grexit

spausti negalima ignoruoti

Kai po tris savaites trukusių atostogų grįžau į darbą, pirmas dalykas, kurį padariau, nebuvo nueiti pažaisti stalo futbolo. Bet kai galiausiai nuėjau, pastebėjau, kad praradau dalį įgūdžių. Ir visgi mano judesiai tapo tikslesni. Mano smūgiai stipresni. Prieš sukant rankeną nebereikia galvoti, tiesiog suku ir viskas. Užtikrintai. Padarau ir tik po to pagalvoju.

Iš visų gyvenimo metaforų, kurias esu sukūrusi, stalo futbolas yra turbūt viena absurdiškiausių. Bet būtent taip jaučiuosi: užtikrintai. Ne taip užtikrintai, kad niekada neabejočiau. Veikiau užtikrintai kaip tik todėl, kad abejoju.

Tarp to, kas esu ir to, kuo noriu būti, visad bus neperlipamas tarpas, taip jau yra. Gerai, kad taip yra. Jeigu manyčiau, kad gali būti kitaip, pradėčiau smarkiai nepasitikėti savo manymais. Dar gerai, kad neperlipamas tarpas yra ir tarp to, kuo buvau, ir kuo esu dabar. Taip, senti turbūt nėra niekieno mėgstamiausias veiksmažodis, bet kaip yra gera nusikratyti tam tikromis vaikiškumo apraiškomis. Ir kaip gera kai kurias pasilikti.

Skaitinėjau senus laiškus ir negalėjau patikėti, kiek daug jų sukaupiau. Kiek daug žmonių vienu ar kitu metu jautė norą (nors dažniau pareigą, ar ne?) man kažką parašyti. Kaip labai aš norėjau dėlioti žodžius ir kreiptis į kitus. Ir kokia gera laiškarašė iš tiesų buvau. Šis įgūdis taip pat jau kuris laikas prarastas. Gerai rašyti laiškus gali turbūt tik tas, kuris nėra užtikrintas. Kad galėtum kibtis į popierių ir kad galėtum kabintis į kitą žmogų, būtina stovėti ant krašto. Na, bet aš neverkiu to, kas praėjo. Šiuo metu nejaučiu noro į nieką kabintis, tik apkabinti.

Kažkuris iš mano turimų atvirukų yra adresuotas mano mamai jos gimimo dienos proga. Jame vienas vyras rašė, kad aš stipri ir kad labai susidomėjusi savo gyvenimu (žodis savo pabrauktas) (nesu tikra, ar tai buvo komplimentas). Turbūt visi mane pažįstantys sutiks su pirmu teiginiu. Ir visi bus truputį neteisūs. Visi neabejotinai sutiks ir su antru. Nes šitam pasauly, kur viskas keičiasi, kur visi miršta, kur beveik nieko negali nuspėti, apie kurį gali bergždžiai mąstyti ir rašyti nesustodamas, vienintelė konstanta esi pats. Ne būdo savybės, ne antakių linkis, net ne asmeninė istorija. Vienintelė konstanta yra galėjimas pasirinkti save. Kiekvieną savo reakciją, kiekvieną atsaką, kiekvieną mintį. Ir jei kas nors mane guodžia, jei į ką nors galiu įsikabinti kai niekuo daugiau netikiu, tai tik į tai.

Pabaigai linksma pamokanti istorija: pastaruosius mėnesius kiekvieną aikido treniruotę reik daryti kūlverstį per kartį. Ir kiekvieną aikido treniruotę tenka greit mirksėti, kad išsisklaidytų akyse susikaupusios ašaros. Kodėl mane liūdina kūlverstis per kartį? NES AŠ NEGALIU JO PADARYTI. Nes tai vienintelis dalykas, kurį aš bandau vėl ir vėl, labai stengiuosi, bet tiesiog negaliu padaryti. Negaliu padaryti ne tik paties dalyko, bet ir jokio progreso. Visa tai būtų pažymėta ne kaip linksma pamokanti, o kaip liūdna istorija, jei šita situacija neprimintų man daugelio kitų kartų, kai aš negalėdavau patikėti, kad vienas ar kitas žmogus nesugeba kažko išmokti. Čia yra didelis falo simbolis, kurį man iškėlė gyvenimo ranka, ir kurį aš priimu, nes esu tikrai per daug cocky. Ir tokiems žmonėms kartais yra labai pravartu užkliūt už ko nors šokant per kartį.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: