siemkės, nuodėmės ir nekenčià

Kažkada, viešėdama Zarasuose, ėjau į kapines, lukštenau siemkes ir spjaudžiau jas į visas šalis. Teta liepė išmest šiukšles prie įėjimo ir jokiu būdu nespjaudyt lukštų kapinėse. Tik ar aš jos paklausiau? Po to dar daug vakarų sunkiai galėjau užmigti grauždamasi dėl savo nuodėmės. Tuomet man buvo gal kokie šešeri. Ir tai turbūt buvo paskutinė mano nuodėmė.

Na gerai, gal ir ne paskutinė (iš Zarasų taip pat atmintyje išlikęs epizodas su svogūnų laiškų sriuba, kuri man buvo tokia neskani, kad verkiau į ją, nes negalėjau prisiversti valgyti, bet prisipažinti, kad nevalgau, nes neskanu, taipogi nedrįsau; o dargi ir sriubos dubenėlis buvo toks geležinis, pratrintu kampu, nublukusiu vyšnios paveikslėliu; galiausiai dėdė padarė sumuštinį). Kita vertus, dabar jau negaliu sakyti, kad ir lukštų spjaudymas buvo nuodėmė. Aš turbūt priklausau tai šlykščiai grupei žmonių, kurių neišgelbės nei kaltė, nei kančia. Paauglystėj paskaičiusi “Mėnulio vaikus“ labai troškau kentėti. Atrodė, kad kančia gali apsipilti kaip kečupu ir tada nieko daugiau nematai, nejauti ir neužuodi. Visa tavo esybė ja persismelkia, o tu lieki vienas ir grynas, toli nuo to, dėl ko kenti.

Ir vis tik gyvenime man pavyko kentėti tik labai pozityviai. Visad įžvelgiant gerąsias dalykų puses, iš savęs pasijuokiant, žinant, kad praeis. Nesakau, kad niekad nežiūrėjau į visišką tamsumą, bet kad ir kiek būčiau žiūrėjusi, buvau tikra, kad ji – ne man. Atsigręžus atgal liežuvis net neapsiverčia sakyti, kad kada nors kentėjau dėl meilės. Visada kentėjau tik dėl savo pačios kvailumo ir menko supratimo, kas yra meilė. Ir kas yra santykiai. Ir kokie nuostabūs yra žmonės.

Apie saulėgrąžų lukštus pamiršau maždaug tuo pat metu, kai palikau Zarasus. Apie visas savo pseudokančias jau taip pat pamiršau. Aš suprantu ir prisimenu, kad ne kasdien gyvenau taip gerai, kaip dabar, bet, nors užsimušk, nebesugebu atgaminti nė vienos iš tų kančių. Jaučiu jas taip pat, kaip jaučiu kitame pasaulio kampe vykstantį karą. Atpažįstu taip pat gerai, kaip Azijos šalių vėliavas. Prisimenu kaip pusryčius, kuriuos suvalgiau lygiai prieš dešimtmetį.

Ir kažkodėl man perversiškai malonu nebeprisiminti, kaip čia atsidūriau. Nebeprisiminti, kas buvau, žinoti tik kuo tapau.

 

nosis gal kentėjo ackirai
no brain no pain no gain no cat

P.S. kadangi viena dvidešimtmetė, vardu Greta, Laura ir Danutė, klausė, ką daryt, kad gyventum gerai, tai išgryninau jai vieną patarimą: gyvenk taip, kaip nori gyventi dabar. Ne taip, kaip įsivaizdavai, kad turėtum gyventi, kai buvai penkiolikos, ne taip, kaip manai, kad kiti norėtų, kad gyventum rytoj. Ne pagal taisykles, kurias nusistatei vakar. Daryk tai, kas šiandien atrodo teisinga, ir nesiliauk galvoti apie tai, kodėl tas poelgis atrodo teisingas. You’ll be alright.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: