And I’d ‘a danced like the king of the eyesores

Aš nebūčiau aš, jei nepadaryčiau metų apžvalgos. Turiu pripažinti, kad anksčiau užtrukdavo trumpiau. Anksčiau gyvenau paprasčiau. Anksčiau daugiau pamiršdavau. Daugiau bijodavau, mažiau pripažindavau.

Pradėsiu nuo albumo, kuriame girdžiu visą grožį, kuris man yra pasitaikęs gyvenime ir kurio nemoku aprašyti: meilę, mėnulius, atspindžius, ankstyvus rytus, žmones, upes, akis, kelius ir taip toliau, ir panašiai:

Kaip ir kiekvienais metais, Kotryna juoksis, kai sakysiu, kad šitie buvo geriausi gyvenime, visada juokiasi. Aš irgi juoksiuosi, bet tik todėl, kad pagaliau supratau, kad ne metai, o metraštininkė gerėja. Da, šitie buvo gausesni įvykių, patirčių ir perversmų, bet taipogi jie tebuvo praėjusių metų tąsa. Neatsitiko nieko netikėto, ir toliau mokiausi naujų bei bandžiau pritaikyti ankstesnių metų pamokas. Tam tikri įsitikinimai įsišaknijo giliau, su daug kuo susigyvenau, bet svarbiausia, kad pagaliau su savimi. Ir visgi, kai kurie dalykai buvo svarbesni už kitus. Taigi, chronologiškai:

  • Per naujuosius nepažįstamo semiotiko paklaususi, kas jį atvedė į Tartu, tikrai nesitikėjau išgirsti, kad dievas. Pirmą kartą man gan aiškiai buvo papasakota, kas yra dievas ir kaip jis veikia, nenaudojant pakilių frazių ir argumento “reikia tikėti“. Su manim kalbėjo žmogus, kuris ne tik tiki, bet ir gali tai paaiškinti. Logiškai. Klausytis apie šventus raštus buvo įdomu, bet tie pasakojimai pamažu ėmė ir išbluko. Tie pasakojimai buvo, deja, ne man. O kas man? Su Laisve neseniai žaidėm įsimylėjimo žaidimą ir čia seks atsakymas į nr.17: what is your most treasured memory? Po pokalbio su Jonnathanu ėjau pasivaikščioti įprastiniu keliu, bet viskas buvo kitaip. Atrodė, kad neįmanoma matyti pasaulio gražesnio, nei aš mačiau tą vakarą. Mano dievas – ne maldos, ne šventoji dvasia, ne tai, ką kažkas pasakoja, o kitas užrašo. Mano dievas – tai tikėjimas, kas šitas pasaulis buvo sukurtas/susikūrė iš gėrio. O aš esu to gėrio dalis. Tądien nebūčiau sugebėjusi pasakyti šitokio sakinio. Apie dievą kalbėti ir tolau labai sunku (juolab, kad mažai kas ir klausosi; gal kad visų dievai skirtingi ir sunku suprasti, kad tai, kas – tau, nebūtinai – kitam?), manau, kad tai turbūt intymiausias dalykas, kurį galiu įsivaizduoti. Ir tik dabar suprantu pasipiktinusį Ainio žvilgsnį Baltuose drambliuose man jo užklausus apie dievą. Naivu yra klausti kažkieno esmės ir tikėtis gautis atsakymą. Bet neįsivaizduoju savęs to nedarančios.
  • Yra labai daug skirtingų būdų vyrui žiūrėti į moterį ir visi šiaip ganėtinai gerai žinomi ir suprantami, bergždžia apie juos rašyti. Išskyrus vieną, jo dar nesupratau. Gal ne todėl, kad negebu, o labiau todėl, kad noriu išlaikyti jį šiek tiek paslaptingą. Kaip įrodymą, kad ne viskas kaip du kart du. Jis žiūrėjo į mane tarsi būčiau gražiausia moteris bare. Estijoj. Visatoj. Gražiausia ne dėl veido bruožų, o dėl ???, kas žino dėl ko. Šiaip gal būtų nieko keisto — jei jis tikrai būtų taip galvojęs. Bet gi žinau, kad negalvojo. Ir nepaisant to, sugebėjo duoti man tai, ko tuo metu labiausiai reikėjo. Jo žvilgsnis net nebuvo vertinantis. Jis buvo suprantantis. Ypatingai pastabus. Gebantis užmiršti save ir trumpam įsilieti į kito žmogaus pasaulį. Kuo toliau apie tai galvoju, tuo labiau noriu būti ne tokio žvilgsnio adresatas, bet adresantas.
  • Iš naujo įsimylėjau Vilnių. Mūsų istorija sudėtinga, vis su juo kovoju, bet jis laimi vėl ir vėl. Grįžus iš Tartu neberadau savo miesto, radau visus savo prisiminimus sumestus vienon vieton, be tvarkos ir be žemėlapio. Tačiau, o dangau, kažkas kliktelėjo ir grįžau pas jį. Vilnius – nebe liūdniausios pasaulyje penkiolikmėtės miestas, nebe įsimylėjusios dvidešimtmetės, nebe pasimetusios dvidešimtkeliametės. Sugebėjau visą praeitį atsieti nuo šitos vietos. Ne pamiršti, ne. Bet nebeleidžiu praeičiai iššokti iš už kampo nei Gedo prospekte, nei prie Lukiškių, nei Prancūzparky, nei ant Barbakano. Vykdydama savo teorinius miesto tyrinėjimus (dar žinomus kaip “Miesto diskursų“ paskaita; jei ką nors čia netyčia atves googlas, jokiu būdu neimkit šitos paskaitos kaip pasirenkamojo; kartoju: jokiu) nė karto neužtikau jokios panašios erdvinės transformacijos žmogaus sąmonėje. Bet džiaugiuosi, kad užtikau, nes tikrai buvau arti išsikraustymo kuo toliau. O dabar visos skirtingų amžių Gretos vaikšto Vilniumi skirtingais laikais. Ir jei prasilenkia, tai tik kaip prastame filme (kai veiksmas sustoja ir veikėjas prisimena save praeityje). Taip joms ir reikia. Laimingos šmikės.
  • Jau minėjau, kad šįmet gyvenau be baimės. Labiausiai tai susiję su faktu, kad bene pirmą sykį gyvenime ganėtinai drąsiai pripažinau savo simpatiją vyrui. Tiek sau, tiek jam, tiek kitiems. Be būgštavimų, ar he likes me back, be obsesinimo kas ką pagalvos, ar neliksiu įskaudinta etc etc. Normalus neužsiparinęs sveikas žmogus to turbūt nesupras, bet tai buvo gan esminis perversmas mano gyvenime. Nebuvo nerimo, nuleistų akių ir baimės. Buvo susižavėjimas – noras pažinti – bandymas pažinti – nesėkmė. Bet šita nesėkmė buvo mažiausia iš visų mano romantinio gyvenimo nesėkmių. Mat dažniausiai neperžengdavau susižavėjimo slenksčio. Ir šiaip, kaip septintoj klasėj rašė Aura: “Jie gyveno ilgai ir laimingai, nors ir atskirai.“ Pamenu, kad tuomet labai jai pavydėjau gebėjimo kurti istorijas; tiek septintoj klasėj, tiek dabar, vos pradėjusi rašyti ne apie save pavirstu į Salomėją Nėrį: pagal retoriką, patosą ir rimavimo manierą. Nors tu ką.
  • Pradėjau dirbti ir pasirodo, kad visai veltui to baiminausi, nes sekasi visai neblogai nepaisant to, kad man visai neįdomu tai, ką darau. (Nes ir toliau įdomu kaip ir su kuo darau.) Tikrai tikėjausi, kad bus blogiau (pagal tai, kaip visi inkščia). Taigi, net jei niekad nerasiu mielos širdžiai veiklos, dabar jau žinau, kad nepražūsiu ir nemyldama veiklos. Ir gebu neišprotėdama prisitaikyt prie statistinės visuomenės, išvis festivalis. Taipogi, tai turbūt reiškia, kad niekada nebegrįšiu į universitetą. Mokytis vis dar yra mėgstamiausias dalykas, bet supratau, kad savo pamokų ieškojau ne ten, kur reikia. Skaitydama fenomenologijos vadovėlį (Jonkaus ir Mickūno, tikrai puikus, rekomenduoju visiems pradedantiems ir pabaigiantiems filosofams) užkliuvau už įdomios žinojimo skirties: yra problemos ir yra slėpiniai. Man įdomūs pastarieji, todėl taip ir būna sunku gilintis į pirmąsias. Man neįdomūs tekstai, man neįdomu net (odangau) kaip veikia žmogaus smegenys, ne, atsiimu žodžius, jei ką ir tyrinėti moksliškai, tai tik juos. Bet at the end of the day, aš noriu žinoti ne apie dalykus, kuriuos galima susisteminti ir kuriems reikia taikyti miatodus. Jau nuo neatmenamų laikų kartoju, kad pasaulį noriu suprasti ne žinojimu, o pajautimu. Pagaliau pajudėjau teisinga kryptimi.
  • Man vis dar reikia labai daug išmokti apie meilę. Ne apie tą iš Bartheso, ne iš “Peliuko Mikio kamasutros“ (primenu, kad šią knygą lengvai galite rasti VU bibliotekos abonimente, no kidding), bet apie tą, kuri išlygina kylančius pykčio kalnus, kai susiduri su žmonių nekompetencija, tingumu, nerūpestingumu ir apskritai, bjaurumu. Taip pat susidūrus su minėtųjų savybių apraiškomis savyje. Karoče: noriu būt geresnė, švelnesnė ir labiau užjaučianti aplinkinius. Kasdien, kiekvienądien.
  • Atradau aikido. Nesiplėsiu, nes nenoriu kartotis, bet šitas kelias atrodo labai platus ir sujungiantis daugelį kitų, kuriasi noriu eiti.  Įdomu, ką apie tai sakysiu kitąmet.

 

Ruošiuosi pridėti kelias niekam nerodytas nuotraukas, bet prieš tai — metų pabaigos daina ir pačios sugalvotas bajeris.

— Iš ko gaminamas baltas šokoladas?

— Iš albinosių kakavos pupelių.

Ne haha funny, bet man penki metai ir I stand by it.

WP_20150124_00_56_49_Pro
Pirogov
WP_20150202_17_34_16_Pro
WP_20150204_15_55_55_Pro
aš apsitaisiusi kaip vienuolė; einu lankyti popiežiaus

WP_20150214_16_42_32_Pro

WP_20150218_13_01_41_Pro
amūr
WP_20150220_20_54_17_Pro
amūr x 2
WP_20150221_00_17_42_Pro
stogai
WP_20150331_21_32_49_Pro
barzda
WP_20150405_19_31_30_Pro
čiulinys
WP_20150410_20_21_12_Pro
prašos fotošopo
WP_20150412_19_44_13_Pro
pirma mokinės pergalė prieš mokytoją; emocijos
WP_20150416_17_16_26_Pro
diena, kai galvojau, kad susilaužiau pėdą
WP_20150419_21_04_00_Pro
taip ir neradau paaiškinimo
WP_20150429_20_16_29_Pro
veidrodis
WP_20150430_16_15_13_Pro
trys dienos iki magistrinio pridavimo
WP_20150504_20_55_44_Pro
akvarelė
WP_20150507_21_04_46_Pro
irgi akvarelė
WP_20150511_20_45_33_Pro
flomasteriai
WP_20150517_21_10_54_Pro
aliejiniai
WP_20150520_10_16_36_Pro
at džiu lei
WP_20150529_19_33_41_Pro
vyrai ir mėnuliai
WP_20150602_22_33_27_Pro
tik mėnuliai
WP_20150606_18_18_32_Pro
Lenkija
WP_20150607_17_46_57_Pro
viena iš trijų padorių nuotraukų šiais metais
WP_20150607_17_55_36_Pro
Julka demonstruoja storas lūpas (nepyk): viena iš nepadorių nuotraukų
WP_20150611_16_11_28_Pro
anglas ligonis aka girta vidurdienį aka Aušros gimtadienis
WP_20150614_11_53_33_Pro
traukia
WP_20150620_23_04_48_Pro
21
WP_20150626_20_37_34_Pro
Mltdstk
WP_20150627_16_21_53_Pro
sporcmen
WP_20150629_17_36_37_Pro
k-t-arkos
WP_20150704_09_34_08_Pro
rabinai atostogauja: kinuose 2016 vasarą
WP_20150704_21_09_09_Pro
Liškia, va
WP_20150706_18_37_46_Pro
snaudu
WP_20150710_23_36_40_Pro
metų nuotrauka; 98 metų
WP_20150721_20_41_53_Pro
pavakariai
WP_20150731_21_47_56_Pro
Maksima
WP_20150802_14_17_55_Pro
Staugsmas
WP_20150822_21_09_12_Pro
dainuojamoji poezija

WP_20150822_21_09_20_Pro

WP_20150926_17_13_18_Pro
(nepyk) sraige
WP_20150927_18_48_54_Pro
Kairėnai
WP_20151017_15_15_01_Pro
Elektrėnų knygynas
WP_20151017_17_09_25_Pro
betoninė pakrantė
WP_20151118_16_22_44_Pro
devyndarbė
WP_20151219_16_16_41_Pro
lietuviška produkcija Baltarusijoje

 

 

Viena mintis apie „And I’d ‘a danced like the king of the eyesores“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: