apie patriotus ir autoritetus

Pastaruoju metu užmetant akį į būsimąją doktorantūrą tenka nemažai skaityti apie Antrąjį Pasaulinį karą ir, ypač, Lietuvą per Antrąjį Pasaulinį karą. Kol kas galiu labai apibendrintai pasakyti, kad karas atrodo kaip dalykas, kurio nenorėčiau pergyventi ir kai pagalvoju, kad mano seneliams teko, kažkaip daug labiau juos myliu. Bet čia ne apie mano senelius, čia labiau apie tai, kad žmonėms reikia autoritetų ir, mano nuomone, tai nėra pats geriausias dalykas.

Taigi, skaitau apie anūkus, kurie bando atsekti senelių gyvenimus per karą, bet jiems sunkiai sekasi – šaltinių nedaug, jie nepatikimi, liudininkai jau kone visi mirę. Gal ir gerai, kad atsekti nepavyksta – nes kai pavyksta, paaiškėja, jog tie seneliai nebuvo nekalti avinėliai.

Bandau priartėti prie savo temos – autoritetų. Nors niekad nebuvau labai maištinga, bet niekad neturėjau jokių autoritetų, jei autoritetu vadinsime žmogų, kurį gerbi, į kurį lygiuojiesi, arba paprasčiau – nuo kurio nori biški nusižiūrėti gyvenimą. Autoritetai mano gyvenime pernelyg nefigūravo ne todėl, kad nebūčiau savo laiku sutikusi ypatingų ir įkvepiančių žmonių, ginkdie. Labiau kad nepaisant to, jog žinojau, kad vienas ar kitas mano sprendimas ar veiksmas yra neteisingas, labai norėjau, kad mano gyvenimas priklausytų vien man, kad nebūtų – bent jau sąmoningai – gyvenamas per kalkę.

Todėl aš turiu didelių problemų su savo nacionaline tapatybe ir man kelia juoką, kai žmonės pešasi dėl kažkokios lentos. Ir liūdesį – nes aš niekuomet tų rietenų nesuprasiu. Versdama vieno lietuvių kilmės rašytojo mintis apie Lietuvą kone apsiverkiau – taip tauriai ir gražiai jis kalba apie šalį, kurioje aš gyvenu. Bet aš niekad nejaučiau jokių jausmų Lietuvai, Amerikai (lol tokios net šalies nėra) arba Rusijai. Man atrodo, kad tautybė ir nacionalizmas yra ant tiek pasenęs reiškinys, kad mane net stebina, jog nepastebiu daugiau pirštų, kurie baksnotų į šito reiškinio nelogiškumą.

Jeigu dėl kažkokios priežasties turėčiau didžiuotis, kad esu lietuvė, dėl tos pačios priežasties turėčiau didžiuotis ir tuo, kad esu moteris. Bet kuo čia didžiuotis? Kad gimiau vienoje šalyje, o ne kitoje? Kad valgiau cepelinus, o ne makaronus? Kad turiu X chromosomą, o ne Y? Nė vienas iš šių faktų pasididžiavimo man nekelia, tikriausiai aš esu kažkoks nevisavertis žmogus.

Šiaip jau gyvenime stengiuosi elgtis taip, kaip man atrodo teisinga. Kartais suklystu, kartais pamirštu, bet stengiuosi, kad mano elgesys atitiktų kažkokias normas – mano pačios nustatytas normas. Negaliu tiksliai pasakyti, kaip jos atsirado, bet žinau, kad tikrai ne pati viską sugalvojau. Visgi priešingai nei vertinant pašalinių išgyvenamas situacijas, savo gyvenime visad žinau, kuris pasirinkimas teisingas. Todėl mane glumina žmonės, kuriems reikia žvalgytis kažkur per petį, kad jiems kažkas pasakytų, kaip reikia elgtis. Ir išvis, ar tikrai autoritetai padeda elgtis geriau? Aš, pavyzdžiui, labai gerbiu partizanus, bet nu mūsų gyvenimai ant tiek skirtingi, kad jų taurus (toks iš istorijos knygų, nežiūrint į asmenines istorijas) pavyzdys, deja, nelabai kuo man padeda. Gal ir galima įžvelgti kažkokią pamoką apie kovojimą su neteisybe net kai tau tai nepatogu, bet, kaip jau sakiau, situacijos kitoniškumas man maskuoja tų senųjų autoritetų naudą.

Kodėl yra žmonių, taip norinčių įamžinti, neva, geruosius istorijos veikėjus, bet nenorinčių mylėti šalia esančių kitaip manančių tautiečių? Va čia yra esminis klausimas. Nori įamžinti ir nori pagerbti, bet pats nenori elgtis pakančiai ir ramiai. Aš nenoriu nieko įamžinti, nieko pagerbti, aš manau, kad visi anksčiau ar vėliau nugrimsime į praeitį – ir tada nebelabai bus svarbu, ar buvai lietuvis, ar rusas, ar žydas, svarbu bus tik tai, kaip elgeisi – nes tik tai formuoja ateitį ir daro žymiai didesnę įtaką būsimai istorijai, nei praėjusi istorija.

6 mintys apie „apie patriotus ir autoritetus“

  1. Kurti vienybę tautos (ir, tarkim, tautos vedlio – autoriteto) pagrindu yra praėjusių amžių modelis. Aš irgi savo asmenybės niekada nemokėjau/ nenorėjau sieti su lietuvybe, nes juk tai yra tik maža dalelytė to, kas esu kaip žmogus. Gal tais atvejais, kai žmonės jaučia kažkokį trūkumą savyje ir nežino, nei kas jie yra, nei ko jie nori šiame gyvenime, jiems praverčia tie iš anksto parengti identiteto modeliai kaip “lietuvė”? Man tautinis identitetas atrodo labiau susijęs su atsitiktine chronologine ir geografine padėtimi, o ne tradicija, šeimos vertybėmis, šeimos istorija ir panašiai. Daug apie tai galvojau skaitydama Milošo Gimtąją Europą. Kiekvienas žmogus pats nusprendžia, kiek jam reikia istorinio pagrindo jaustis tokiu žmogumi, koks yra.
    Autoritetų garbinimas man atrodo labai pavojingas net jei jie yra pavyzdingos asmenybės (jei tai apskritai įmanoma). Gerai turėti į ką lygiuotis, bet visų pirma reikia turėti bent jau kritinį mąstymą ir asmeninę laisvę. Ir apskritai, kas yra autoritetas? Iš ko autoritetas susideda? Kur yra riba tarp asmeninių ir visuotinių autoritetų?

    1. Va, man kažkaip ir atrodo, kad ateities valstybės turėtų būti kuriamos kitokiu, ne erdviniu, bet lankstesniu, aptakesniu pagrindu. Nors čia turbūt utopija/distopija.
      Skaitydama tavo komentarą džiaugiuosi, kad kažkur Suomijos miškuos tūno panašiai mąstantis žmogus :)
      O dėl autoriteto – manau, kad autoritetas yra žmogus (išimtiniais atvejais dar gali būti katinas), kuriuo vieni nori būti, kiti nori perimti jo pažiūras ir idėjas, treti tiki viskuo ir daro viską, ką jis sako, ketvirti neatmeta jo minčių, nors iš pirmo žvilgsnio jos atrodo nepriimtinos ir skiria jų pamąstymui laiko. O dėl visuotinumo – manau, kad autoritetas yra grynai asmeniškas reiškinys, nebent egzistuoja kažkokia labai homogeniška žmonių grupė, tokia vieninga kaip milžiniškas grybas.

  2. Reikia sutikti, kad šiais laikais, lyginant su partizaniniais, nacionalizmas dažnai įgauna kažkokias nenatūralias, plastmasines formas, dėlto labai sunku nuoširdžiai tapatintis su meilės Lietuvai retorika, patosu. Nepaisant to, manau, kad šis dirbtinis tautinės savimonės ir savimeilės dirginimas yra privaloma gynybinė priemonė. Pataisyk jei klystu, sekant Tavo logiką, jei nėra karo ir niekas neverčia kraustytis iš turimų namų, koks skirtumas ar čia Lietuva ar Rusija, ar vėliava GŽR ar tik raudona, ar seimūnai dirba Vilniuje ar Maskvoje. Juk visa tai tik formalumai, dirbtiniai konstruktai, ženklai ir simboliai, svetimi reiklai. Okupacijos be kraujo praliejimo, vien tik politiniais dokumentais paprasta siela net nepajunta. Problema tik ta, kad žingsnį į priekį be kraujo žengti labai paprasta, o atgal – nebeįmanoma. Aš atvirai pasakius, netikėjau, kad atsitikęs Krymo „demokratiškų rinkimų“ scenarijus yra įmanomas 21 amžiuje. Ten juk viskas iš esmės tautinio identiteto temos ir sukurta. Jei neprisijungimo prie Rusijos kaina yra plastmasinė trispalvė prie mašinos veidrodėlio, kasmetinė naujo nuobodaus filmo apie partizanus peržiūra ir cepelinai per kiekvieną šventę, mielai sutinku tokią kainą mokėti.

    1. Na, jei tu manęs paklaustum, koks skirtumas, ar čia Lietuva, ar Latvija, man būtų sunkiau atsakyti. Kažkaip kai gyveni demokratijoje, tai sunku įsivaizduoti, kad būtų smagumėlis kažkokioj kitoj santvarkoj. Bet aš taip pat manau, kad jei Rusija nuspręs imtis kažkokių veiksmų Lietuvos atžvilgiu, tai jokie cepelinai mums nepadės. Arba padės NATO, arba pabėgsim, arba tapsim rusais, arba mirsim. (O mano klausimas tau – ar lietuvybė prasmę įgauna tik priešpriešoje su rusu? Kam būtų reikalingas nacionalinis identitetas, jei grėsmė išnyktų?)
      Aš labiau stengiausi akcentuoti, kad, mano nuomone, jokia tautybė pati iš savęs nedaro niekeno geresniu ar blogesniu žmogumi, kad praeitis man atrodo gan baisus laikas, kur vyrai dažnai savo noru kapojosi kalavijais ir tai, kad kažkam sekasi iš ten semtis stiprybės, o ne noro nusižudyti, man yra neįtikima. Kiekvienos šalies istorijoje yra didvyrių ir yra išdavikų, bet kažkaip dalis žmonių (ne tik lietuvių) sunkiai suvokia, kad tik pripažinęs ir pažabojęs blogąją savo (ir kaip visuomenės, ir kaip individo) dalį, galėsi autentiškai ir pilnavertiškai gyventi. O jei kiekvienas bandymas kritikuoti Lietuvos valstybę (buvusią, esamą, dalį jos, politiką, istorinius veikėjus ar dar kažką) bus suprantamas kaip Kremliaus ataka (man taip vis dažniau ima atrodyti), tai tiesiog nebeliks jokios galimybės judėti pirmyn.
      Ir taip, gal tokie kaip aš tik šneka niekus ir bus absoliučiai nenaudingi įvykus kažkokiai nacionalinei krizei, bet pagrindinis dalykas, kurį darau visa tai rašydama, tai stengiuosi suprasti tai, ko nesuprantu. Smagu išgirsti atsakantį balsą :)

      1. Gal skirtingai suprantame „kažkokių veiksmų Lietuvos atžvilgiu“ viziją. Karinių veiksmų, kol mes priklausom NATO, greičiausiai nebus. Nerimas kyla dėl politinių/propagandinių. O jei tie kaimynės veiksmai įgautų demokratiško referendumo formą? Ar sutinkate, kad Šalčininkų kraštas būtų prijungtas prie Baltarusijos, o Klaipėda prie Kalinigrando (bevizis rėžimas ir laisva prekyba be abejo grantuota)? Ar sutinkate, kad antra valstybinė kalba būtų Lenkų? Ar sutinkate pirkti elektrą iš Astravo AE? Skamba utopiškai, bet ar labai? Nejau išsilavinęs žmogus nerastų argumentų balsuoti už? Priešpriešoje su šiais pavyzdžiais, lietuvybė, nacionalinis identitetas ir cepelinai įgauna prasmę. Lietuvybė tampa vertybiniu visuomenės stuburu, kuris padeda žmonėms nepasimesti, kai iškyla rimtesnis geopolitinis klausimas. Įsivaizduoju minties iliustraciją: stovi lietuvis du metrai nuo prarajos krašto, metras nuo krašto – tvora su cepelinais ir vėliavėlėm. Kas atsitiks, jei lietuvis, lietuvybės atsisakęs perlips tvorą? Nieko neatsitiks, tik barjero tarp jo ir prarajos nebėra. Kaip papūs vėjas iš rytų ar vakarų, taip ir baigsis.
        Visiškai sutinku, kad tautybė nedaro žmogaus geresniu ar blogesniu. Negerų kėslų turi tas, kas bando įrodinėti priešingai. Būtent todėl partizanų temą mums tokia klampi: buvo ne rusas prieš lietuvį, o vieno žmogaus moralė prieš kito žmogaus moralę, be jokios tautybės. Mūsų laikus pasiekė tik miglota „moralių statistika“, kur be kita ko figuruoja ir tų žmonių tautybės.
        „Kiekvienas bandymas kritikuoti Lietuvos valstybę bus suprantamas kaip Kremliaus ataka“. Pavojinga taip mastyti, nes praktika jau parodė, kad toliau seka apatija naujai informacijai, paviršutiniškas aplaidumas ir neatleistinas naivumas: bet kokia reakcija į tikrą kremliaus poropagandos ataką automatiškai įvertinama kaip nacionalistinė isterija, nes informacinis chaosas atpratina gilintis į detales. Pavadinai juodaodį negru? Tu rasistas. Nepriėmei į darbą moters, nes ji neturi kvalifikacijos? Tu seksistas. Pasiuntei ant trijų raidžių R. Zabarauską? Tu homofobas. Dalyje JAV adekvačiai mastantys žmonės jau nebežino ką daryti tokiomis politinio korektiškumo grimasomis, nes paprieštarauti paprasčiausiai negali – bus tik blogiau.
        To siekiama ir pas mus: manai kad „rusai puola“? Tu fašistuojantis lietuvių nacionalistas! Todėl kiekvienas bandymas kritikuoti Lietuvos valsbyę turi būti nei paviršutiniškai priimamas, nei paviršutiniškai atmetamas, o rimtai vertinamas. Jei leisime atbukinti piliečių smegenis ir lietuvybę sutapatinti su „seksitas, rasistas, homofobas“, tada ir mano minėtais referendumais manipuliuoti pasidarys vienas juokas. NATO čia padėti negalės.
        Gyvenant mūsų socialiniuose burbuluose sunku suprasti iš kur kyla tokios mintys. Galima pabandyti trumpam iššokti iš savo burbulo: nuoširdžiai rekomenduoju pažiūrėti youtube „Dekonstrukcijos“ su Edmundu Jakilaičiu. Yra atskiras epizodas ir apie miško brolius. Gal ne visos serijos vienodai vertingos ir įdomios. Bet visuma neįtikėtinai praplečia akiratį ir leidžia truputį geriau suprasti, kur yra šaknys noro propaguoti lietuvybę ir kur yra šaknys ją sumenkinti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s