“naktį ėjom vogti obuolių“

Sausio pradžioje, pagauta įkvėpimo pasakiau Pauliui, kad šiais metais parašysiu knygą. Tuo metu tai atrodė puiki mintis. Juk ne kartą jau buvau pradėjusi ir ganėtinai nemažai apie tai mąsčiau. Kad apsisaugočiau nuo savo menkystės, net įtikinau save, kad visai nejaučiu noro jos išleisti ar kad ji kam nors patiktų, norėjau tiesiog išbandyti jėgas, imti ir parašyti.

Iš pradžių susitvarkiau stalą ir dar kokią savaitę įvairiai ruošiausi tam morališkai. Kai galiausiai pribrendau, pradėjau skaitydama senus dalykus, kuriuos esu užsirašiusi. Nes esu užsirašiusi nemažai dalykų. O kadangi anksčiau buvau super nelaiminga ir hiper viskuo nepatenkinta, dalis mano užrašų yra gana smagūs ir pilni labai nuoširdžių pasvarstymų. Pvz, 2011 metais pasižymėjau, kad buvo labai nejauku šikti kavinės tualete, nes nenusileido vanduo ir po manęs ėjęs žmogus tikrai žinojo, kad tas šūdas mano. Ir kad toitoi yra nuostabus išradimas – šūdo nors ir daugiau, nei paprastam tūlike, bet bent jau niekas negali atskirti, kuris šūdas kieno.

Praleidau ištisą vakarą nagrinėdama tokias mintis ir lioviausi beveik bliaudama. Kodėl? Nes aš buvau kvailiausia mergaitė pasaulyje ir leisdavau kitiems šikti į mano gyvenimą tiek, kad netilptų ir į penkiasdešimt toitojų. Kai esi stabilus ir ganėtinai savimi patenkintas individas, sunku suprasti, kodėl tiek daug laiko praleidai su žmonėmis, kurie tavęs nemylėjo. Ir dar tai sakė. Būtent tais žodžiais. O menka saviverte, the maker of every broken heart.

Išvada? Aš niekad neparašysiu knygos, nes niekad nebesijausiu taip blogai, kad norėčiau rašyti. Aš galiu įsivaizduoti, kad kada nors ateityje jausiuos tragiškai blogai dėl šimto milijono priežasčių, bet mano širdy nebesisuka ta juodoji skylė, kurią reikėdavo raminti žodžiais. Pataisymas: jei kada ir parašysiu knygą, tai turbūt bus savipagalbos knyga. Ir dalinsiu ją neva nemokamai žmonėms gatvėje, t.y. “už auką“ – ezoterinių knygų brukimas praeiviams gatvėje yra antras šlykščiausias dalykas pasaulyje (po varlių): “tau neįdomu, bet kadangi esi mandagus žmogus, kuris nemoka pasakyti “ne“, va, imk ir sprink mano tikėjimu“.

Sh.Bartas (bei penki milijonai paauglių) sako, kad pati tikriausia emocija yra liūdesys. Greta sako, kad visi, kurie taip sako, nėra patyrę jokios kitos emocijos. Nėra tikrų ir netikrų emocijų. O laimėje visos pamokos ir kiti dalykai yra tiek pat sunkūs, kiek ir liūdesyje. Taigi, visi užsiparinę melancholikai, nėra ko šlovinti savo liūdesio. Nors gal ir yra, man turbūt nepakankamai liūdna, kad spręsčiau.

Pastarąją savaitę daug laiko teko praleisti Žalgirio Maksimos prieigose. Kai prie manęs priėjo močiutytė, mosuodama obuolių maišeliu ir paprašė 50 centų, kažkas man tarsi praskėlė pakaušį ir pro skylę ištekėjo visos smegenys, nes net nepasiūliau jai nupirkti daug kitų dalykų. Atsitokėjau po kokių penkių minučių, bet močiutytė jau turbūt buvo išlėkusi su savo obuoliais.

Man niekad netrūko pinigų (išskyrus kelis mėnesius Estijoj, kai pamiršau pasitikrint sąskaitą ir savo biudžeto ribotumą supratau tik kai bare kortelė rodė “credit“ vietoj “debit“). Čia gal ir ne rodiklis, nes juk niekad ir nenorėjau nieko brangaus. Bet – svarbu pabrėžti – man niekad netrūko pinigų pragyvenimui ir mane vis dar šiek tiek glumina mintis, kad kažkas negali nusipirkti obuolių ne todėl, kad tingi eit iki pardės arba kad į pardę jų neužvežė. Čia kaip su karu – aš logiškai suprantu, kad taip yra, bet pamiršti kitų nelaimę žymiai lengviau nei savą.

Pastaruoju metu daug galvoju apie darbą, nes jame nesijaučiu nė per pirštą fulfilled. Kontekstui suteikti reikia paminėti, kad niekad taip nesijaučiau ir, greičiausiai, niekad nesijausiu (jeigu ko nors nekeisiu). Būkim biedni (didesnė dalis) bei teisingi (mažesnė dalis), aš neturiu jokių karjeros tikslų, manęs nemotyvuoja pinigai, šlovė, galia ir visuomeninė padėtis. Visą gyvenimą mano troškimas buvo kuo labiau atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo, kuo mažiau dėmesio skirti pirmam ir kuo labiau pasinerti į antrąjį. Čia yra dar vienas įrodymas, kad negalima gyventi gyvenimo taip, kaip norėjai jį gyventi, kai buvai paauglys. Nes atskirti asmeninį gyvenimą nuo darbo tai tas pats, kas atskirti matematiką nuo fizikos (geriausios analogijos yra tos, apie kurias nė velnio nieko neišmanai). Bet kaip dabar nė iš šio nė iš to šitą schizmą (visai nereikalingas ne visiškai tikslaus tarptautinio žodžio vartojimas – čia kad nepamirštumėte, jog aš filologė), ties kuria taip įnirtingai ir nuosekliai dirbau?

Dažnai, jei kas nors manęs klausdavo, ką noriu nuveikti gyvenime, atsakydavau: noriu, kad mane pažinoję žmonės gyventų bent šiek tiek geriau dėl to, kad mane pažinojo. Ką tai reiškia? Dabar jau nieko. Ką šiuo metu norėčiau nuveikti gyvenime? Nesu tikra, bet norėčiau kažkaip prisidėti prie to, kad visos mergaitės jaustųsi drąsios, užtikrintos ir mylėtų save. Ir dar prie to, kad visi galėtų kada tik užsimanę įsigyti obuolių. Būtų gerai, jei pavyktų nušauti abu zuikius vienu šūviu. Ką aš čia, būtų gerai bent kliudyti vieno iš zuikių ūsą akmeniu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: