viena vienoj, spraga prahoj ir krokai krokuvoj

Kai manęs paklausia, kodėl keliauju viena, – iš tiesų tai nieks niekad nepaklausia, nebent tik nusistebi. Taigi, kai pati savęs galvoje paklausiu, kodėl keliauju viena, atsakymas dažniausiai būna labai paprastas: kai keliauji su kuo nors, keliauji po miestus ir kaimus. Matai vietas, klausai istorijų, lipi į kalnus, sėdi kavinėse, kuriose kadaise sėdėjo visokie žymūs žmonės, fotografuojiesi prie statulų (kuo skiriasi statula nuo skulptūros? ar statula turi būti žmogaus?), atsisėdi parke ir stebi antis. Kai keliauji vienas, keliauji po save. Vietos nesileidžia tyrinėjamos, kol tyrinėtojas neištyrinėja pats savęs. O jei tiksliau – kuri gi vieta įdomesnė už tave patį? Kaip šiuodu dalykus išvis atskirti? Esi inkliuzas kiekvienoje vietoje ir kiekviena vieta yra inkliuzas tavyje.

Prahos hostelyje susiradau azijietį (noriu sakyti čiurką, bet gi nekorektiška; visvien paminiu, kad būtų aišku, jog nesu politiškai korektiška, niekaip nesu korektiška, bet bandau sudaryti tokį įvaizdį) draugą. Kaip prasidėjo mūsų draugystė? Jis paklausė, ar noriu alaus. Atsakiau, kad ne. Jis įpylė alaus į dvi stiklines ir vieną padavė man. Tada bandė pasakyti, kad Praha does not take his breath away – kadangi mes labai geri draugai, viską supratau iš to, kad pasakė „it does not make me…“ ir susiėmęs už krūtinės garsiai ir lėtai kvėpavo. Ir gerai, brolyti, bet kodėl tada fotografuoji kiekvieną kampą? Po to susiradau dar vieną azijietį draugą: užtikau jį besifotografuojantį prie kažkokio bokšto. Kaip prasidėjo mūsų draugystė? Besifotografuodamas jis atrodė laimingiausias žmogus pasaulyje, nė kiek neperdedu. Tai kaip gi prasidėjo mūsų draugystė? Mane sužavėjo jo džiugesys, tad aš nusprendžiau, kad mes draugai. Nesu tvirtai įsitikinusi, kad taip veikia draugystės, bet kas man uždraus?

Keliauju viena, nes tik viena gaunu sugrįžti į tam tikrą pradinį būvį. Į neapdirbtą savo pačios branduolį. Kadaise, ketvirtam kurse sėdėjau Prancūzparky, skaičiau ir valgiau batoną su kamamberu (man rodos, neseniai buvau atradus, kaip reikia tarti jo pavadinimą). Pro šalį ėjo Kamilė. O gal ir Milda su ja? Pamenu tik tiek, kad pagal visas to meto tradicijas šnektelėjome apie ateitį. K. paklausė, ką noriu veikti. Aš tenorėjau būti viena. Skaityti savo knygą ir viena sėdėti ant suoliuko. Taip jai ir pasakiau, po to dar pasiskundžiau, kad labai sunku likti vienai šiais laikais. Ji kreivai į mane pažiūrėjo ir pasakė: „Taigi pabūsi viena, kai pasensi.“ Dažnai šitą prisimenu. Sėdėti vienai ant suoliuko nebėra didysis mano gyvenimo tikslas, bet kartais pasiilgstu tų laikų. Juolab, kad net nepastebėjau lūžio taško. Nepamenu, kada lioviausi šnairuoti į tuos, kurie prisėda šalia. Kad ir kaip bebūtų, nepaisant to, kad pasirinkau būti su žmonėmis, jiems išnaudoju turbūt daugiausia energijos. Ir kai porą savaičių galiu eiti pro visų šalį, likti nepastebėta ir nesmoltokinti – … susiėmusi už krūtinės garsiai ir lėtai kvėpuoju. Ir tyliai šypsausi sau lifte: nes tikrai ne kiekvienas sugebėtų su savim išbūti pora savaičių.

Jau perėjau ir per džiaugsmą, ir per liūdesį, kurie seka suaugimo procesą. Džiaugsmas pagaliau tapti kažkuo; liūdesys, nes tas kažkas yra visai ne toks, kokį įsivaizdavai. Džiaugsmas dar sykį, nes juk nepaisant to, kuo tapau, a) pati priėmiau visus sprendimus ir esu jų išdava; b) bet kada galiu viską pakeisti.

“Tai ko dabar nori?“ — po trijų metų pertraukos klausia K. Noriu sėdėti ir žiūrėti į nuo kaštonmedžių krentančius pūkus. Nebūtinai viena. Noriu nepamiršti, ko noriu. Noriu neleisti tiems, kurie garsiai rėkia, sutrikdyti vidinę tylą. Noriu mažo gyvenimo su mažais darbais ir mažais džiaugsmais, kurie telpa į nedideles raides. Noriu pati nustatyti, kas yra “svarbu“.

***

Turbūt pirmą kartą buvo taip sunku trumpam palikti Vilnių. Gal kad senokai neturėjau ko jame palikti? Kai buvau vaikas ir skaitydavau pasakas, labai nervindavo jūreiviai ir kareiviai, kurie už suteiktą paslaugą kokiam žmogui (yeah right, žmogui) pažadėdavo „ko namie nepalikai“. Bet po to tam vaikui lyg ir gerai baigdavosi, jis patirdavo daug stebuklingų nuotykių ir susituokdavo su karališkos šeimos actovu.

Labai sunku keliauti, kai iš tikrųjų nori būti namie.

2 mintys apie „viena vienoj, spraga prahoj ir krokai krokuvoj“

  1. Bam, šitas tekstas toks geras, kad galima būtų įdėti kaip teksto suvokimo užduotį į lietuvių kalbos egzaminą. Tik nežinau kokio pobūdžio dabar tas egzaminas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: