visiems reik batų. ar bent draugų.

[prieš 2 mėnesius]

Šiandien sapnavau, kad buvau kažkokio kairiojo Meksikos opozicijos lyderio žmona ir, nuvertus jo priešininką diktatorių, parpuoliau prekybos centre ant žemės ir ėmiau melstis (ar tai Venesuelos įvykių rezonansas ar labiau Narcos žiūrėjimo rezultatas?). Po to nuėjau į tualetą ir nualpau, nes nustojo veikti stimuliatorius ir sustojo širdis.

Dėl panašių baimių jau kurį laiką nebelankau aikido. Iš pradžių atrodė, kad bus labai sunku, bet iš tiesų dabar net atrodo lyg niekada nebūčiau to praktikavusi. Ar įmanoma, kad mano susižavėjimas aikido tebuvo dirbtinis noras turėti savo gyvenime ką nors, kas man svarbu, o konkretus dalykas buvo visiškai bereikšmis? Psichoanalitikas turbūt sakytų, kad taip. Šamanas irgi.

Fun fact: atsikračiusi aikido pradėjau lankyti keramiką. Faktas juokingas, nes niekad nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors minkysiu molį. Keramika man atrodė tokia cooky meno šaka, kur visi lipdo arbatinukus ir po to iš jų geria jazminų žiedų arbatą užsikąsdami dainuojamąja poezija. Per keramikos pamokas jau išmokau ne tik padaryti puodelį, bet ir supratau, kad gali daryti bet ką iš bet ko, o mano vizualiųjų ir taikomųjų menų supratimas yra nieko vertas. Bet pamažu imu pastebėti plokštumų žaismes, detales, dydžius ir juos versti prasmėmis, taigi, mokausi naują kalbą.

Pastaruoju metu grįžau į tam tikrą autokritikos tašką, kurį buvau apleidusi vardan laimingo gyvenimo. Man atrodė, kad taip ilgai save graužiau bei kankinau savo pačios primestom taisyklėm ir idealais, kad esu nusipelniusi tiesiog sėdėti saulėje ir juoktis. Nusipelnau kalbėt šūdus ir nesigraužti, ką apie mane pagalvos kiti, nusipelnau žiūrėt serijalus ir nesigraužti, kad švaistau brangų laiką žemėje, nusipelniau valgyt kebabus ir morengus (vargo vakarienė) ir nesigraužti, kad jie išgrauš skylę mano pilve. Dabar vėl pradėjau graužtis, ura!

Šią savaitę (mintimis) stengiausi kaip tik galėdama atsikratyti žmonių, bet nutiko taip, kad netyčia sutikau labai kietą paną (gal ji ne žmogus?). Tiesą pasakius, per visą gyvenimą esu turėjus gal kokias tris drauges, kurias tikrai mėgau

[dabar]

(auč kitoms draugėms) (seksizmas?), nes beveik visos moterys mano gyvenime man atrodė arba a) turinčios humoro jausmą, bet kvailos, arba b) neturinčios humoro jausmo, nors ir protingos. Dabar man atrodo, kad tiek “humoro jausmo turėjimas“, tiek “protingumas“ tebuvo viena ir ta pati moneta, kurios pagamintos kokios penkios, o aš esu ledo bokšte sėdinti kolekcionierė. Gan dažnai prarandu progą susidraugauti su žmonėmis, nes iškart juos nurašau kaip neįtinkančius į mano verčių sistemą ir man neįdomius. Tariuosi žinanti, ko jie nori, ko jiems reikia, kas juos varo į priekį, kur jie įstrigę. Dar prieš pradėdama juos pažinti. Bloga Greta, bloga bloga Greta. Bet, pripažinkim, dažnai esu teisi. Nes nėra sunku acpėti žmogų – ir neturiu omeny vien kitų žmonių, mat aš toje pačioje lygtyje, nesu nei mįslinga, nei nenuspėjama — daugeliui. Bet čia ir įsižaidžia tai, ką taip kvailai vadinau humoro jausmu ir protu: gebėjimas nustebinti. Draugų yra įvairių tipų, bet mano mėgstamiausi – tie, kurie nustebina. Tuo, ką daro, kaip reaguoja, komentaru ar minties pratęsimu. Kai supranti, kad visgi ne visiškai supranti tą žmogų ir kad tiek daug dar liko išmokti (apie jį ir apskritai).

Taip meiliai kalbu apie draugus bandydama priartėti prie spurgos įdaro, prie rafaelo riešuto, prie gumos čiulpinuke, prie romo tam bananinam saldainy, kurį prakandau kai buvau penkerių ir visą ištekinau ant kilimo, o pastarasis dar dešimtmetį puošė namus (niekada nesupratau kilimų). Šiais metais praradau du draugus. Ir, kaip jau esu rašiusi, draugo praradimas yra keistas ir baisus dalykas:

Kai miršta močiutė ar išsiskiri su vyru turi puikią kortelę su paaiškinimu, kodėl liūdi. Kai draugai nutolsta nuo tavęs, tokia kortelė neegzistuoja. Nes jie nemirė, jie vis dar vaikšto tam pačiam mieste, gyvena tam pačiam bute, gali su jais susitikti, tavo šeima nesugriuvo, pasikeitė tik tie, su kuriais kalbiesi, pasikeitė tų, su kuriais kalbėdavaisi anksčiau, galvos ir jų rūpesčiai.

Iš aš, kaip visada, negaliu teigti, kad čia kažkas tragiško ar nepakeliamo, bet jaučiuosi taip, tarsi man būtų iškritę du krūminiai dantys: skaudėt neskauda, tik tuščia. Ir liūdna. Ir kartais vieniša. Bet, turint omeny, kad ne pirmas kartas prarandant draugus, atsisuku į save ir įdėmiai žiūriu, bandydama įžvegt priežastis. Nes besikartojantis nesugebėjimas išsaugoti santykių nėra draugų problema.

Apraudojus prarastus bendraminčius galima pasidžiaugti bent tuo, kad čia yra didžiausia mano problema. Anksčiau intensyviai stengdavausi kuo efektyviau blokuoti naujienas, politiką ir panašius dalykus. Iš pradžių jie man paprasčiausiai atrodė neįdomūs (mat pačios įsipjautą pirštą skauda labiausiai), vėliau – neaprėpiami. Negalėjau įsivaizduoti, kaip įmanoma ne tik žinoti, kas vyksta, bet dar suvokti to priežastis, įžvelgti panašumus ir daryti spėjimus ar pasiūlymus. Turbūt užtruks dar labai daug laiko, kol sugebėsiu įvykdyti visus punktus, tačiau bent jau žinau, nuo ko pradėti: užtenka vienos knygos. Ji veda prie antros. Tada netyčia pastebi trečią, ketvirtą ir taip toliau (je nemėgstat skaityti, tinka ir youtube’o pamokos, pvz. CrashCourse arba naujienų apžvalgos, pvz. TheYoungTurks ; kita vertus, jei skaitot mano blogą, turbūt mėgstat skaityti, tai net neatidarinėkit tų nuorodų, nes atims brangų skaitymo laiką). Taigi, nauja išmokta pamoka: kai nežinai, nuo ko pradėti, pradėk nuo pirmos pasitaikiusios knygos, nes geriau jau prasta knyga nei išvis nepradėti domėtis dalykais.

Vienas pagrindinių mano tikėjimo postulatų, leidžiantis man ramiai miegoti ir ramiai nubusti yra tai, jog aš tikiu pasirinkusi savo kančią. Taip pat tikiu, kad kiti pasirinko savąją. Bet kuo giliau žengiu į naujienų, karų ir pinigų sūkurius, tuo man sunkiau sekasi laikytis įsikibus savo tikėjimo. Man asmeniškai beveik nėra tekę susitikti su blogais žmonėmis – su piktais, burbekliais, nesusipratusiais, nemaloniais – taip, bet niekada su blogaisTačiau jų yra, ar ne? Ir to aš kol kas negaliu suprasti. Bijau suprasti ir užtruksiu turbūt dar labai daug laiko bandydama. O juk tie blogi žmonės daro blogus dalykus, dėl kurių galiausiai kenčia visi – tiek blogi, tiek geri. Ir kaip man tikėti, kad xxxxxnietis pasirinko gyventi purve ir būti nušautas kareivio, nes trinktelėjo akmeniu į pravažiuojančią mašiną,o xxxxxxietė būti sumušta policijos, nes priminė vagyste įtariamą vyrą?

Manau, kad tai tik parodo, kiek daug aš dar nesuprantu.

tumblr_osl0hj2vbS1uvzpyoo1_1280
NEED

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: