vierhundert

Savaitgalį vykusio aikido seminaro proga žadėjau kasdien parašyt ką nors, bet planas žlugo, nes: a) sunkiai judėjo galūnės; b) įspūdžiai buvo ne patys maloniausi, o aš dažnai nesiryžtu pripažinti nemalonių dalykų. Apsimetu, kad jų nėra. Labai gali būti, kad mirsiu nuo kokios lėtinės ligos, nes bijosiu eiti pas gydytoją, kad tik nesužinočiau nemalonios naujienos.

Turbūt pats metas susitaikyti su tuo, kad niekad greitai ir lengvai nepritapsiu naujose vietose. Pamenu, kad lindihopą mečiau, nes kiekvieną kartą nuėjusi į socialą jaučiausi labiausiai antisocial kokia tik galiu būti. Viskas būdavo lyg ir gerai, kol šokdavau. Bet tarpai būdavo tiesiog kančia. Ne rimta kančia, bet tokia kančia, kokią gali patirti laisvoje šalyje ne karo metu.(Kiekvieną kartą kai tariuosi kenčianti, prisimenu, kad iš žydų nagų darydavo sagas ir tada liaujuosi “kentėti“.) Kiek dairydavausi aplink, visi atrodydavo kažkuo susiję, juokdavosi, kalbėdavosi, atrodydavo, kad jiems viskas gerai, tik man ne.

Prieš vieną iš pirmųjų treniruočių klubo vadovo žmona gan šiurkščiai liepė nuo keikogi nusiardyti etiketes. Lyg čia būtų savaime suprantamas dalykas žmogui, kuris blet dar net nemoka normaliai užsirišti diržo ir kiekvieną kartą pradėdamas apšilimą nėra tikras, ar treniruotės eigoje nepasimatys vienas ar du vaiko maitinimo įrankiai. (Flešbekas į akrojogos treniruotę Tartu. Reikėjo gal pasidomėt kas ta akrojoga prieš einant vien su marškinėliais.) Lyg būčiau kažkoks neatsakingas vaikas, kuris specialiai nedaro kaip liepiamas. Bet gal aš tik perdėtai jautri motiniškai kritikai, mat taip ilgai klausiausi pastabų apie tai, kaip nemoku virti grikių. (Tbh mano variantas tikrai nebuvo optimaliausias, bet fakit, galutinis rezultatas vis tiek buvo tie patys tokio paties skonio grikiai.)

Šeštadienį tarp triešų laiką leidau tėvų namuose. Jau važiuodama ten jaučiau kažkokią keistą ekstazę ateinančią iš žinojimo, kad ten nebegyvenu. Nekenčiu pašilaičių. Net jei mikrorajonus reikia rašyti iš didžiosios raidės, specialiai paliksiu mažąją. Jei būčiau labiau išmananti wordpresso subtilybes, visą žodį sumažinčiau iki 8 dydžio. Gal net labiau, atsižvelgdama į kontrastą. Nežinau, kas negerai su ta vieta, bet ji išsiurbia visą norą gyventi. Kita vertus, nežinau ir kas negerai su Antakalniu: diena, kai nepamatysiu čia svirduliuojančių ponų (ponas – labai perdėtas žodis, bet tegul) bus įdomi diena. Vieną vakarą grįždama namo ne iš įprastos alkoholikais nusėtos pusės kiek užpavydėjau tai švariajai pusei, mat vietoj svirduliuojančių ponų sutikau tik keturis šunis vedžiojančius ponaičius. Šiek tiek nusiraminau, kai penktas sutiktasis vos nepargriuvo užkliuvęs už savo paties šuns.

Tėvų namuos buvo valgyt ir net kakavos drožlių (kam? kaam? nežinau kam, bet pasiėmiau, kol kas šiaip beriuosi jas į burną, bet net neabejoju, kad yra geresnis panaudojimo būdas). Šiek tiek trūko katino, bet jį priminė jo kadaise apmyžta paklodė, į kurią susisukusi pamiegojau pokaičio. Sapnavau (ir toliau tebesapnuoju) tik struktūras: nepamenu nieko, tik kažkokius sąrašus ir kad jiems pasibaigus liepiu sau pabusti — neduokdie pramiegosiu.

Nė kiek nejuokauju sakydama, kad per tris dienas padariau kokius 400 pritūpimų. Atrodo, jog šlaunų raumenys apvynioti guma. Ne kramtoma. Bet nesijaučiu nė kiek patobulėjusi. Tarp treniruočių net aplankydavo neviltis, nes atrodo, kad NIEKADA neišmoksiu nei normaliai atlikti judesių, nei suprasiu kas už jų slepiasi. Mane šiek tiek iš vėžių (gyvūnų) muša tai, kad vis dar nesuprantu, kaip reikia mokytis kūnu. Kartais teisingai padarau judesį ir tada suprantu, kodėl jį reikia daryti vienaip, o ne kitaip. O kartais privalau iš pradžių suprasti principą, kad pavyktų teisingai sudėlioti kojas. Na, o kitais kartais liaujuosi nervintis dėl menkniekių, nes kažkur giliai nujaučiu, kad visa tai darysiu dar labai labai ilgai,  todėl nėra kur skubėti. Ir net mokysiuosi labai lėtai, taip ir reikia. Kaip sakė Sylvain Taisson, yra dalykų, kuriuos gali pamatyti tik keliaudamas lėtai.

Kalbant apie keliones: susiplanavusi savo pavasarinį centrinės Europos turą pradėjau vėl mokytis vokiečių, bet kol kas mokymasis labiau panašus į lenktyniavimą su Joriu duolingo (laimiu, cha) nei į tikrą mokymąsi. Norėčiau išmokti bent tiek, kad sėdėdama lauko kavinėse galėčiau klausytis kaimynų pokalbių ir kam nors papasakoti, ką vakar veikiau. Bet čia pirma kalba, kurią mokausi daugiau mažiau viena ir kol kas mano progresas patvirtina tai, ką seniai nujaučiu: be gero mokytojo kalimas nedaug tepadės. (Nebent nori ką nors sukalti, tada turbūt kalimas yra pac tas. Po tokių pokštų gal ir geriau suprantu, kodėl stoviniuoju viena per visus seminarus.)

Ar šiame tekste pavartojau 19 jungtukų “kad“? Žinoma, kad taip.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: