Bejėgystės užrašai

kai man buvo 6 metai, pirmą kartą nualpau. veiksmas vyko tualete,  gerai pamenu, kad vilkėjau storas raštuotas pėdkelnes iš tokio beveik frotinio audinio ir skaičiau “ką žmonės dirba visą dieną“. ne todėl, kad dar nebūčiau skaičius, ne, tiesiog tualeto knygų asortimentas buvo keičiamas retai. kai buvau vaikas, labai labai mėgau skaityti tualete. patiko vienatvė, šildomos grindys ir knygos. nedaug kas tepasikeitė.

kai man buvo 6 metai, nualpau tualete. pamenu, kad pabudau tėvų lovoje. nepamenu, kad tėvai buvo susirūpinę ir vežiojo mane po visokius daktarus, aiškindamiesi, ar man ne epilepsija. ilgą laiką visi galvojo, kad epilepsija, nors visi tyrimai rodė, kad ne. kažkodėl lengviau įtikinti save netiesa nei išvis nežinoti atsakymo.

po to dar alpau: vonioje, Palangoje pas močiutę, ligoninėje, kažkokios kapelos koncerte, kitame tualete

mano nualpimai kartodavosi maždaug kas 1-2 metus. prieš alpstant viskas pamažėle aptemdavo, o prieš pabusdama girdėdavau tokį keistą šniokštimą. pabudusi kokios penkias sekundes girdėdavau aplinkinių balsus ir bandydavau jiems sakyti, kad man viskas gerai, bet jie arba negirdėdavo, arba nekreipdavo dėmesio, arba aš iš tiesų nieko nesakydavau. po penkių sekundžių visi pripažindavo, kad sąmonę atgavau.

taip ir gyvenau nuolat šiek tiek bijodama be jokios priežasties imti ir nukristi.

ne, meluoju. iš tikrųjų bijojau tik eidama į VKM*o salę žiūrėti varžybų ir su kitomis komandomis važiuodama į kokius Šiaulius (pati žaisti varžybų). ir iš tikrųjų tai bijojau ne tiek nualpti (nefaina, aišku, bet visad atsikeldavau ir niekad nebuvau susižeidus, tai ko tada bijoti?), kiek kad VKMo bernai pamatys mane alpstančią ir galvos, kad aš nesveika (tsme aš ir buvau nesveika, bet labai nenorėjau, kad kas nors taip galvotų). čia dar buvo tie laikai, kai nežinojau, kad jei pasaulyje yra viena grupė bernų, kurie galvoja, kad tu nesveika, tai 100% kur nors kitur pasaulyje yra grupė bernų pasiruošus tave garbint. live and learn, live and learn.

visgi palankiai susiklosčius aplinkybėms vieną kartą nualpau būtent tada, kai visą parą buvo fiksuojamas mano širdies ritmas ir staiga visi Santariškių gydytojai, o kartu ir visi mano tėvai pagaliau sužinojo, kad tuo metu, kai nualpstu, man tiesiog sustoja širdis. tąkart buvo sustojusi 22-iem ir 10-čiai sekundžių.

taigi, man prapjovė kairę krūtinės pusę (kai turi papus, tai juos per operaciją taip juokingai su lipniaške priklijuoja prie pilvo, kad netrukdytų; bet gal juokinga tik tada, kai esi pripumpuota vaistų), įstatė stimuliatorių ir dabar jau 15 metų galėjau ir dar  kokius 15 metų galėsiu džiaugtis, kad kiekvienas vyresnio amžiaus žmogus sužinojęs apie tą elektroninį prietaisą prie mano širdies linguos galva ir sakys “o dar tokia jauna…“

/LYRINIS NUKRYPIMAS: praėjusią savaitę dvi moterys suabejojo, kad turiu 18. vienas iš pokalbių vyko perkant alų:

pardavėja: -čia yra alkoholio…

*rodau id kortelę*

pardavėja: -jūs tokia sena???

/end

teisę vairuoti gavau prieš 10 metų. per tą laiką prie vairo sėdau tikrai ne daugiau nei kartą per metus. vairuoti aš nemėgstu, o ir nematau prasmės. dar niekada man nekilo noras nuvažiuoti kur nors, kur neveža viešasis transportas, draugai ar kokia nors giminė. bet kadangi liepą su Paulium važiuosim į kalnus, vairuoti man gali tekti. taigi, teises reikia turėti. taigi, medicininę pažymą vairuotojo pažymėjimo keitimui reikia gauti. taigi, dvi valandas prie 4 skirtingų kabinetų reikia laukti. taigi, kad žmonėms, turintiems stimuliatorius, reikalingas vienas kardiologo sakinys apie sugebėjimą vairuoti reikia sužinoti. kaip ir kad pas kardiologą užsirašyti galima tik po 9 mėnesių. tada reikia susinervinti, nes negauni, ko nori, paverkti prie rūbinės, parašyti skundą, liepti grąžinti pinigus ir kitą darbo dieną gauti kvietimą apsilankyti pas kardiologą toje pačioje poliklinikoje.

ko mane išmokė šis nutikimas? kad jau esu didelė mergaitė, nes supykusi ir nuliūdusi apsivekiu ne iš karto, bet bent jau spėju pasišalinti iš mane supykdžiusio žmogaus akiračio. kad skundus rašyti apsimoka. ir kad jei esi viskuo patenkintas, geros nuotaikos, jauti galintis nuversti kalnus  ir tiesiog netiki savo sėkme – nueik į polikliniką, iškart tave sutvarkys.

o čia Greta in her natural habitat:

*Vilniaus krepšinio mokykla

 

Viena mintis apie „Bejėgystės užrašai“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: