biški ramancikos

Anksčiau tiek daug ir taip lengvai rašydavau apie santykius, meilę ir vyrus. Raidės, žodžiai ir sakiniai liejosi kaip upeliai pavasarį. Galėjau (su savimi) diskutuoti, aptarinėti, kritikuoti ir darydavau tai su patosu bei pasimėgavimu. O dabar nebegaliu. Ne, liežuvis man nenudžiūvo, žodžiai iš kišenės neišbyrėjo, o ir mintys sukasi ne ką lėčiau. Bet kai kas visgi nutiko.

Anksčiau apie santykius kakarinę galėjau laidyti į kairę ir į dešinę, nes visi mano „santykiai“ tebuvo „mano santykiai“. Nepaisant žodžių, pavadinimų ir apibrėžimų, visuose santykiuose dalyvaudavau tik aš, kita aš ir mano įsivaizduojamas objektas. Nesvarbu, ar jis bastydavosi kažkur už vandenyno, ar sėdėjo šalia, pasakodamas apie savo dieną. Visi mano santykiai buvo bandymas pasiekti kitą, sukonstruoti kažkokią erdvę, kurioje galėtume būti kartu. Bet tai kaip neįvykdavo, taip neįvykdavo. Gulėdavau ką nors apsikabinusi, bet jausdavausi labiau viena, nei kai gulėdavau apsikabinusi pagalvę. Nors gal nesąžininga tos vienatvės apriboti romantiška meile. Bet kur, kur mane supo žmonės – net ir draugai ar šeima – jaučiausi viena.

Mėgstu kartoti, kad pavydžiu žmonėms, kuriuos motyvuoja pinigai, sėkmė, šlovė ir pagarba. Taip bevapėdama pamirštu, kad mane taip pat kai kas motyvuoja – meilė. Nuo pat mažumės žinojau, kad ji yra ir mano klausimas, ir mano atsakymas. Bet dabar nebegaliu nei dalyvauti toje diskusijoje, nei kažką apie ją liudyti pasauliui.

Kodėl? Nes mano santykiai, kaip ir mano meilė, nebėra tik „mano“. Dabar jie priklauso dviem žmonėms ir viešai juos komentuodama aš jausčiausi išduodanti mudviejų paslaptį. Kartais galėčiau labai džiaugtis, kartais labai skųstis, kartais apipilti savo jausmais ir gražiausiais žodžiais, kitais duoti į galvą. Bet nedarau to ir, greičiausiai, nedarysiu. Pasidalinti ta erdve neįmanoma, o įsileisti prašalaičių, kurie savo batais visur pritryptų – o neaišku, ką atneštų – irgi nesinori.

Kam išvis šitai rašau? Kad nepamirščiau. Kad, net jei ta erdvė kada nors apaugs kerpėm (būkim realistai, santykius statykim ne iliuzijom, o darbais), prisiminčiau, kodėl joje buvo tiek mažai žodžių ir tiek daug tylos.

ir tiek daug tokių nuotraukų

Viena mintis apie „biški ramancikos“

  1. Skaitydamas įsivaizdavau kaip Autorė rašo šį tekstą, o subjektas vaikštinėja per kambarius nė neįtardamas. Bevieliai jausmai – FTW.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s