Hi der

Pirmu sakiniu iš kambario iškart išvarysiu dramblį, kuris visai ne vietoje ir ne laiku pastebėjo, kad jau keturis mėnesius nerašiau blogo. Ne tavo reikalas, drambly, eik valgyt bananų.

Tam, kad kažką rašytum, juolab apie save, turi turėti kažkokias ribas, kurias pasiekęs nebegali susiturėti ir išsilieji per kraštus. O aš ištryniau ribas. Bandau vertinti save nesiremdama išoriniais vardikliais. Visiems, kurie tai daro, norėčiau paspausti ranką, nes kol kas tai atrodo nepaprastai sunku. Nesigriebti etiketės ir net veiksmo, nekurti save apibrėžiančios istorijos. Tiesiog būti. Galiu tvirtai pranešti, kad man tai sekasi baisiai sunkiai. Iš dalies gal todėl, kad nesu įsitikinusi, jog tuo ką nors pasieksiu. Darau visa tai labiau tam, kad neičiau kažkieno kito pramintu taku.

Paulius klausia, kodėl nerašau knygos. Sakau, kad nenoriu parašyti prastos. Jis tikina, kad reikia rašyti ir prastas knygas. Bet geriau pagalvojusi suprantu, kad visai nebijau tų prastų knygų. Aš tiesiog nebenoriu pasakoti (savo) istorijos. Net dabar rašydama jaučiu, kaip kiekvienas pirštas atsisako tai daryti. Matyt, pripratau prie patogumo niekam už nieką neaciskaitinėti. Nebandyti savęs pateisinti, neieškoti į logikos rėmus telpančios prasmės.

Nujaučiu, kad antroje ir trečioje pastraipoje papasakoti dalykai yra kažkaip susiję. Kai nenori sulaukti išorinio patvirtinimo, paglostymo ar bet kokios kitos reakcijos, nedarai nieko, kas galėtų tą reakciją sukelti?

Neseniai verstoje knygoje autorė rašė, kad reikėtų padėkoti tiems, kurie garsiai nereiškia savo nuomonės ir nekuria nereikalingo noizo. Dėkoju kasdien.

Kas dar naujo? Dešimt kartų išėjau iš darbo, pradėjau sportuoti, pradėjau mokytis piešti (tiek, kiek įmanoma tai daryti nemokant piešti) su Adobe Illustrator, pastebėjau, kad jei valgau daug saldumynų, labai niežti kojas, sužinojau, kad jau yra atrasta maisto papildų, kurie sugrąžina žiliems plaukams jų buvusią spalvą, pradėjau valgyti košes, žaisti Dungeons&Dragons, vėl jaučiuosi taip, lyg turėčiau draugų, vis dar juokiuosi iš Pauliaus šypsenos, nes vis dar negaliu patikėti, kad kas nors gali turėti tokią gražią šypseną, per pastaruosius porą mėnesių perskaičiau kokias 15 knygų, po to savaitę neskaičiau, pradėjau mokytis vokiečių kalbos ir lioviausi mokytis vokiečių kalbos, nusipirkau kablus, važiuosiu į kalnus. Dar labai įmanoma, kad vasarą teks dirbti nuomininke (kaip pavadinti hostą lietuviškai?), ruošdamasi šiam gigui planuoju violetine spalva nusidažyti plaukus, nusipirkti yoga pants ir labai smarkiai sustorėti.

DSC_1481
life is what happens when you tie your shoes and the shoelace snaps in half

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: