the year of the bear arba ilga kaip šimtmečiai diena pt1

Šitą įrašą aš pradėjau rašyti liepą. Rašiau pusę metų kone kiekvieną dieną, vis kažką pridėdama, pakeisdama, ištrindama, nuvalydama, prikeldama iš numirusių. Rašiau, nors nė vieno žodžio nepadėjau ant popieriaus, nė vienos minties niekur neišleidau pirštais. Kartu su meile ir savęs ieškojimu, rašymas visada buvo viena iš šito blogo temų. Viena iš mano gyvenimo temų (šitą sakinį siūlyčiau skaityti Liudo Vasario balsu). Niekada ji nebuvo pagrindinė, bet kažin kaip išlaikė tvirtas pozicijas. Kadaise man net atrodė, kad rašymas yra geriausias savęs pažinimo būdas, o visos pasaulio negandos kyla būtent dėl žmonių, kurie nerašo ir savęs nesupranta, kaltės. Kaip aš pasiilgstu tų laikų, kai šventai tikėjau, kad yra kažkoks vienas paprastas būdas, kaip išgydyti pasaulį (Liudas Vasaris atsidūsta).

Šitą įrašą pradėjau rašyti liepą. Rugpjūtį kiekvienas bandymas išspausti raides prasidėdavo klausimu : “o tai kodėl nerašau?“ Į šitą klausimą yra tiek daug teisingų atsakymų, kad neteisingų tiesiog nėra. Teisingas buvo tiek atsakymas “nes neturiu ką pasakyti“, tiek  atsakymas “nes nenoriu“, tiek ir atsakymas “nes tai, ką gyvenu, noriu pasilaikyti sau“. Bet teisingiausias iš jų – “nes nesu viena“. Visi mano žodžiai dabar eina iš lūpų į lūpas, o lūpos pridengia tą nuogumą, kurį anksčiau reikdavo dangstyti popierium.

Kokioje aštuntoje klasėje nusprendžiau perskaityti Čingizo Aitmatovo romaną “Ilga kaip šimtmečiai diena“. Šiandien pamenu tik tai, kad mintyse pervadinau tą knygą “Nuobodi kaip šimtmečiai diena“ ir kad vienas iš knygų herojų kažkur jojo ant asilo. Dabar atrodo, kad būtent tai ir išgyvenu. (Patikslinimas: dieną, ne jojimą ant asilo.) Mano kasdiena pasidarė tokia gryna, skaidri ir rami, kad pabudusi turiu įsitikinti, jog neįstrigau laike. Prieš kokius penkerius metus labai piktindavausi žmonėmis, kurie, mano akimis, buvo “įstrigę“: turėjo nusistovėjusias pažiūras, elgesį ir nieku gyvu nesiruošė jų keisti. Labiausiai, žinoma, pikta buvo, nes tie žmonės užimdavo galios pozicijas ir jų siauraakiškumas tiesiogiai veikė mano (tuo metu didžiosios laisvuolės, nesugebančios turėti jokios nuomonės apie nieką) gerbūvį. Šiandien piktinuosi jau ne tais vargšais žmonėmis, o savo ex-požiūriu. Miela dvidešimtmete neapsisprendėle, kiekvienas turi teisę į savo šūdą. Kiekvienas gali būti užstrigęs ir nepajudinamas kiek tik jam patinka. Jeigu žmogus nori visą gyvenimą neprisiliesti prie kompiuterio, kodėl gi ne. Tik dabar man pamažu dašutinėja, kad piktinimasis kito žmogaus įstrigimu yra blogiausia įstrigimo forma – nes esi įstrigęs ne bet kur, o teisuoliškumo karalystėje. Įdomu, kokia įstrigimo forma yra piktinimasis savo jaunystės kvailystėmis?

Aš visą gyvenimą gan prastai sutariau su mama ir dėl visų tuose santykiuose kylančių įtampų kaltindavau tik ją. Man visada atrodydavo, kad ji nori mane įsprausti į kažkokius “tobulos dukros“ rėmus, o ne priimti mane kaip paprastą dukrą, kokia esu. Ji visada žinodavo, kaip kas turi būti ir niekad nepraleisdavo progos to pareikšti. Kaip ir prieš tai minėtame galingesnių už mane žmonių atveju, aš siutau. Ir tik dabar man pamažu dašutinėja, kad mūsų santykiai sudėtingi buvo ne todėl, kad ji žinojo, kaip viskas turi būti. O todėl, kad mes abi tai žinojom ir mūsų įsivaizdavimai nebuvo vienodi. Santykiuose, kuriuose nors vienas yra linkęs nusileisti, trintis niekad nepasipils žiežirbomis. Kuo toliau, tuo dažniau pastebiu savo elgesyje išlendančią mamą – ir daugeliu atveju galiu tik didžiuotis, nes jos nuolankumas, gerumas ir rūpestingumas yra ne vien tik krikščionių siekiamybė. Bet būti malonia man jau nebėra tikras iššūkis. Dabar iššūkis man yra nemėginti kitam primesti savo gyvenimo recepto. Aš kartais esu tokia užtikrinta tuo, ką žinau ir jaučiu, kad sugebu tuo įtikinti ir kitus. Bet man reikia kažkaip pagaliau sau įkalti, kad mano tiesos teisingos yra tik man. Taip, gelbėti kiekvieną kenčiantį ir nelaimingą vis dar yra mano pirmasis instinktas. Taip, kiekvienam pateikti aiškią programą kaip būti laimingu yra antrasis mano instinktas. Bet ties trečiu instinktu aš visgi prisimenu, kad kiekvienas neša savo šūdų krūvą ir kad niekas kitas tų šūdų neiškuops. Nėra universalaus gero gyvenimo recepto ir aš nebesijaučiu kalta, kad jo vis dar neišradau. Na, gal jau greitai nebesijausiu.

Pernai pradėjau tirti kaip dalykai, kuriuos kažkam pasakai, skiriasi nuo tų, kuriuos pasilaikai sau, ir kokius santykius tarp manęs ir pasaulio jie kuria. Ar jūs kada nors padarote ar pamatote ką nors įdomaus ir niekam apie tai neprasitariate? Nes mano teorija tokia: jeigu pasidalindamas patirtimi suartėji su kitu, tai ja nepasidalindamas su niekuo, suartėji su savimi. Man atrodo, kad mes taip įpratę pasakoti vieni kitiems istorijas ir kurti naratyvus tam, kad juos išgirstų kiti, jog kartais pamirštam, kad gyvenam ne tam, kad kurtum ir kitiem pasakotum istorijas. Gyvenam ne tam, kad kažkas išgirstų. Šitas tyrimas yra užslėpta mano laimės priežastis: aš pamažėle mokausi atskirti save nuo savo išorinio vaizdo. Nuo savo pasiekimų, nuo išmoktų kalbų, nuo žmonių, kurie sako “tu zjbs“ ir tų, kurie sako “tu lėva“. Nuo to, kaip atrodau. Nuo visų gerų ir blogų darbų, kuriuos padariau ar padarysiu. Taigi, visai nesvarbu, kas ir ką apie mane žinos. Visai nesvarbu, ką aš žinosiu apie kitus, užtenka to, ką žinosiu apie save. Aš galiu būti pati kvailiausia, pati apgailėtiniausia ir bukiausia. Taip pat galiu būti tobula pasaulio valdovė, bet tai neturi jokios reikšmės. Kiekybiškai ir pagal efektyvumą vertinti pasaulį bei lyginti save su kitais nėra labai sunku. Netgi labai lengva. Bet tai jau nebe man. Aš niekam nieko nebeprivalau. Net sau. Turbūt nėra lengvesnio jausmo pasaulyje. Kartais ima atrodyti, kad jei taip galvodama eičiau šviežiu sniegu, nepalikčiau jokio pėdsako.

Šitą įrašą pradėjau liepą. O kadangi taip ilgai rašiau, tai labai nuvargau. Antra dalis bus labiau apie kitus. Paguodai – visus metus laukti paveikslėliai.

img-20160111-wa0003
ledi su krepšiu vaisių ant galvos tapau vieną kartą
img-20160122-wa0001
įvairūs daiktai pakeitė liežuvį ne vieną kartą
img-20160219-wa0001
gulinėjama darbe buvo ne vieną kartą
img-20160311-wa0002
apsirengus megztinį su hamburgeriais valgomas hamburgeris buvo du kartus
img-20160219-wa0002
hamburgerių šiais metais buvo valgyta įvairių ir ne vieną kartą
img-20160317-wa0001
daiktų ant veido šiais metais buvo prisiklijuota taip pat ne vieną kartą
img-20160321-wa0010
paskęsta balionuose buvo vieną kartą
instagramcapture_8f1b50e9-1588-4b2c-88d4-9af6a19e54c4
tampama kitu buvo vieną kartą
instagramcapture_a38b3807-e7ee-4cc3-aa45-0af49d516bfe
creepy padaras kėdėje buvo rastas vieną kartą
wp_20160129_16_33_34_pro
madų šou repo tema darbe vyko vieną kartą
wp_20160214_13_31_12_pro
valentino dienos pusryčiai (katės uodega included) buvo suvalgyti vieną kartą
wp_20160216_17_15_54_pro
aikido egzaminui buvo ruošiamasi du kartus, laikomas nebuvo nė karto
wp_20160311_22_11_44_pro
dalyte buvo žavimasi ir jai skambinti norima ne vieną kartą
wp_20160315_17_42_24_pro
žaislų kabinetas buvo įkurtas ir svarbius reikalus aptarinėjo ne vieną kartą
wp_20160321_12_12_08_pro
pink floyd puodelis buvo laimėtas vieną kartą, sudaužytas buvo po keturių dienų
wp_20160327_17_16_49_pro
šokoladinė įrankių dėžė “tikriems vyrams“ statant meduolinį namelį buvo panaudota vieną kartą
wp_20160331_17_11_49_pro
darbe ant grindų buvo gulinėta ne vieną kartą
wp_20160421_15_07_58_pro
keistų daiktų šeškinės kioske buvo pirkta vieną kartą (ant pakuotės buvo priklijuotas lipdukas “aug. vandeny“

wp_20160421_15_15_10_pro
wp_20160421_15_42_44_pro

wp_20160421_16_46_02_pro

wp_20160502_13_35_41_pro
pirmosios pagalbos kambariuke snausta per pietų pertrauką buvo ne vieną kartą
wp_20160504_21_28_30_pro
pavydėta kaimynams kiemo buvo ne vieną kartą
wp_20160514_09_47_47_pro
linkėta rasti numerį buvo vieną kartą
wp_20160518_08_22_42_pro
austrų humoro jausmas buvo pastebėtas ne vieną kartą
wp_20160518_10_20_44_pro
į kalnus buvo užlipta ne vieną kartą
wp_20160523_14_27_11_pro
miniatiūrinių bananų buvo nusipirkta vieną kartą
wp_20160525_14_29_02_pro
kavinė “kotleta“ aplankyta nebuvo nė vieną kartą
wp_20160525_21_14_08_pro
pavasariniai prahos ritualai buvo stebėti ne vieną kartą
dsc_4234
katinas atiduotas labiau jį mylintiems žmonėms buvo vieną kartą
dsc_4569
Paulius stirniukams grojo pirmą ir vienintelį kartą
dsc_4633
naktį namo pėsčiomis buvo eita ne vieną kartą
dsc_4642
stop juosta nebuvo nuplėšta nė vieno karto
img_20160624_185506
mašina vairuota buvo du kartus
img_20160726_195324
šito grybo pavadinimas ir priežastis, dėl kurios jis atrodo kaip šūdas sužinota nebuvo nė karto
img_20160801_203322
kasmetinė Palangos nuotrauka buvo nutraukta vieną kartą
img_20160805_112840
morkų sultys buvo gertos ne vieną kartą
img_20160813_172940
draugai tuokėsi tris kartus
img_20160814_141925
perukas įsigytas buvo vieną kartą
dsc_0040
bulvės buvo kasamos vieną kartą (ir ačiū dievui)
dsc_0107
dainuojanti ragana Nidoje buvo nenusipirkta vieną kartą (ir ačiū dievui)
dsc_0113
nufotografuoti bičą be kelnių buvo bandoma ne vieną kartą
dsc_0118
kava po palme buvo gerta vieną kartą
dsc_0141
žavi buvau ne vieną kartą
dsc_0149
anarchija antakalnyje pastebėta ne vieną kartą
dsc_0164
gulėta lovoje su kapų gėlėm ir pliušiniu tinginiu buvo vieną kartą
dsc_0165
vakarėlis vyko vieną kartą
dsc_0193
freeway colos vietoj coca colos bare atnešė vieną kartą
dsc_0204
vakarėlis baigėsi vieną kartą
dsc_0276
šviesa apžavėjusi buvo ne vieną kartą
dsc_0293
kalėdinius sausainius sudeginom du kartus
dsc_0322
načnyke gėrėm vieną kartą

Viena mintis apie „the year of the bear arba ilga kaip šimtmečiai diena pt1“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: