Šitą įrašą aš pradėjau rašyti liepą. Rašiau pusę metų kone kiekvieną dieną, vis kažką pridėdama, pakeisdama, ištrindama, nuvalydama, prikeldama iš numirusių. Rašiau, nors nė vieno žodžio nepadėjau ant popieriaus, nė vienos minties niekur neišleidau pirštais. Kartu su meile ir savęs ieškojimu, rašymas visada buvo viena iš šito blogo temų. Viena iš mano gyvenimo temų (šitą sakinį siūlyčiau skaityti Liudo Vasario balsu). Niekada ji nebuvo pagrindinė, bet kažin kaip išlaikė tvirtas pozicijas. Kadaise man net atrodė, kad rašymas yra geriausias savęs pažinimo būdas, o visos pasaulio negandos kyla būtent dėl žmonių, kurie nerašo ir savęs nesupranta, kaltės. Kaip aš pasiilgstu tų laikų, kai šventai tikėjau, kad yra kažkoks vienas paprastas būdas, kaip išgydyti pasaulį (Liudas Vasaris atsidūsta).
Šitą įrašą pradėjau rašyti liepą. Rugpjūtį kiekvienas bandymas išspausti raides prasidėdavo klausimu : “o tai kodėl nerašau?“ Į šitą klausimą yra tiek daug teisingų atsakymų, kad neteisingų tiesiog nėra. Teisingas buvo tiek atsakymas “nes neturiu ką pasakyti“, tiek atsakymas “nes nenoriu“, tiek ir atsakymas “nes tai, ką gyvenu, noriu pasilaikyti sau“. Bet teisingiausias iš jų – “nes nesu viena“. Visi mano žodžiai dabar eina iš lūpų į lūpas, o lūpos pridengia tą nuogumą, kurį anksčiau reikdavo dangstyti popierium.
Kokioje aštuntoje klasėje nusprendžiau perskaityti Čingizo Aitmatovo romaną “Ilga kaip šimtmečiai diena“. Šiandien pamenu tik tai, kad mintyse pervadinau tą knygą “Nuobodi kaip šimtmečiai diena“ ir kad vienas iš knygų herojų kažkur jojo ant asilo. Dabar atrodo, kad būtent tai ir išgyvenu. (Patikslinimas: dieną, ne jojimą ant asilo.) Mano kasdiena pasidarė tokia gryna, skaidri ir rami, kad pabudusi turiu įsitikinti, jog neįstrigau laike. Prieš kokius penkerius metus labai piktindavausi žmonėmis, kurie, mano akimis, buvo “įstrigę“: turėjo nusistovėjusias pažiūras, elgesį ir nieku gyvu nesiruošė jų keisti. Labiausiai, žinoma, pikta buvo, nes tie žmonės užimdavo galios pozicijas ir jų siauraakiškumas tiesiogiai veikė mano (tuo metu didžiosios laisvuolės, nesugebančios turėti jokios nuomonės apie nieką) gerbūvį. Šiandien piktinuosi jau ne tais vargšais žmonėmis, o savo ex-požiūriu. Miela dvidešimtmete neapsisprendėle, kiekvienas turi teisę į savo šūdą. Kiekvienas gali būti užstrigęs ir nepajudinamas kiek tik jam patinka. Jeigu žmogus nori visą gyvenimą neprisiliesti prie kompiuterio, kodėl gi ne. Tik dabar man pamažu dašutinėja, kad piktinimasis kito žmogaus įstrigimu yra blogiausia įstrigimo forma – nes esi įstrigęs ne bet kur, o teisuoliškumo karalystėje. Įdomu, kokia įstrigimo forma yra piktinimasis savo jaunystės kvailystėmis?
Aš visą gyvenimą gan prastai sutariau su mama ir dėl visų tuose santykiuose kylančių įtampų kaltindavau tik ją. Man visada atrodydavo, kad ji nori mane įsprausti į kažkokius “tobulos dukros“ rėmus, o ne priimti mane kaip paprastą dukrą, kokia esu. Ji visada žinodavo, kaip kas turi būti ir niekad nepraleisdavo progos to pareikšti. Kaip ir prieš tai minėtame galingesnių už mane žmonių atveju, aš siutau. Ir tik dabar man pamažu dašutinėja, kad mūsų santykiai sudėtingi buvo ne todėl, kad ji žinojo, kaip viskas turi būti. O todėl, kad mes abi tai žinojom ir mūsų įsivaizdavimai nebuvo vienodi. Santykiuose, kuriuose nors vienas yra linkęs nusileisti, trintis niekad nepasipils žiežirbomis. Kuo toliau, tuo dažniau pastebiu savo elgesyje išlendančią mamą – ir daugeliu atveju galiu tik didžiuotis, nes jos nuolankumas, gerumas ir rūpestingumas yra ne vien tik krikščionių siekiamybė. Bet būti malonia man jau nebėra tikras iššūkis. Dabar iššūkis man yra nemėginti kitam primesti savo gyvenimo recepto. Aš kartais esu tokia užtikrinta tuo, ką žinau ir jaučiu, kad sugebu tuo įtikinti ir kitus. Bet man reikia kažkaip pagaliau sau įkalti, kad mano tiesos teisingos yra tik man. Taip, gelbėti kiekvieną kenčiantį ir nelaimingą vis dar yra mano pirmasis instinktas. Taip, kiekvienam pateikti aiškią programą kaip būti laimingu yra antrasis mano instinktas. Bet ties trečiu instinktu aš visgi prisimenu, kad kiekvienas neša savo šūdų krūvą ir kad niekas kitas tų šūdų neiškuops. Nėra universalaus gero gyvenimo recepto ir aš nebesijaučiu kalta, kad jo vis dar neišradau. Na, gal jau greitai nebesijausiu.
Pernai pradėjau tirti kaip dalykai, kuriuos kažkam pasakai, skiriasi nuo tų, kuriuos pasilaikai sau, ir kokius santykius tarp manęs ir pasaulio jie kuria. Ar jūs kada nors padarote ar pamatote ką nors įdomaus ir niekam apie tai neprasitariate? Nes mano teorija tokia: jeigu pasidalindamas patirtimi suartėji su kitu, tai ja nepasidalindamas su niekuo, suartėji su savimi. Man atrodo, kad mes taip įpratę pasakoti vieni kitiems istorijas ir kurti naratyvus tam, kad juos išgirstų kiti, jog kartais pamirštam, kad gyvenam ne tam, kad kurtum ir kitiem pasakotum istorijas. Gyvenam ne tam, kad kažkas išgirstų. Šitas tyrimas yra užslėpta mano laimės priežastis: aš pamažėle mokausi atskirti save nuo savo išorinio vaizdo. Nuo savo pasiekimų, nuo išmoktų kalbų, nuo žmonių, kurie sako “tu zjbs“ ir tų, kurie sako “tu lėva“. Nuo to, kaip atrodau. Nuo visų gerų ir blogų darbų, kuriuos padariau ar padarysiu. Taigi, visai nesvarbu, kas ir ką apie mane žinos. Visai nesvarbu, ką aš žinosiu apie kitus, užtenka to, ką žinosiu apie save. Aš galiu būti pati kvailiausia, pati apgailėtiniausia ir bukiausia. Taip pat galiu būti tobula pasaulio valdovė, bet tai neturi jokios reikšmės. Kiekybiškai ir pagal efektyvumą vertinti pasaulį bei lyginti save su kitais nėra labai sunku. Netgi labai lengva. Bet tai jau nebe man. Aš niekam nieko nebeprivalau. Net sau. Turbūt nėra lengvesnio jausmo pasaulyje. Kartais ima atrodyti, kad jei taip galvodama eičiau šviežiu sniegu, nepalikčiau jokio pėdsako.
Šitą įrašą pradėjau liepą. O kadangi taip ilgai rašiau, tai labai nuvargau. Antra dalis bus labiau apie kitus. Paguodai – visus metus laukti paveikslėliai.
gretaterg.wordpress.com 
“Aš niekam nieko nebeprivalau.“ – geriausia vieta.