Auslindos ir draugai: kur juos rasti?

Kai buvau maža, kažkur perskaičiau, kad negalima per ilgai gulėti ant aslos, nes į ausį įlįs ausilinda. Vakar prie alaus bokalo besišnekučiuojant apie vabzdžius man buvo paaiškinta, kad ausilindos į ausis nelenda ir kad vadinasi ne ausilindomis, bet auslindomis. Akurat. Nepamenu, kada paskutinį kartą lioviausi kuo nors tikėti, bet pats faktas, kad būdama savo amžiaus dar tikiu tokiais dalykais, yra gražus. O tai, kad mano tikėjimas dabar sugriautas – dar gražiau, nes reiškia, kad dar šitiekos aš nežinau. Gali atrodyti, kad nereikia čia kviest Šerloko, bet kartais per daug koncentruojamasi į tai, ką žinai, ką nori sužinoti ir ką dar sužinosi, o nežinia nustumiama į šalį. Bet ji kaip dangus – nepragyvensi visą laiką į jį spoksodamas, tačiau būkim lame romantikai, bet teisingi: jeigu nesustoji karts nuo karto į jį žvilgtelėti, tai kas čia per gyvenimas. Kai pakeliu galvą link nežinios, nevalingai pradedu šypsotis, dėl dviejų priežasčių: a) pasauly yra tiek daug gražių dalykų, apie kuriuos kol kas dar aš nieko nežinau; b) pasauly yra tiek šlykščių dalykų, kurių man teko laimė nesužinoti. Nežinia, aišku, pastato tave prieš šimtą kelių ir prieš patį save, bet kadangi mirt kryžkelėj nėra kiekvienos mažos mergaitės svajonė, visvien kažkur nueisi. O su savim irgi anksčiau ar vėliau susitvarkysi. Dar kažkodėl čia norėčiau pacituoti Tolkieną: It’s a dangerous business, Greta, going out your door. You step onto the road, and if you don’t keep your feet, there’s no knowing where you might be swept off to.

O cituoju jį, nes šią savaitę beveik nemiegojau. Labai susiję, žinau. Kadangi aplankė niekada nelaukiama nemiga, nusprendžiau, kad pažiūrėsiu į ją pozityviai (tiesa, gal ir persistengiu jau su tuo pozityvumu, bet, man rodos, ne blogiausia išeitis iš situacijos su mažai išeičių). Taigi, vietoj to, kad gulėčiau ir liūdėčiau, kad negaliu užmigti, nusprendžiau daryti visokius smagius dalykus: skaičiau knygas, kurių šiaip jau nebeskaitau (ne dėl to, kad nepatiktų, labiau todėl, kad tiek kartų jau esu jas skaičiusi, kad pusiau moku mintinai – iš čia ir citata), ieškojau juokingų subredditų (vienareikšmis favoritas, ne itin juokingas, bet atnešęs daug pamąstymų, pvz “gal ir netobulas tas man gyvenimas, bet man bent jau nereikia, kad kažkokie nepažįstami žmonės man pasakytų, ar aš graži“ bei “fishing for compliments yra labai puiki idioma ir, man rodos, reiktų leisti kalboms labiau maišytis, nes kas gi nenorėtų eiti žvejoti komplimentų“; buvo ir daugiau, bet ką jau čia), valgiau saldumynus, skaičiau senus dienoraščius, stengiausi negalvoti apie blogus dalykus. Visgi įsitikinau, kad norint miegoti visvien maloniausia yra miegoti. Sapnavau, kad mano namuose atsirado dar trys juodos katės, viena turėjo beveik žmogaus akis.

Pamenu, kaip prasidėjo šitas blogas: neturėjau draugų, bet turėjau ko papasakot. Dabar situacija iš dalies apsivertė: turiu draugų, turiu ką papasakot, bet negaliu to padaryti. Prarasti geriausią draugę sucks. Kai tai atsitinka aštuntoj klasėj ir tavo iniciatyva, truputį mažiau skaudu. Gera naujiena: atsilaisvino šilta vieta mano pašonėj. Bloga naujiena: man šalta. Gera naujiena: priprasi. Bloga naujiena: prie šalčio išlipus iš dušo dar nepripratau. Gera naujiena: bus tų draugų. Bloga naujiena: bet vis mažiau. Gera naujiena: galiu tęsti. Bloga naujiena: iš to jokios naudos. Kai miršta močiutė ar išsiskiri su vyru turi puikią kortelę su paaiškinimu, kodėl liūdi. Kai draugai nutolsta nuo tavęs, tokia kortelė neegzistuoja. Nes jie nemirė, jie vis dar vaikšto tam pačiam mieste, gyvena tam pačiam bute, gali su jais susitikti, tavo šeima nesugriuvo, pasikeitė tik tie, su kuriais kalbiesi, pasikeitė tų, su kuriais kalbėdavaisi anksčiau, galvos ir jų rūpesčiai. Bandau per daug apie tai negalvoti, bet, man rodos, darau klaidą. Gaila, kad nėra svarstyklyčių, kuriomis galėtum pasverti, kiek galvoji. Ir lentelių, kuriose galėtum pasitikrinti normas. Kita vertus, kai turi geriausią draugę, visada gali pasiklausti jos.

tumblr_n0vr01mkyw1qaun3mo1_1280

2 mintys apie „Auslindos ir draugai: kur juos rasti?“

  1. Visai netyčia užklydau į šį blogą ir praleidau jame gal kokį pusvalandį. Nei kiek nepasigailėjau. Skaičiau vieną įrašą po kito ir stebėjausi, kiek daug savęs gali rasti kito žmogaus rašiniuose. O dar ir Animal Collective pasirodymą (aš irgi ten buvau!) nepakartojamai apibūdinai. Įsimylėjau šitą blogą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: