šitas pavasaris su savo alyvom mane tikrai pribaigs

vakar važiavom į sodą pas draugus ir aš Pauliui demonstravau savo rašymo pleilistą: jame kol kas yra keturios dainos, kurios, nepaisant to, kad visos labai skirtingos, gražiai viena su kita siejasi, viena kitą papildo ir sukelia manyje keistą emociją, stumiančią rašyti. trečia pleilisto daina yra gigi d’agostino l’amour toujours, kurią aš pirmą kartą išgirdau kaime, leidžiamą per mašinos radiją atidarius visas duris, tėvų draugei Laimai klykiant iš susižavėjimo ir bėgant per kiemą. jai užgrojus, Paulius susiraukė, kaip pasakytų mano mama, lyg po nosim jam būtų šūdu patepta. aš, žinoma, galėjau nekreipti dėmesio ir toliau klausytis tos dainos, bet esmė juk buvo ne man jos klausyti, o parodyti pleilistą Pauliui. bet gal jo santykis su muzika kitoks, o gal jis per didelis snobas, o gal aš tinkamai nepaaiškinau esmės, o gal jis tiesiog šioje situacijoje jos nesuprato.

kadangi papasakojau nemalonią istoriją apie Paulių, jis liepė parašyti apie tai, kaip vakar prisigėrusi įmečiau į klozetą savo bananais raštuotą kojinę, o jis rado ir išgelbėjo ją nuo šūdų likimo. ačiū jam.

visgi pradėjau rašyti ne todėl, kad norėjau pasidalinti mūsų privataus gyvenimo detalėmis. pradėjau rašyti, nes turiu rašymo pleilistą. jei jau visai tiksliai, tai pradėjau rašyti, sukūriau rašymo pleilistą ir dabar rašau apie tai blogą. nepaisant to, kokie keistai susipainioję ir ne patys maloniausi buvo pirmi šių metų mėnesiai, vienas dalykas pasikeitė į gera – į tokį gera, kokio dar niekad nėra buvę. praėjus 22 metams po pirmosios parašytos istorijos (apie kačiuką Murkliuką, kuris pabėgo iš namų, bet po to grįžo – riveting naratyvas) aš pirmą kartą rašiau ne tik kas papuola po pirštų pagalvėlėm, ne tik žaidžiau emocijom, ne tik išsikroviau ar nepadoriai atviravau. (aišku, dariau ir tai, bet taip pat) pirmą kartą sugalvojau istorijos idėją, užrašiau tą istoriją, kažkiek patobulinau ir, iš esmės, pabaigiau. o tada tą patį padariau su kita. ir trečia. žodžiu, kone pandoros skrynia atsivėrė.

tai kada jau bus knyga? – netyla viltingi klausimai

kada žmogui išdygs uodega – šaltai atsakau siurbčiodama naminę šaltą arbatą

kažkam, kas yra puikus įgudęs rašytojas ir triauškina klavišus pusryčiams pietums ir vakarienei, šitas mano pasiekimas atrodys toks pats menkas, kaip man atrodo mano balkoną apšikusio balandžio darbas, bet tie, kurie yra nors kartą rezidavę ar lankęsi mano galvoje, supras, kad nugalėti tą kankinantį balselį, spiegiantį you’re not good enough, yra turbūt didžiausias pasiekimas mano gyvenime. su tuo save ir sveikinu bei, privalau atiduoti pagarbą ir Pauliui, nes be jo vargu, ar būčiau iki to atvažiavusi. tai jis (kartu su Danu Harmonu) mane išmokė, kad  kūrybos pradžia yra pac nemaloniausias laikas, bet jis kažkada praeina. ačiū jam x2.

tai jeigu taip puikiai sekasi, va čia rašai ir viską, tai ko taip šūdinai gyveni? kaip tik tai ir bandau išsiaiškinti. paprasčiausias paaiškinimas būtų ‘man trūksta prasmės’. bet jis nėra tikslus. žymiai tiksliau būtų sakyti, kad ‘man trūksta disciplinos’. liūdniausia, nes aš visad laikiau save šiek tiek ana frank, kuri užsispyrusi gali pasiekti ko tik nori, yra stipri ir viską sugeba. pasaulio sukontroliuoti aš negaliu, bet save anksčiau visada galėdavau. o dabar nebe. nebesugebu laikytis planų, nusistatyti tikslų, jaučiuosi tarsi būčiau pamiršusi savo gimtąją kalbą ir nebėgalėčiau susikalbėti su savo vidiniu .

na, bet apie tai daugiau mano būsimoje knygoje.

esu talentinga daugelyje sričių, fotografijos irgi

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s