darbai ir dienos, prizai ir niekas

Pastarosiomis dienomis sužinojau, kad laimėjau Dominyko Urbo premiją, skiriamą geriausiam vertėjo debiutui. Atrodytų „Oho!” ir „Šaunuolė!” ir „Sveikinu!”, bet man kažkaip tik „Meh…“, „Nieko čia ypatingo…“ ir „Taigi va…“

Maniau, kad gal pranešus kitiems tas laimėjimas pasijus tikresnis, apčiuopiamesnis. Gal pagaliau su juo susiliesiu ir jis kažkaip įsirašys į mano naratyvą. Bet taip neacitiko. Net nesugebu kam nors apie tai pasakodama teisingai ir sklandžiai paaiškinti, kas čia per prizas.

Ar aš visai nebemoku džiaugtis? Ar man depresija? Ar aš tiesiog iš esmės nebejaučiu skirtumo tarp laimėjimo ir pralaimėjimo? Kažkodėl prizas, kurį man kažkas skiria, atrodo žymiai menkesnis nei, pavyzdžiui, atsikelti anksti ryte ir padaryti mankštą? Ar dėl to, kad prizas iš tiesų nerodo jokio mano tobulėjimo ir neacpindi mano atvaizdo, pasipuošusio valios erškėčių vainiku?

Negaliu skųstis, žinoma, nieko labai baisaus nenutiko, bet esu nustebusi, kad pradėjusi genėti ego buvau pakankamai neapdairi ir nė į galvą nešovė, jog nejausiu ne tik jo sukeliamo traiškymo, bet ir pakylėjimo.

Esu tik pati sau ir tik pačios vertinimas svarbus. Va tai tau.

mano world famous sumuštinis su čipsais; dar dabar pamenu dieną, kai atradau šitą stebuklą: man buvo trylika, važiavau į krepšinio varžybas; atverčiau naują gastronomijos lapą ir viliuosi, kad tądien nepritrupinau čipsų ant Simo Jasaičio nuotraukomis apklijuoto dienoraščio

4 mintys apie „darbai ir dienos, prizai ir niekas“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s