? Aš niekad neparašysiu knygos, nes niekad nebesijausiu taip blogai, kad norėčiau rašyti. Aš galiu įsivaizduoti, kad kada nors ateityje jausiuos tragiškai blogai dėl šimto milijono priežasčių, bet mano širdy nebesisuka ta juodoji skylė, kurią reikėdavo raminti žodžiais. Pataisymas: jei kada ir parašysiu knygą, tai turbūt bus savipagalbos knyga. Ir dalinsiu ją neva nemokamai žmonėms gatvėje, t.y. “už auką” – ezoterinių knygų brukimas praeiviams gatvėje yra antras šlykščiausias dalykas pasaulyje (po varlių): “tau neįdomu, bet kadangi esi mandagus žmogus, kuris nemoka pasakyti “ne”, va, imk ir sprink mano tikėjimu”.

Sh.Bartas (bei penki milijonai paauglių) sako, kad pati tikriausia emocija yra liūdesys. Greta sako, kad visi, kurie taip sako, nėra patyrę jokios kitos emocijos. Nėra tikrų ir netikrų emocijų. O laimėje visos pamokos ir kiti dalykai yra tiek pat sunkūs, kiek ir liūdesyje. Taigi, visi užsiparinę melancholikai, nėra ko šlovinti savo liūdesio. Nors gal ir yra, man turbūt nepakankamai liūdna, kad spręsčiau.

Pastarąją savaitę daug laiko teko praleisti Žalgirio Maksimos prieigose. Kai prie manęs priėjo močiutytė, mosuodama obuolių maišeliu ir paprašė 50 centų, kažkas man tarsi praskėlė pakaušį ir pro skylę ištekėjo visos smegenys, nes net nepasiūliau jai nupirkti daug kitų dalykų. Atsitokėjau po kokių penkių minučių, bet močiutytė jau turbūt buvo išlėkusi su savo obuoliais.

Man niekad netrūko pinigų (išskyrus kelis mėnesius Estijoj, kai pamiršau pasitikrint sąskaitą ir savo biudžeto ribotumą supratau tik kai bare kortelė rodė “credit” vietoj “debit”). Čia gal ir ne rodiklis, nes juk niekad ir nenorėjau nieko brangaus. Bet – svarbu pabrėžti – man niekad netrūko pinigų pragyvenimui ir mane vis dar šiek tiek glumina mintis, kad kažkas negali nusipirkti obuolių ne todėl, kad tingi eit iki pardės arba kad į pardę jų neužvežė. Čia kaip su karu – aš logiškai suprantu, kad taip yra, bet pamiršti kitų nelaimę žymiai lengviau nei savą.

Pastaruoju metu daug galvoju apie darbą, nes jame nesijaučiu nė per pirštą fulfilled. Kontekstui suteikti reikia paminėti, kad niekad taip nesijaučiau ir, greičiausiai, niekad nesijausiu (jeigu ko nors nekeisiu). Būkim biedni (didesnė dalis) bei teisingi (mažesnė dalis), aš neturiu jokių karjeros tikslų, manęs nemotyvuoja pinigai, šlovė, galia ir visuomeninė padėtis. Visą gyvenimą mano troškimas buvo kuo labiau atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo, kuo mažiau dėmesio skirti pirmam ir kuo labiau pasinerti į antrąjį. Čia yra dar vienas įrodymas, kad negalima gyventi gyvenimo taip, kaip norėjai jį gyventi, kai buvai paauglys. Nes atskirti asmeninį gyvenimą nuo darbo tai tas pats, kas atskirti matematiką nuo fizikos (geriausios analogijos yra tos, apie kurias nė velnio nieko neišmanai). Bet kaip dabar nė iš šio nė iš to šitą schizmą (visai nereikalingas ne visiškai tikslaus tarptautinio žodžio vartojimas – čia kad nepamirštumėte, jog aš filologė), ties kuria taip įnirtingai ir nuosekliai dirbau?

Dažnai, jei kas nors manęs klausdavo, ką noriu nuveikti gyvenime, atsakydavau: noriu, kad mane pažinoję žmonės gyventų bent šiek tiek geriau dėl to, kad mane pažinojo. Ką tai reiškia? Dabar jau nieko. Ką šiuo metu norėčiau nuveikti gyvenime? Nesu tikra, bet norėčiau kažkaip prisidėti prie to, kad visos mergaitės jaustųsi drąsios, užtikrintos ir mylėtų save. Ir dar prie to, kad visi galėtų kada tik užsimanę įsigyti obuolių. Būtų gerai, jei pavyktų nušauti abu zuikius vienu šūviu. Ką aš čia, būtų gerai bent kliudyti vieno iš zuikių ūsą akmeniu.

the year of the bear arba ilga kaip šimtmečiai diena pt1

8 Jan

Šitą įrašą aš pradėjau rašyti liepą. Rašiau pusę metų kone kiekvieną dieną, vis kažką pridėdama, pakeisdama, ištrindama, nuvalydama, prikeldama iš numirusių. Rašiau, nors nė vieno žodžio nepadėjau ant popieriaus, nė vienos minties niekur neišleidau pirštais. Kartu su meile ir savęs ieškojimu, rašymas visada buvo viena iš šito blogo temų. Viena iš mano gyvenimo temų (šitą sakinį siūlyčiau skaityti Liudo Vasario balsu). Niekada ji nebuvo pagrindinė, bet kažin kaip išlaikė tvirtas pozicijas. Kadaise man net atrodė, kad rašymas yra geriausias savęs pažinimo būdas, o visos pasaulio negandos kyla būtent dėl žmonių, kurie nerašo ir savęs nesupranta, kaltės. Kaip aš pasiilgstu tų laikų, kai šventai tikėjau, kad yra kažkoks vienas paprastas būdas, kaip išgydyti pasaulį (Liudas Vasaris atsidūsta).

Šitą įrašą pradėjau rašyti liepą. Rugpjūtį kiekvienas bandymas išspausti raides prasidėdavo klausimu : “o tai kodėl nerašau?” Į šitą klausimą yra tiek daug teisingų atsakymų, kad neteisingų tiesiog nėra. Teisingas buvo tiek atsakymas “nes neturiu ką pasakyti”, tiek  atsakymas “nes nenoriu”, tiek ir atsakymas “nes tai, ką gyvenu, noriu pasilaikyti sau”. Bet teisingiausias iš jų – “nes nesu viena”. Visi mano žodžiai dabar eina iš lūpų į lūpas, o lūpos pridengia tą nuogumą, kurį anksčiau reikdavo dangstyti popierium.

Kokioje aštuntoje klasėje nusprendžiau perskaityti Čingizo Aitmatovo romaną “Ilga kaip šimtmečiai diena”. Šiandien pamenu tik tai, kad mintyse pervadinau tą knygą “Nuobodi kaip šimtmečiai diena” ir kad vienas iš knygų herojų kažkur jojo ant asilo. Dabar atrodo, kad būtent tai ir išgyvenu. (Patikslinimas: dieną, ne jojimą ant asilo.) Mano kasdiena pasidarė tokia gryna, skaidri ir rami, kad pabudusi turiu įsitikinti, jog neįstrigau laike. Prieš kokius penkerius metus labai piktindavausi žmonėmis, kurie, mano akimis, buvo “įstrigę”: turėjo nusistovėjusias pažiūras, elgesį ir nieku gyvu nesiruošė jų keisti. Labiausiai, žinoma, pikta buvo, nes tie žmonės užimdavo galios pozicijas ir jų siauraakiškumas tiesiogiai veikė mano (tuo metu didžiosios laisvuolės, nesugebančios turėti jokios nuomonės apie nieką) gerbūvį. Šiandien piktinuosi jau ne tais vargšais žmonėmis, o savo ex-požiūriu. Miela dvidešimtmete neapsisprendėle, kiekvienas turi teisę į savo šūdą. Kiekvienas gali būti užstrigęs ir nepajudinamas kiek tik jam patinka. Jeigu žmogus nori visą gyvenimą neprisiliesti prie kompiuterio, kodėl gi ne. Tik dabar man pamažu dašutinėja, kad piktinimasis kito žmogaus įstrigimu yra blogiausia įstrigimo forma – nes esi įstrigęs ne bet kur, o teisuoliškumo karalystėje. Įdomu, kokia įstrigimo forma yra piktinimasis savo jaunystės kvailystėmis?

Aš visą gyvenimą gan prastai sutariau su mama ir dėl visų tuose santykiuose kylančių įtampų kaltindavau tik ją. Man visada atrodydavo, kad ji nori mane įsprausti į kažkokius “tobulos dukros” rėmus, o ne priimti mane kaip paprastą dukrą, kokia esu. Ji visada žinodavo, kaip kas turi būti ir niekad nepraleisdavo progos to pareikšti. Kaip ir prieš tai minėtame galingesnių už mane žmonių atveju, aš siutau. Ir tik dabar man pamažu dašutinėja, kad mūsų santykiai sudėtingi buvo ne todėl, kad ji žinojo, kaip viskas turi būti. O todėl, kad mes abi tai žinojom ir mūsų įsivaizdavimai nebuvo vienodi. Santykiuose, kuriuose nors vienas yra linkęs nusileisti, trintis niekad nepasipils žiežirbomis. Kuo toliau, tuo dažniau pastebiu savo elgesyje išlendančią mamą – ir daugeliu atveju galiu tik didžiuotis, nes jos nuolankumas, gerumas ir rūpestingumas yra ne vien tik krikščionių siekiamybė. Bet būti malonia man jau nebėra tikras iššūkis. Dabar iššūkis man yra nemėginti kitam primesti savo gyvenimo recepto. Aš kartais esu tokia užtikrinta tuo, ką žinau ir jaučiu, kad sugebu tuo įtikinti ir kitus. Bet man reikia kažkaip pagaliau sau įkalti, kad mano tiesos teisingos yra tik man. Taip, gelbėti kiekvieną kenčiantį ir nelaimingą vis dar yra mano pirmasis instinktas. Taip, kiekvienam pateikti aiškią programą kaip būti laimingu yra antrasis mano instinktas. Bet ties trečiu instinktu aš visgi prisimenu, kad kiekvienas neša savo šūdų krūvą ir kad niekas kitas tų šūdų neiškuops. Nėra universalaus gero gyvenimo recepto ir aš nebesijaučiu kalta, kad jo vis dar neišradau. Na, gal jau greitai nebesijausiu.

Pernai pradėjau tirti kaip dalykai, kuriuos kažkam pasakai, skiriasi nuo tų, kuriuos pasilaikai sau, ir kokius santykius tarp manęs ir pasaulio jie kuria. Ar jūs kada nors padarote ar pamatote ką nors įdomaus ir niekam apie tai neprasitariate? Nes mano teorija tokia: jeigu pasidalindamas patirtimi suartėji su kitu, tai ja nepasidalindamas su niekuo, suartėji su savimi. Man atrodo, kad mes taip įpratę pasakoti vieni kitiems istorijas ir kurti naratyvus tam, kad juos išgirstų kiti, jog kartais pamirštam, kad gyvenam ne tam, kad kurtum ir kitiem pasakotum istorijas. Gyvenam ne tam, kad kažkas išgirstų. Šitas tyrimas yra užslėpta mano laimės priežastis: aš pamažėle mokausi atskirti save nuo savo išorinio vaizdo. Nuo savo pasiekimų, nuo išmoktų kalbų, nuo žmonių, kurie sako “tu zjbs” ir tų, kurie sako “tu lėva”. Nuo to, kaip atrodau. Nuo visų gerų ir blogų darbų, kuriuos padariau ar padarysiu. Taigi, visai nesvarbu, kas ir ką apie mane žinos. Visai nesvarbu, ką aš žinosiu apie kitus, užtenka to, ką žinosiu apie save. Aš galiu būti pati kvailiausia, pati apgailėtiniausia ir bukiausia. Taip pat galiu būti tobula pasaulio valdovė, bet tai neturi jokios reikšmės. Kiekybiškai ir pagal efektyvumą vertinti pasaulį bei lyginti save su kitais nėra labai sunku. Netgi labai lengva. Bet tai jau nebe man. Aš niekam nieko nebeprivalau. Net sau. Turbūt nėra lengvesnio jausmo pasaulyje. Kartais ima atrodyti, kad jei taip galvodama eičiau šviežiu sniegu, nepalikčiau jokio pėdsako.

Šitą įrašą pradėjau liepą. O kadangi taip ilgai rašiau, tai labai nuvargau. Antra dalis bus labiau apie kitus. Paguodai – visus metus laukti paveikslėliai.

img-20160111-wa0003

ledi su krepšiu vaisių ant galvos tapau vieną kartą

img-20160122-wa0001

įvairūs daiktai pakeitė liežuvį ne vieną kartą

img-20160219-wa0001

gulinėjama darbe buvo ne vieną kartą

img-20160311-wa0002

apsirengus megztinį su hamburgeriais valgomas hamburgeris buvo du kartus

img-20160219-wa0002

hamburgerių šiais metais buvo valgyta įvairių ir ne vieną kartą

img-20160317-wa0001

daiktų ant veido šiais metais buvo prisiklijuota taip pat ne vieną kartą

img-20160321-wa0010

paskęsta balionuose buvo vieną kartą

instagramcapture_8f1b50e9-1588-4b2c-88d4-9af6a19e54c4

tampama kitu buvo vieną kartą

instagramcapture_a38b3807-e7ee-4cc3-aa45-0af49d516bfe

creepy padaras kėdėje buvo rastas vieną kartą

wp_20160129_16_33_34_pro

madų šou repo tema darbe vyko vieną kartą

wp_20160214_13_31_12_pro

valentino dienos pusryčiai (katės uodega included) buvo suvalgyti vieną kartą

wp_20160216_17_15_54_pro

aikido egzaminui buvo ruošiamasi du kartus, laikomas nebuvo nė karto

wp_20160311_22_11_44_pro

dalyte buvo žavimasi ir jai skambinti norima ne vieną kartą

wp_20160315_17_42_24_pro

žaislų kabinetas buvo įkurtas ir svarbius reikalus aptarinėjo ne vieną kartą

wp_20160321_12_12_08_pro

pink floyd puodelis buvo laimėtas vieną kartą, sudaužytas buvo po keturių dienų

wp_20160327_17_16_49_pro

šokoladinė įrankių dėžė “tikriems vyrams” statant meduolinį namelį buvo panaudota vieną kartą

wp_20160331_17_11_49_pro

darbe ant grindų buvo gulinėta ne vieną kartą

wp_20160421_15_07_58_pro

keistų daiktų šeškinės kioske buvo pirkta vieną kartą (ant pakuotės buvo priklijuotas lipdukas “aug. vandeny”

wp_20160421_15_15_10_pro
wp_20160421_15_42_44_pro

wp_20160421_16_46_02_pro

wp_20160502_13_35_41_pro

pirmosios pagalbos kambariuke snausta per pietų pertrauką buvo ne vieną kartą

wp_20160504_21_28_30_pro

pavydėta kaimynams kiemo buvo ne vieną kartą

wp_20160514_09_47_47_pro

linkėta rasti numerį buvo vieną kartą

wp_20160518_08_22_42_pro

austrų humoro jausmas buvo pastebėtas ne vieną kartą

wp_20160518_10_20_44_pro

į kalnus buvo užlipta ne vieną kartą

wp_20160523_14_27_11_pro

miniatiūrinių bananų buvo nusipirkta vieną kartą

wp_20160525_14_29_02_pro

kavinė “kotleta” aplankyta nebuvo nė vieną kartą

wp_20160525_21_14_08_pro

pavasariniai prahos ritualai buvo stebėti ne vieną kartą

dsc_4234

katinas atiduotas labiau jį mylintiems žmonėms buvo vieną kartą

dsc_4569

Paulius stirniukams grojo pirmą ir vienintelį kartą

dsc_4633

naktį namo pėsčiomis buvo eita ne vieną kartą

dsc_4642

stop juosta nebuvo nuplėšta nė vieno karto

img_20160624_185506

mašina vairuota buvo du kartus

img_20160726_195324

šito grybo pavadinimas ir priežastis, dėl kurios jis atrodo kaip šūdas sužinota nebuvo nė karto

img_20160801_203322

kasmetinė Palangos nuotrauka buvo nutraukta vieną kartą

img_20160805_112840

morkų sultys buvo gertos ne vieną kartą

img_20160813_172940

draugai tuokėsi tris kartus

img_20160814_141925

perukas įsigytas buvo vieną kartą

dsc_0040

bulvės buvo kasamos vieną kartą (ir ačiū dievui)

dsc_0107

dainuojanti ragana Nidoje buvo nenusipirkta vieną kartą (ir ačiū dievui)

dsc_0113

nufotografuoti bičą be kelnių buvo bandoma ne vieną kartą

dsc_0118

kava po palme buvo gerta vieną kartą

dsc_0141

žavi buvau ne vieną kartą

dsc_0149

anarchija antakalnyje pastebėta ne vieną kartą

dsc_0164

gulėta lovoje su kapų gėlėm ir pliušiniu tinginiu buvo vieną kartą

dsc_0165

vakarėlis vyko vieną kartą

dsc_0193

freeway colos vietoj coca colos bare atnešė vieną kartą

dsc_0204

vakarėlis baigėsi vieną kartą

dsc_0276

šviesa apžavėjusi buvo ne vieną kartą

dsc_0293

kalėdinius sausainius sudeginom du kartus

dsc_0322

načnyke gėrėm vieną kartą

siemkės, nuodėmės ir nekenčià

24 Jul

Kažkada, viešėdama Zarasuose, ėjau į kapines, lukštenau siemkes ir spjaudžiau jas į visas šalis. Teta liepė išmest šiukšles prie įėjimo ir jokiu būdu nespjaudyt lukštų kapinėse. Tik ar aš jos paklausiau? Po to dar daug vakarų sunkiai galėjau užmigti grauždamasi dėl savo nuodėmės. Tuomet man buvo gal kokie šešeri. Ir tai turbūt buvo paskutinė mano nuodėmė.

Na gerai, gal ir ne paskutinė (iš Zarasų taip pat atmintyje išlikęs epizodas su svogūnų laiškų sriuba, kuri man buvo tokia neskani, kad verkiau į ją, nes negalėjau prisiversti valgyti, bet prisipažinti, kad nevalgau, nes neskanu, taipogi nedrįsau; o dargi ir sriubos dubenėlis buvo toks geležinis, pratrintu kampu, nublukusiu vyšnios paveikslėliu; galiausiai dėdė padarė sumuštinį). Kita vertus, dabar jau negaliu sakyti, kad ir lukštų spjaudymas buvo nuodėmė. Aš turbūt priklausau tai šlykščiai grupei žmonių, kurių neišgelbės nei kaltė, nei kančia. Paauglystėj paskaičiusi “Mėnulio vaikus” labai troškau kentėti. Atrodė, kad kančia gali apsipilti kaip kečupu ir tada nieko daugiau nematai, nejauti ir neužuodi. Visa tavo esybė ja persismelkia, o tu lieki vienas ir grynas, toli nuo to, dėl ko kenti.

Ir vis tik gyvenime man pavyko kentėti tik labai pozityviai. Visad įžvelgiant gerąsias dalykų puses, iš savęs pasijuokiant, žinant, kad praeis. Nesakau, kad niekad nežiūrėjau į visišką tamsumą, bet kad ir kiek būčiau žiūrėjusi, buvau tikra, kad ji – ne man. Atsigręžus atgal liežuvis net neapsiverčia sakyti, kad kada nors kentėjau dėl meilės. Visada kentėjau tik dėl savo pačios kvailumo ir menko supratimo, kas yra meilė. Ir kas yra santykiai. Ir kokie nuostabūs yra žmonės.

Apie saulėgrąžų lukštus pamiršau maždaug tuo pat metu, kai palikau Zarasus. Apie visas savo pseudokančias jau taip pat pamiršau. Aš suprantu ir prisimenu, kad ne kasdien gyvenau taip gerai, kaip dabar, bet, nors užsimušk, nebesugebu atgaminti nė vienos iš tų kančių. Jaučiu jas taip pat, kaip jaučiu kitame pasaulio kampe vykstantį karą. Atpažįstu taip pat gerai, kaip Azijos šalių vėliavas. Prisimenu kaip pusryčius, kuriuos suvalgiau lygiai prieš dešimtmetį.

Ir kažkodėl man perversiškai malonu nebeprisiminti, kaip čia atsidūriau. Nebeprisiminti, kas buvau, žinoti tik kuo tapau.

 

nosis gal kentėjo ackirai

no brain no pain no gain no cat

P.S. kadangi viena dvidešimtmetė, vardu Greta, Laura ir Danutė, klausė, ką daryt, kad gyventum gerai, tai išgryninau jai vieną patarimą: gyvenk taip, kaip nori gyventi dabar. Ne taip, kaip įsivaizdavai, kad turėtum gyventi, kai buvai penkiolikos, ne taip, kaip manai, kad kiti norėtų, kad gyventum rytoj. Ne pagal taisykles, kurias nusistatei vakar. Daryk tai, kas šiandien atrodo teisinga, ir nesiliauk galvoti apie tai, kodėl tas poelgis atrodo teisingas. You’ll be alright.

grexit

17 Jun

spausti negalima ignoruoti

Kai po tris savaites trukusių atostogų grįžau į darbą, pirmas dalykas, kurį padariau, nebuvo nueiti pažaisti stalo futbolo. Bet kai galiausiai nuėjau, pastebėjau, kad praradau dalį įgūdžių. Ir visgi mano judesiai tapo tikslesni. Mano smūgiai stipresni. Prieš sukant rankeną nebereikia galvoti, tiesiog suku ir viskas. Užtikrintai. Padarau ir tik po to pagalvoju.

Iš visų gyvenimo metaforų, kurias esu sukūrusi, stalo futbolas yra turbūt viena absurdiškiausių. Bet būtent taip jaučiuosi: užtikrintai. Ne taip užtikrintai, kad niekada neabejočiau. Veikiau užtikrintai kaip tik todėl, kad abejoju.

Tarp to, kas esu ir to, kuo noriu būti, visad bus neperlipamas tarpas, taip jau yra. Gerai, kad taip yra. Jeigu manyčiau, kad gali būti kitaip, pradėčiau smarkiai nepasitikėti savo manymais. Dar gerai, kad neperlipamas tarpas yra ir tarp to, kuo buvau, ir kuo esu dabar. Taip, senti turbūt nėra niekieno mėgstamiausias veiksmažodis, bet kaip yra gera nusikratyti tam tikromis vaikiškumo apraiškomis. Ir kaip gera kai kurias pasilikti.

Skaitinėjau senus laiškus ir negalėjau patikėti, kiek daug jų sukaupiau. Kiek daug žmonių vienu ar kitu metu jautė norą (nors dažniau pareigą, ar ne?) man kažką parašyti. Kaip labai aš norėjau dėlioti žodžius ir kreiptis į kitus. Ir kokia gera laiškarašė iš tiesų buvau. Šis įgūdis taip pat jau kuris laikas prarastas. Gerai rašyti laiškus gali turbūt tik tas, kuris nėra užtikrintas. Kad galėtum kibtis į popierių ir kad galėtum kabintis į kitą žmogų, būtina stovėti ant krašto. Na, bet aš neverkiu to, kas praėjo. Šiuo metu nejaučiu noro į nieką kabintis, tik apkabinti.

Kažkuris iš mano turimų atvirukų yra adresuotas mano mamai jos gimimo dienos proga. Jame vienas vyras rašė, kad aš stipri ir kad labai susidomėjusi savo gyvenimu (žodis savo pabrauktas) (nesu tikra, ar tai buvo komplimentas). Turbūt visi mane pažįstantys sutiks su pirmu teiginiu. Ir visi bus truputį neteisūs. Visi neabejotinai sutiks ir su antru. Nes šitam pasauly, kur viskas keičiasi, kur visi miršta, kur beveik nieko negali nuspėti, apie kurį gali bergždžiai mąstyti ir rašyti nesustodamas, vienintelė konstanta esi pats. Ne būdo savybės, ne antakių linkis, net ne asmeninė istorija. Vienintelė konstanta yra galėjimas pasirinkti save. Kiekvieną savo reakciją, kiekvieną atsaką, kiekvieną mintį. Ir jei kas nors mane guodžia, jei į ką nors galiu įsikabinti kai niekuo daugiau netikiu, tai tik į tai.

Pabaigai linksma pamokanti istorija: pastaruosius mėnesius kiekvieną aikido treniruotę reik daryti kūlverstį per kartį. Ir kiekvieną aikido treniruotę tenka greit mirksėti, kad išsisklaidytų akyse susikaupusios ašaros. Kodėl mane liūdina kūlverstis per kartį? NES AŠ NEGALIU JO PADARYTI. Nes tai vienintelis dalykas, kurį aš bandau vėl ir vėl, labai stengiuosi, bet tiesiog negaliu padaryti. Negaliu padaryti ne tik paties dalyko, bet ir jokio progreso. Visa tai būtų pažymėta ne kaip linksma pamokanti, o kaip liūdna istorija, jei šita situacija neprimintų man daugelio kitų kartų, kai aš negalėdavau patikėti, kad vienas ar kitas žmogus nesugeba kažko išmokti. Čia yra didelis falo simbolis, kurį man iškėlė gyvenimo ranka, ir kurį aš priimu, nes esu tikrai per daug cocky. Ir tokiems žmonėms kartais yra labai pravartu užkliūt už ko nors šokant per kartį.

viena vienoj, spraga prahoj ir krokai krokuvoj

26 May

Kai manęs paklausia, kodėl keliauju viena, – iš tiesų tai nieks niekad nepaklausia, nebent tik nusistebi. Taigi, kai pati savęs galvoje paklausiu, kodėl keliauju viena, atsakymas dažniausiai būna labai paprastas: kai keliauji su kuo nors, keliauji po miestus ir kaimus. Matai vietas, klausai istorijų, lipi į kalnus, sėdi kavinėse, kuriose kadaise sėdėjo visokie žymūs žmonės, fotografuojiesi prie statulų (kuo skiriasi statula nuo skulptūros? ar statula turi būti žmogaus?), atsisėdi parke ir stebi antis. Kai keliauji vienas, keliauji po save. Vietos nesileidžia tyrinėjamos, kol tyrinėtojas neištyrinėja pats savęs. O jei tiksliau – kuri gi vieta įdomesnė už tave patį? Kaip šiuodu dalykus išvis atskirti? Esi inkliuzas kiekvienoje vietoje ir kiekviena vieta yra inkliuzas tavyje.

Prahos hostelyje susiradau azijietį (noriu sakyti čiurką, bet gi nekorektiška; visvien paminiu, kad būtų aišku, jog nesu politiškai korektiška, niekaip nesu korektiška, bet bandau sudaryti tokį įvaizdį) draugą. Kaip prasidėjo mūsų draugystė? Jis paklausė, ar noriu alaus. Atsakiau, kad ne. Jis įpylė alaus į dvi stiklines ir vieną padavė man. Tada bandė pasakyti, kad Praha does not take his breath away – kadangi mes labai geri draugai, viską supratau iš to, kad pasakė „it does not make me…“ ir susiėmęs už krūtinės garsiai ir lėtai kvėpavo. Ir gerai, brolyti, bet kodėl tada fotografuoji kiekvieną kampą? Po to susiradau dar vieną azijietį draugą: užtikau jį besifotografuojantį prie kažkokio bokšto. Kaip prasidėjo mūsų draugystė? Besifotografuodamas jis atrodė laimingiausias žmogus pasaulyje, nė kiek neperdedu. Tai kaip gi prasidėjo mūsų draugystė? Mane sužavėjo jo džiugesys, tad aš nusprendžiau, kad mes draugai. Nesu tvirtai įsitikinusi, kad taip veikia draugystės, bet kas man uždraus?

Keliauju viena, nes tik viena gaunu sugrįžti į tam tikrą pradinį būvį. Į neapdirbtą savo pačios branduolį. Kadaise, ketvirtam kurse sėdėjau Prancūzparky, skaičiau ir valgiau batoną su kamamberu (man rodos, neseniai buvau atradus, kaip reikia tarti jo pavadinimą). Pro šalį ėjo Kamilė. O gal ir Milda su ja? Pamenu tik tiek, kad pagal visas to meto tradicijas šnektelėjome apie ateitį. K. paklausė, ką noriu veikti. Aš tenorėjau būti viena. Skaityti savo knygą ir viena sėdėti ant suoliuko. Taip jai ir pasakiau, po to dar pasiskundžiau, kad labai sunku likti vienai šiais laikais. Ji kreivai į mane pažiūrėjo ir pasakė: „Taigi pabūsi viena, kai pasensi.“ Dažnai šitą prisimenu. Sėdėti vienai ant suoliuko nebėra didysis mano gyvenimo tikslas, bet kartais pasiilgstu tų laikų. Juolab, kad net nepastebėjau lūžio taško. Nepamenu, kada lioviausi šnairuoti į tuos, kurie prisėda šalia. Kad ir kaip bebūtų, nepaisant to, kad pasirinkau būti su žmonėmis, jiems išnaudoju turbūt daugiausia energijos. Ir kai porą savaičių galiu eiti pro visų šalį, likti nepastebėta ir nesmoltokinti – … susiėmusi už krūtinės garsiai ir lėtai kvėpuoju. Ir tyliai šypsausi sau lifte: nes tikrai ne kiekvienas sugebėtų su savim išbūti pora savaičių.

Jau perėjau ir per džiaugsmą, ir per liūdesį, kurie seka suaugimo procesą. Džiaugsmas pagaliau tapti kažkuo; liūdesys, nes tas kažkas yra visai ne toks, kokį įsivaizdavai. Džiaugsmas dar sykį, nes juk nepaisant to, kuo tapau, a) pati priėmiau visus sprendimus ir esu jų išdava; b) bet kada galiu viską pakeisti.

“Tai ko dabar nori?” — po trijų metų pertraukos klausia K. Noriu sėdėti ir žiūrėti į nuo kaštonmedžių krentančius pūkus. Nebūtinai viena. Noriu nepamiršti, ko noriu. Noriu neleisti tiems, kurie garsiai rėkia, sutrikdyti vidinę tylą. Noriu mažo gyvenimo su mažais darbais ir mažais džiaugsmais, kurie telpa į nedideles raides. Noriu pati nustatyti, kas yra “svarbu”.

***

Turbūt pirmą kartą buvo taip sunku trumpam palikti Vilnių. Gal kad senokai neturėjau ko jame palikti? Kai buvau vaikas ir skaitydavau pasakas, labai nervindavo jūreiviai ir kareiviai, kurie už suteiktą paslaugą kokiam žmogui (yeah right, žmogui) pažadėdavo „ko namie nepalikai“. Bet po to tam vaikui lyg ir gerai baigdavosi, jis patirdavo daug stebuklingų nuotykių ir susituokdavo su karališkos šeimos actovu.

Labai sunku keliauti, kai iš tikrųjų nori būti namie.

jei turėčiau ežiuką, pavadinčiau jį Kernium

17 Apr

 

muzikinis fonas šiek tiek į temą (jau kurį laiką jie — įdomiausia lietuviška grupė, gaila, kad negroja vestuvėse);

Vėl buvau pašilaičiuose, parvežiau draugams lauktuvių: čiulpinukų-kolozetų (naudojimo instrukcija: pamirkai čiulpinuką į klozete esančius sproginėjančius miltelius, itin subtilu ir juokinga). Taipogi mačiau, kad turguje sulčių kioskelis, be įprastinių morkų bei apelsinų, pardavinėja bulvių sultis. Panašu, kad visai nereikia toli važiuoti norint nustebti. Visgi, labiausiai mane stebina štai šito pastatų ansamblio bjaurumas:

Jeigu būčiau godzila, negalėčiau apsispręsti, ar išgriauti, ar apvemti

Jeigu būčiau godzila, negalėčiau apsispręsti, ar išgriauti, ar apvemti

Pakeliui į gimtąjį rajoną skaičiau “Roland Barthes par Roland Barthes”. Kol kas teigiu tai visai nedrąsiai, bet dar kiek ir manau, jog įsitikinsiu, kad Roland Barthesas yra mano gyvenimo rašytojas. Na, bet jau ligšiolinio gyvenimo. Nežinau, ar sąžininga taip sakyti, bet jis mane supranta turbūt geriau nei didžioji dalis mano kada nors sutiktų žmonių. Bet gal tik taip įsivaizduoju. Manau, jog kol buvo gyvas, buvo per daug užimtas, kad norėtų mane suprasti. Ir jam turbūt nebūtų buvę labai įdomu.

Kai iš Tiphaine Samoyault ėmėme interviu apie Barthesą (gal kada jis suras kelią į kokį nors nevertingą literatūros apžvalgų portalą — interviu, ne B.), Jurga jos paklausė, kuri jo knyga jai asmeniškai (ne kaip žurnalistei ar mokslininkei) labiausiai patinka. Tiphaine atsakė, jog “Teksto malonumas”, mat skaitė ją mokykloje ir tai buvo pirmas iš nedaugelio veikalų, kuris atrodė tarsi parašytas būtent jai. Man “Teksto malonumas” buvo pirmas prancūziškas tekstas suteikęs malonumo. O “Roland Barthes par Roland Barthes” yra tekstas, kurį reikėjo skaityti prieš verčiant “Meilės diskurso fragmentus”. Nes visi jo raštai yra kažkaip neatsiejamai susiję, neva koks tinklas. Visiškai papirkusi (nes protingai pasakanti tai, ką aš metų metus kartoju kasdieniais žodžiais) ištrauka apie priešiškumą kinui:

“Vaizdavimo ribotumas (analogiški privalomoms kalbinėms kategorijoms) priverčia suvokti viską: dar prieš jam įgaunant reikšmę, apie per sniegą brendantį žmogų man jau viskas pasakyta; tuo tarpu tai, kas parašyta, manęs neverčia žiūrėti į veikėjo nagus — nebent, jei jam to norisi, su didžiausia jėga Tekstas man pats papasakoja, kokie ilgi Hiolderino nagai.”

Absoliučiai svaigstu iš malonumo. Čia turbūt būtų puiki proga dar kartą pareklamuoti  “Meilės diskurso fragmentus”. Ypač rekomenduoju bakalaurinio amžiaus merginoms, kurioms nesiseka meilėje. Kai perskaitysit knygą, suprasit, kodėl taip nesiseka. Sektis nepradės, bet bent jau suprasit.

Jeigu jau prakalbome apie nesėkmes, tenka pastebėti, kad senokai nesidalinau akimirkomis iš “omg noriu mirti iš gėdos” sekcijos. Kažkas stuktelėjo (gal metai pagaliau?) ir lioviausi gėdytis savo kvailų poelgių ir leptelėjimų. Bet Greta nebūtų Greta (kaip liūdna pagalvojus, kad taip galėtų būti — kad Greta tikrai nebūtų Greta), jeigu nesugebėtų susimauti ir po to valandą kartoti susimovimo galvoje, kol galiausiai jis pataptų nebe tikrovės, o vaizduotės dalimi ir tapčiau nuo jo laisva. Kiekvienas sprendžiam problemas kaip išmanom. Na, bet į betmobilį ir prie istorijos: prieš porą dienų buvau koncerte (muzikinis fonas). Jame buvo ir šiuo metu “labiausiai hot bičo Vilniuje”(LHBV) titulą nešiojantis bičas. Titulą renka nekompetetinga vieno nario komisija, titulas dažnai perduodamas vis skirtingiems asmenims. Nenoriu per daug nagrinėti to priežasčių (mat jos nesvarbios ir gal net sumenkintų mano jaučiamą gėdą), bet koncertui įpusėjus bičas prieina prie manęs, paduoda ranką ir sako “labas, Greta”. Ką gali daryti Greta? Absoliučiai bet ką. Pasakyti ką nors šmaikštaus. Žaviai nusišypsoti. Netyčia apipilti bičą alumi. Tsme galimybės yra neribotos. Ką Greta daro? Dvidešimt sekundžių krato bičo ranką ir atsako pakartodama jo pasisveikinimą.

“Labas, Greta.” — “Labas, Greta.” Bičas juokiasi ir nueina.

Kremtuosi aš ne todėl, kad nepavyko sužavėti LHBV, bet todėl, kad buvau labai smarkiai įsitikinusi, kad man praėjo kelių drebėjimo ir drugelių pilve skraidymo metas. Jau esu pakankamai protinga, kad nebesekiočiau deg(in?)ančių akių, mat žinau, kad jos mane veda ne ten, kur noriu būti, bet pasirodo, kad nepaisant to, su jomis susidūrusi grįžtu į devintą klasę. This sucks. Ne tragedija, žinoma, bet turiu pripažinti, kad visai nepasiilgau tokios būsenos. Ir kartu visai pasiilgau. Dėl to gal kiek mažiau gėda, bet gėda vienok.

—-

Sukdama už kampo darbe vos neatsitrenkiu į vyrą, kuris man labai nepatinka. Ir pradedu galvoti, kad gal jis nepatinka man ne dėl to, kad atrodo fancy ir kvailas, bet todėl, kad užklijavusi jam šitas etiketes visiškai nustojau kreipti į jį dėmesį. Galbūt jeigu kasryt su juo pasisveikinčiau ir kartais virtuvėje paklausčiau, kaip sekasi, pastebėčiau jo teigiamas savybes ir, susidūrusi su juo ant kampo ne apsimesčiau, kad nieko neįvyko (bet visgi piktai burbtelėčiau), o susižvalgyčiau ir nusijuokčiau. Kita vertus, jeigu kreipčiau dėmesį į jį, galbūt nekreipčiau į vyruką, kurį matau važiuodama troleibusu: jis stovi su grupe draugų, kiti garsiai kalba ir juokauja, jo kūno kalba aiškiai sako, kad jis nori iš ten dingti; arba turisto prie P&P lėtai mojančio draugams turistams. Arba apsiašarojusios mergaitės stotelėj. Vieni norėtų, kad niekad nereiktų tvarkyt namų ir gamint valgyt, o aš norėčiau galėti būti dėmesinga viskam, visiems ir visada.

Finalas: Antakalnio romantika, makaronai+maketas=kml, balionų rojus.

WP_20160408_20_11_50_Pro

WP_20160414_14_04_16_Pro

20160321_132645

 

 

vierhundert

4 Apr

Savaitgalį vykusio aikido seminaro proga žadėjau kasdien parašyt ką nors, bet planas žlugo, nes: a) sunkiai judėjo galūnės; b) įspūdžiai buvo ne patys maloniausi, o aš dažnai nesiryžtu pripažinti nemalonių dalykų. Apsimetu, kad jų nėra. Labai gali būti, kad mirsiu nuo kokios lėtinės ligos, nes bijosiu eiti pas gydytoją, kad tik nesužinočiau nemalonios naujienos.

Turbūt pats metas susitaikyti su tuo, kad niekad greitai ir lengvai nepritapsiu naujose vietose. Pamenu, kad lindihopą mečiau, nes kiekvieną kartą nuėjusi į socialą jaučiausi labiausiai antisocial kokia tik galiu būti. Viskas būdavo lyg ir gerai, kol šokdavau. Bet tarpai būdavo tiesiog kančia. Ne rimta kančia, bet tokia kančia, kokią gali patirti laisvoje šalyje ne karo metu.(Kiekvieną kartą kai tariuosi kenčianti, prisimenu, kad iš žydų nagų darydavo sagas ir tada liaujuosi “kentėti”.) Kiek dairydavausi aplink, visi atrodydavo kažkuo susiję, juokdavosi, kalbėdavosi, atrodydavo, kad jiems viskas gerai, tik man ne.

Prieš vieną iš pirmųjų treniruočių klubo vadovo žmona gan šiurkščiai liepė nuo keikogi nusiardyti etiketes. Lyg čia būtų savaime suprantamas dalykas žmogui, kuris blet dar net nemoka normaliai užsirišti diržo ir kiekvieną kartą pradėdamas apšilimą nėra tikras, ar treniruotės eigoje nepasimatys vienas ar du vaiko maitinimo įrankiai. (Flešbekas į akrojogos treniruotę Tartu. Reikėjo gal pasidomėt kas ta akrojoga prieš einant vien su marškinėliais.) Lyg būčiau kažkoks neatsakingas vaikas, kuris specialiai nedaro kaip liepiamas. Bet gal aš tik perdėtai jautri motiniškai kritikai, mat taip ilgai klausiausi pastabų apie tai, kaip nemoku virti grikių. (Tbh mano variantas tikrai nebuvo optimaliausias, bet fakit, galutinis rezultatas vis tiek buvo tie patys tokio paties skonio grikiai.)

Šeštadienį tarp triešų laiką leidau tėvų namuose. Jau važiuodama ten jaučiau kažkokią keistą ekstazę ateinančią iš žinojimo, kad ten nebegyvenu. Nekenčiu pašilaičių. Net jei mikrorajonus reikia rašyti iš didžiosios raidės, specialiai paliksiu mažąją. Jei būčiau labiau išmananti wordpresso subtilybes, visą žodį sumažinčiau iki 8 dydžio. Gal net labiau, atsižvelgdama į kontrastą. Nežinau, kas negerai su ta vieta, bet ji išsiurbia visą norą gyventi. Kita vertus, nežinau ir kas negerai su Antakalniu: diena, kai nepamatysiu čia svirduliuojančių ponų (ponas – labai perdėtas žodis, bet tegul) bus įdomi diena. Vieną vakarą grįždama namo ne iš įprastos alkoholikais nusėtos pusės kiek užpavydėjau tai švariajai pusei, mat vietoj svirduliuojančių ponų sutikau tik keturis šunis vedžiojančius ponaičius. Šiek tiek nusiraminau, kai penktas sutiktasis vos nepargriuvo užkliuvęs už savo paties šuns.

Tėvų namuos buvo valgyt ir net kakavos drožlių (kam? kaam? nežinau kam, bet pasiėmiau, kol kas šiaip beriuosi jas į burną, bet net neabejoju, kad yra geresnis panaudojimo būdas). Šiek tiek trūko katino, bet jį priminė jo kadaise apmyžta paklodė, į kurią susisukusi pamiegojau pokaičio. Sapnavau (ir toliau tebesapnuoju) tik struktūras: nepamenu nieko, tik kažkokius sąrašus ir kad jiems pasibaigus liepiu sau pabusti — neduokdie pramiegosiu.

Nė kiek nejuokauju sakydama, kad per tris dienas padariau kokius 400 pritūpimų. Atrodo, jog šlaunų raumenys apvynioti guma. Ne kramtoma. Bet nesijaučiu nė kiek patobulėjusi. Tarp treniruočių net aplankydavo neviltis, nes atrodo, kad NIEKADA neišmoksiu nei normaliai atlikti judesių, nei suprasiu kas už jų slepiasi. Mane šiek tiek iš vėžių (gyvūnų) muša tai, kad vis dar nesuprantu, kaip reikia mokytis kūnu. Kartais teisingai padarau judesį ir tada suprantu, kodėl jį reikia daryti vienaip, o ne kitaip. O kartais privalau iš pradžių suprasti principą, kad pavyktų teisingai sudėlioti kojas. Na, o kitais kartais liaujuosi nervintis dėl menkniekių, nes kažkur giliai nujaučiu, kad visa tai darysiu dar labai labai ilgai,  todėl nėra kur skubėti. Ir net mokysiuosi labai lėtai, taip ir reikia. Kaip sakė Sylvain Taisson, yra dalykų, kuriuos gali pamatyti tik keliaudamas lėtai.

Kalbant apie keliones: susiplanavusi savo pavasarinį centrinės Europos turą pradėjau vėl mokytis vokiečių, bet kol kas mokymasis labiau panašus į lenktyniavimą su Joriu duolingo (laimiu, cha) nei į tikrą mokymąsi. Norėčiau išmokti bent tiek, kad sėdėdama lauko kavinėse galėčiau klausytis kaimynų pokalbių ir kam nors papasakoti, ką vakar veikiau. Bet čia pirma kalba, kurią mokausi daugiau mažiau viena ir kol kas mano progresas patvirtina tai, ką seniai nujaučiu: be gero mokytojo kalimas nedaug tepadės. (Nebent nori ką nors sukalti, tada turbūt kalimas yra pac tas. Po tokių pokštų gal ir geriau suprantu, kodėl stoviniuoju viena per visus seminarus.)

Ar šiame tekste pavartojau 19 jungtukų “kad”? Žinoma, kad taip.

Kieša, trieša ir kiti formavimosi būdai

1 Apr

Šiandien visą dieną stebėjau, ar automobilistai pasikeitę padangas, ar ne.
Pašalinus privalomojo balandžio pirmosios pokšto grėsmę galima ramiai tęsti.

Ar man vienai kartais sunku sufokusuoti gyvenimą? Tiksliau — išlaikyti balansą tarp mikro ir makro? Būna laikotarpių, kai viskas, apie ką galvoju, yra detalės: užsilenkęs lapo kampas, tušinuko kamštukas, ištinusi bomžo nosis, nuo šalčio pastipę plaukeliai, automatiškai užtemstantys akiniai ir taip toliau ir panašiai. O tada susilieju su dangum, žiūrėdamą į kiekvieną jaučiuosi jo sese ir mąstau apie tai, kaip žmogaus kūnas veikia būdus, kuriais jis suvokia pasaulį (mėgstamiausia fenomenologinė tema 4sho; jeigu būčiau voldemortas, tikrai bent trumpam pasisvečiuočiau visų gyvūnų galvose). Ir tada nukrentu nuo bordiūro, nes, aišku, nežiūriu, kur einu. (“Žiūrėk kur eini” yra labai šlykšti frazė, jei sakai ją vaikui po to pridėdamas “kad nepargriūtum”. “Žiūrėk kur eini” yra labai graži frazė, jei po to sakai “kad matytum, kur eini”. Nenoriu sakyti griovio neperšokusi op, bet man rodos būsiu žiauriai faina mama.) Visi turbūt žino paveikslėlį, kuriame gali matyti arba triušį, arba antį. Norėčiau išmokti matyti abu. Šiek tiek padeda aikido: praktikos metu turi judėti labai tiksliai, tvirtai ir aiškiai, bet visiškai atsipalaidavęs, lanksčiai ir neapsakomai švelniai. Bandydama sulieti du kraštutinumus galiausiai imu suprasti, kad jokie jie ne kraštutinumai. Bet reikia neišpasakytos (tokios, kurią net man, kontrolės karalienei, sunku įsivaizduoti) savikontrolės ir nugrimzdimo į gilumą, kad iš tiesų pavyktų. Nes iš tiesų aplink tiek noizo, kad nori nenori, dalis pasiekia ir tas vietas, kurių nenorėčiau, kad pasiektų. Trumpam mečiau skaityti straipsnius ir žiūrėti paveiksliukus, nes šiek tiek ilgiuosi savo interneto neturinčios penkiolikmetės minčių gilumo. Žinau, kad penkiolikmetės protas jau niekada negrįš, bet man rodos, kad atsisakius tam tikrų šiukšlių, galima ir vėl priartėti prie išsiilgtojo grynumo.)

Beveik nerašau apie aikido, nes bijau. Pirma, bijau kaip bijo kiekvienas, turintis kažką labai brangaus ir švento. Bijau kalbėjimu tai suteršti. Bet ši baimė juk neracionali, ar ne? Ar čia kažkoks krikščioniškas nedrįsimas pažiūrėti į eucharistiją? Kažkurią dieną (da, miegojau per pietų pertrauką) prieš užmigdama pagalvojau, kad man labai gaila, jog žmonės turi formuotis ir tapti savimi tyloje. Esame (ar bent aš taip jaučiausi ir jaučiuosi) skatinami kalbėti apie viską, bet ne apie tai, kas esame. Mokytis visko, bet ne savęs pažinimo. Pinigai zjbs, muzika zjbs, matematika zjbs, politika zjbs, bet savęs pažinimas yra tavo reikalas ir, mano mielas, niekam neįdomus. Todėl jau vien dėl to jaučiu pareigą nugalėti baimę ir visgi rašyti apie tai, kas mane formuoja.

Antra, bijau, kad nesugebėsiu perteikti aikido subtilumo. Galiu daug ką sieti su kasdienėmis situacijomis ir kalbėti alegorijomis, bet per šiuos penkis mėnesius įgijau kelią, kuris, vėlgi bijau, yra matomas tik tiems, kurie eina šalia. Taip ir turi būti, tokia ir yra do esmė, bet bandyti jį nupasakoti ir nesugebėti to padaryti verčia jaustis bejėge. O šiaip labai daug apie aikido galima sužinoti “Taikos mene” (ją perskaičius ir supratau, kad čia manasmanoman), mėgstamiausia ištrauka —

“The penetrating brilliance of swords
Wielded by followers of the Way
Strikes at the evil enemy
Lurking deep within
Their own souls and bodies”

Na, pavyks ar nepavyks, bet kalbėti apie aikido aš bandysiu. Prieš porą savaičių per treniruotę (arba kitaip — triešą. Kas čia per žodis? Ir vis tiek geresnis nei trenkė — ar mane jis glumina todėl, kad yra žodžio “trenkti” trečio asmens vienaskaitos formos homonimas? Apskritai kažkas negerai su daiktavardžiais, kurie baigiasi “-kė”: bankė, džinsofkė, grafkė. Čia turbūt vienintelė vieta, kurioje palaikyčiau VLKK norą uždrausti kokius nors žodžius) išsišiepiau kaip visiška kvailė, dažnai taip pasitaiko, nes dažnai atsisėdusi ant tatamio išgirstu, jog mokysimės ko nors, ką pati bandau nerangiai išmokti viena. Taigi, pradėjome mokytis švelnumo. Atlikti ir priimti kirtį taip, kaip glostytum sau brangų žmogų. Aš gan dažnai esu linkusi kartoti, kad esu labai nemoteriška, bet kai tik kam nors tai pasakau, būnu negailestingai nušvilpiama. Nes visi žiūri į papus. Bet man moteriškumas visad asocijavosi su vidiniu švelnumu, kurio pas mane taip maža. Gal kokios 70% mano reakcijų į dalykus yra kaip trinktelėjimas pliauska per galvą. Nepaisant to, kad daug ko gailiu, visai nemoku guosti žmonių. Kai apkabinu geriausią draugę, ji kartais net kvykteli iš džiaugsmo ir netikėtumo. Norėčiau tikėti, kad man trūksta kažkokios chromosomos. Ir kartu nenorėčiau, nes tai reikštų, kad niekad to neišmoksiu.

Bet juk išmoksiu?

Bet juk išmoksiu.

 

looking at your face in the dark you don’t even look that smart

17 Mar

ši savaitė buvo labai gera, o gera ši savaitė buvo labai todėl, kad šią savaitę gerai lioviausi sau prikaišioti labai kvailus dalykus

muzikinis fonas

ketvirtadienį aikido treniruotę išmainiau į kalną blynų su nutela, įsijungiau downton abbey ir su pasimėgavimu žiūrėjau kaip mary griauna kitų gyvenimus, nes pati jaučiasi nelaiminga. spoileris: ponas krolis krauju apvėmė stalą ir man labai pagailo tarnų, kurie po to turėjo šveisti sidabrą ir mazgoti staltiesę

yra vienas toks straipsnis, kuriame rašoma, kad jeigu visą gyvenimą buvai storas ir nepatrauklus, greitai suplonėjus ir sulaukiant priešingos lyties dėmesio, vis tiek negali patikėti, kad jau dabar kažkam patinki. neva mąstymo įpročių žymiai sunkiau atsisakyti nei valgymo ar rūkymo ar miegojimo

aš mėgstu savo gyvenimą skirstyti periodais: žiūriu atgal ir rūšiuoju, sieju dalykus, braižausi minčių žemėlapius, klaidžioju po labirintus bandydama atsekti siūlą. po kiekvieno periodo palieku gyvatės skūrą

jeigu neklystu, nors klysti aš iš tikrųjų klystu dažnai, tai jau kurį laiką gyvenu besimokydama apie meilę sau. kuris laikas šitas tikslas, uždavinys, kaip dar tai pavadinti(?) nuolat iškyla visų tunelių gale, išpaišytas ant visų sienų, krenta po kojom, kabo virš galvos, na, supratote

kartais labai klaidingai galvoju, kaip turėtų būti liūdna gimti aklam, kurčiam, be rankos, na, supratote. bet kai gimsti vienoks, juk nelabai ir supranti, kad gali būti kitaip. todėl aklumas nėra savaime didelė neganda, priešingai nei apakimas

visi šitie nerišlūs sakiniai tuoj susisies, tikėkimės

kai guodžiausi aušrai, kad nemyliu savęs ir nežinau, kaip to išmokti, ji ganėtinai nustebusi pasakė, kad visai neatrodo, kad savęs nemyliu, netgi priešingai. dar kartą apie tai susimąsčiau nuo nutelos šokoladuotu veidu ir nuo downton abbey apverktom akim: apie meilę ir nemeilę sau galiu postringauti tiek, kiek noriu, nes iš tikrųjų jau esu perėjusi per abu. tik nespėjau to suvokti, nes juk visą laiką buvau stora (patikslinimas tiems, kurie manęs nėra matę: čia perkeltine prasme, žr. trečią pastraipą)

iš tiesų nelabai noriu prisipažinti sau meilėje, nes tada nebeturėsiu nė menkiausio saugumo lyno. dabar, kai skaudinu save, kai liečiu tuos, kurių neturėčiau liesti, kai sąmoningai darau sau kažką nelabai gero, turiu pasiteisinimą. nemeilė sau mane gina nuo atsakomybės už savo veiksmus. jeigu klausiu “kodėl elgiausi taip kvailai?” savęs nemylėdama, iz okei, galiu atsakyti “nes nemyliu savęs ir noriu save skaudinti”. o kai klausiu savęs “kodėl elgiausi taip kvailai?” pripažindama meilę sau, atsakymas tėra “nes visi yra truputį kvaili ir kartais elgiasi truputį kvailai”. nebelieka pompastiškų pasiaiškinimų, nebelieka tragiškumo ir išskirtinumo jausmo. lieka tik paprastas žmogus, apsuptas paprastų žmonių. bet kai žiūrėjau į save fotelyje, pasidavusią pagundoms, supratau, kad šitas periodas jau baigtas. kad priimu net ir netobulus savo veiksmus ir noriu sau tik geriausio. kad kartais galiu tiesiog sumalti šūdą ir tas šūdas nebus kažkokių giluminių procesų pasekmė, tas šūdas tiesiog bus negerai susidėliojusių aplinkybių ar blogo judgemento pasėkmė. ir nebūtina to šūdo kaupti. pagaliau esu vienas iš tų paprastų ir niekuo neypatingų žmonių. na, moku iškept killer blynus, bet tai ir viskas. dar nežinau, ar labiau džiaugiuosi, ar labiau gedžiu

II veiksmas

olis atsiuntė savo trečios knygos rankraštį, tai dabar daug jo skaitau ir labai mėgaujuosi, nes tai – pirma jo knyga, kurią galiu suprasti. na, nes pagaliau išmokau prancūzų kalbą, ura. turbūt natūralu, kad labai daug galvoju apie visas briuselio patirtis, ypač apie tą kartą, kai verkiau taip smarkiai, kad gatvėje pamečiau lęšį, arba apie tą, kai gulėjom po medžiu ir kalbėjom apie ateitis (akcentas į daugiskaitą), apie šaltibarščius, jo pirštus man ant kaklo, ramunėles, tortą, jo mamą, atelier, tą tolimą tolimą žvilgsnį, draugus, kroatiją ir visus apsisprendimus. apie tai, kaip išmokė gerti kavą ir parodė, ką reiškia rašyti į moleskiną. man kartais vis dar nutirpsta visas kūnas ir trumpam momentui persikeliu į tą laiką prieš penkis metus, ypač po pavasariškesnio oro gūsio. jeigu įdomu, daugiau apie tai yra rašęs Prustas. o aš tik šiaip viską romantizuoju. ir nežinau, ar todėl, kad ten pirmą kartą (gal anonimiškumo dėka?) gyvenime pasijutau laisva, ar todėl, kad įsimylėti šiaip yra, švelniai tariant, zajebys, ir kadangi tai atsitinka taip retai, po to retrospektyviai kiekvienas įsimylėjimas atrodo kaip nuostabiausias įvykis?

III veiksmas

šią savaitę jau du kartus sutikau mareką (taip vadinu kaimyną, kurį vžopu girtą radau laiptinėje). nesu tikra, ar mane pažino, bet abu kartus atrodė susigėdęs. ir abu kartus girtas.