išvarymarius

Kad ir kaip aš bandyčiau suprasti žmones, kartais nu nė pro kur nepavyksta. Ilgiausiai guliu atmerktomis akimis, bandau pažiūrėti iš jų perspektyvos, pasverti argumentus, įlįsti į jų kailį, bet galiausiai tiesiog nespėjusi pasakyti „viso gero“ panyru į nelabai ramius sapnus.

Visą savaitę kasvakar mane kamuoja Ivaškevičiaus „skandalas“ ir aš kaip niekad gailiuosi, kad nemoku rašyti apie nieką kitą, tik save. Norėčiau būti literatūrologė, sociologė, kultūrologė, psichologė ar bet kokia kitokia -ologė ir galėti kažkaip giliau pakapstyti šitą situaciją, bet nemoku. Todėl pakapstysiu prisiminimus.

2013, ketvirtas bakalauro kursas, kažkoks įvadas į lietuvių literatūrą, reik perskaityt „Malyš“. Rusų kalbą aš moku očin krasyvaja sabaka lygmenyje, todėl sėdžiu virtuvėj su tėčiu ir prašau, kad jis man verstų. Kiek kartų esu taip sėdėjusi su tėčiu ir kažką veikusi? Vieną. Kada man pirmą kartą tapo aišku, kad ne visi gali būti vertėjais? Tą kartą. Žiūriu į surauktą tėčio kaktą jam ieškant žodžių „nugi čia tas, nu kaip tas, gi va šitas“ ir nusiraminu: daug ko daug kur man gyvenime teks ieškoti, bet žodžių niekada.

Neacimenu tikslios datos, po „Išvarymo“ einu į stotelę ir garsiai sriūbauju. Naudodama bakalauro metu išmoktus terminus galiu drąsiai teigti, kad ką tik patyriau katarsį. Nenaudodama terminų galiu dar drąsiau teigti, kad ką tik supratau, ką reiškia būti pasaulyje vienam, visiškai vienam. Tas toną sveriantis jausmas užkrenta ant manęs, prispaudžia prie žemės, bet veikia terapiškai: kad ir kokia nelaiminga būčiau, kad ir kokia jausčiausi vieniša, žinau, kad niekada pati taip nespasijusiu. Nežinau, ar ši patirtis užtraukė kokią žaizdą, ar ką, bet kad praplėtė jausmų paletę tai faktas.

2014 gegužės pabaiga, skaitau Žalius.

Lyrinis nukrypimas apie patriotizmą: didžiuotis kažkuo, ko nesirinkai ir negali pasirinkti, man atrodo grynas idiotizmas. Apskritai didžiavimasis neatneša nieko, išskyrus nesantaiką ir susiskaldymą, bet jei didžiuojiesi kažkuo, ką pats nuveikei, tai bent jau sveiku protu suvokiama.

Visgi skaitydama Žalius aš apie tai negalvoju. Galvoju apie meilę ir grožį. Dienoraštin nusirašau dvi ištraukas:

135 psl.

Tėvui priklausė pienas, grafui – pieninės pastatas, o pelną dalijo perpus.

Kai, tarkim, Kasperavičius parneša kibirą pieno, jame dar būna prikritę spyglių nuo ilgo nešimo per mišką, aš renku tuos spyglius savo pirštais ir nebūtinai mąstau apie tėvą. Galiu mąstyti apie ką tik nori. Bet kai man ištaria „pienas“, tarp „p“ ir „i“ vaidenasi tėvas.

„Tai sveikas, tėvuk. Ką tik mus su Elena čiurkšle agurkams laistyti nuvijo į Vaterlo. Niekada nevažiuok į Paryžių – apgaulių miestas. Matytum Eliziejaus laukus – paprasčiausi kiemai. Bulonės miške – raitos paryžietės ir nė vieno žvėries, kuris jas nutemptų nuo žirgo. Paryžius – vien žodžiai. Palyginti su mūsų laukais. Tiesa, mes neturime žodžių. Pas mus jie viso labo – Prano, Juozapo arba Motiejaus. Žodžiu, prie reikalo.

<…>

Reikalai kaip ir baigti, už tokį pieną, koks yra mūsų, negalim mažinti kainos. Italijoje – tas pats. Didelės kainos. Žodžiu, mes sušlapome ir aš jai pasipiršau. Pasipiršau Eliziejaus laukuose, tačiau tai tik žodžiai. Iš tikrųjų gatvėje ant suoliuko. Prieš Triumfo arką. Arka gera, bet Prano ir Juozapo laukuose geriau atrodytų. Nors ten nėra žodžių.

<…>

Ji sėdi arčiausiai manęs ir gali klaidinti jausmas, kad mudu su ja artimi. Mes artimi, bet ne mažiau artimi su Bartkum ar Kasperavičium, tik šį kartą jie sėdi toliau. Aš juos myliu ir gal Pieninę labiau už kitus, bet ji to niekada neišgirs. Laiku neištarus „myliu“, šią teisę atima amžiams. Nes šitaip išduotum tuos, kuriuos iš tikrųjų mylėjai, bet pasakyti pamiršai.

Todėl žodyje „myliu“ jokie veidai man nesivaidena, niekas nestovi tarp „m“ ir „y“ ir niekada neatsistos.

141 psl.

Man dar vaikystėje atrodė, kad negražūs žmonės gražiai, taisyklingai ir gerai apie viską kalbėdami tik mėgdžioja gražius. Jie sako: štai kokios gražios pievos, eržerai, kalnas gražus, bet visą tą laiką jų neapleidžia mintis, kad patys yra negražūs. <…>

Jei gamta išleido tave negražų, vadinasi, jai to reikėjo. Ir jei gyvensi mėgdžiodamas gražius, po tavęs ji bus priversta išleisti kitą negražų.

***

Nežinau, ką apie mane pasako šitos ištraukos. Žinau tik tai, kad jaučiuosi, lyg kažkas skriaustų draugą, o aš jo niekaip apgint negalėčiau.

Angela Deane

2 mintys apie „išvarymarius“

  1. O tu matai kai kas nors perskaito, ar būtina komentarą palikti kad užsiskaitytų?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s