noriu būti su tsavim vakar

Mąsčiau, koks užaugtų žmogus, jei vos gimęs būtų patalpintas į bespalvę, bekvapę ir beskonę aplinką, kur jis (kažkaip) būtų aprūpintas maistinėmis medžiagomis, bet nebūtų dirginamos jo juslės. Pasirodo, jei kūdikis nėra pakankamai stimuliuojamas (nesugalvojau, kaip gražiau perteikt šitą mintį), jis miršta. Neieškojau jokios mokslinės informacijos šia tema, bet pasitikiu man tai pasakiusiu žmogumi. Kaip čia yra, kad protingi žmonės gali būti tuo pat metu tokie neprotingi? Kaip galima nepaliaujamai mąstyti apie pasaulį, bet nesugebėti atskirti, ką galima sakyti žmogui ir ko ne? Taip pat: kai esi intelektualiai pranašesnis už kitą, kuris akivaizdžiai dėl to nekaip jaučiasi, kam kišti tą savo išsilavinimą ir visažinystę jam į veidą? Etikos pamokėlės pabaiga.

Yra daug dalykų, kurių niekad nesitikėjau išgirst iš žmonių, bet “tu kalbėk mažiau apie faktus ir daugiau apie jausmus“ tikrai makes the list. Deja, kalbėt apie jausmus labai sunku, kai jie nešoka lambados pilve ir neplėšia žanduose šypsenos. Atmenu, dar visai neseniai iš  pakankamai aukštai žiūrinėjau žmones, kurie užsisuka savo pragaro ratuose ir negeba iš jų ištrūkti. Tas naktinis voverinis bėgimas kėlė gailestį ir vis galvodavau, kad “pff, tau gi užtektų pakeisti tą tą ir aną ir viskas būtų vėl gerai“. Vis dar manau, kad užtektų pakeisti tą tą ir aną, bet kai esi pats susisukęs į šūdų vyniotinį, labai sunku suprasti, ką reikia keisti. Tai dabar bandau nešiotis tą vyniotinį aplink, visur, grįžt į vietas, kurios kažkada buvo manos, bet panašu, kad kol šūdas prilipęs prie bato, smirdės ir kitam pasaulio krašte, net jei tas kraštas – tik mažas menkai skaitomas iš inercijos teberašomas blogas. Nežinau, kodėl taip mėgstu posakius ir palyginimus su šūdais.

Pasirodo, istorijoje nėra užfiksuota nė vieno atvejo, kuomet išsigandęs strutis kištų galvą į smėlį. (Bet yra užfiksuoti 95 atvejai, kai į metaforišką smėlį galvą kiša išsigandusi Greta, vis šis tas.)

O šiaip tai šiandien stovėdama po vos tik pumpuruotis pradėjusiu medžiu pagalvojau, kad kai žiūrėsiu į tą patį medį su lapais, viskas bus jau labai gerai. (50 procentų manęs tiki tuo, kiti 50 procentų mano, kad dar viskas blogės iki tol, kol nebebus kur blogėt ir bus galima tik juoktis ir prisiminti šiandieną kaip dieną, kai buvau visai laiminga.)

Kodėl taip sunku į savo prastą savijautą žiūrėti be ironijos ir tiesiog ramiai skendėti liūdesy?

http://postsecret.com/
http://postsecret.com/ arba nesižudyk, kol nepasakysiu tau, koks tu seksi

louSalome_Nietzsche_Paul_Ree_cravache

 

 

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: