turn me back into the pet — i was when we met

Paskutinę Erikos darbo dieną labai daug, labai asmeniškai ir labai atvirai kalbėjom. Su Erika visada būna daug ir asmeniškai, kartais net per daug, bet šį kartą man labai patiko. Pasakojomės meilės istorijas, bandėm vieną bendradarbę įkalbėt skirtis su biču (nes dvidešimtmetei daugiau nei pusę metų būt su tuo, kurio nemyli, yra nusikaltimas; kita vertus, tai suprast turi pati, šito niekur neišskaitysi, niekas šito neišmokys), juokėmės iš savo praeities kvailumo. (Erikai lengviausia juoktis, nuo jos kvailysčių daugiausia laiko praėjo. Mano dar nespėjo ataušti. Bet jau pamažu kikenu.)

Ir pagaliau atsivėpė akys. Vasarą galvojau, kad bijau, jog niekad niekas nemylės manęs taip, kaip Joris myli Miglę. Rudenį galvojau, kad bijau, jog niekas nemylės manęs taip, kaip kadaisę yra mylėję.

Žiemą guliu lovoj ir suprantu, kad iš visų mano meilių beliko tik istorijos. Žiemą guliu ir bijau, kad nieko daugiau mano gyvenime nebus — tik tos jau papasakotos istorijos.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: