tingus trisdešimtmetės žvilgsnis į praėjusius desetlet

Šiandien dešimtosios mano ir wordpresso sukaktuvės, sveikinu visus, kad net dešimt metų turite galimybę skaityti tai, kas išdrimba iš mano smegenų ir per pirštus pasiekia jūsų akis. Net neabejoju, kad per tuos dešimt metų žymiai prisidėjau prie pasaulio gerinimo.

O iš tikrųjų tai artėjant trisdešimtmečiui, o taip pat ir pasibaigus dekadai, labai lengva pasiduoti norui apžvelgti pastaruosius dešimt metų, bet kartu manau, kad žiūrėti atgal ir vertinti pasiekimus yra baisiai kapitalistinis dalykas (kaip koks metinis pokalbis ir darbo plano sudarymas) ir jei tai darai, užslėptai teigi, kad žmogus yra vertingas tik tada, kai kažko pasiekia, sukuria pridėtinę vertę, naują gyvybę ar filmo scenarijų. Bet tuo pat metu teigti, kad per dešimt metų nieko neįvyko ir visai nepasikeičiau, kad apie tai negalvoju ir kad tai nesvarbu, būtų melas. Tai kas geriau, kapitalizmas ar melas?

Gal pradėsiu nuo to, ką per dešimt metų praradau. Amerikiečiai tai vadintų edge, lietuviai neturi tokio termino išvis. Kai prisimenu, kokia gebėdavau būti sarkastiška, juokinga, nenuspėjama, kaip giliai įgelti ir kokias nesąmones daryti, kai nieko nemylėjau ir nemąstydavau apie savo poveikį kitiems, truputį sunku įsivaizduoti, kad, nepriklausomai nuo to, kad nebeturime nė vienos bendros ląstelės, vis tiek esame tas pats žmogus.

Ką gavau mainais? Stabilumą, apie kokį net nesapnavau. Ramybę, pasitikėjimą savimi, meilės (kurios dar mokausi, bet jos bent jau yra). Suvokimą, kad mirtis nėra blogiausia, kas gali nutikti. Galutinį įsitikinimą ir nebesislapstymą nuo to, kad labiausiai mėgstu mokytis, bet ne mažiau mėgstu tinginiauti ir kad graužatį atsveria tik nuolatinės pastangos tobulėti ir priimti savo nuopolius. Ai, ir ateitis nebeatrodo kaip juodoji skylė.

Spėjimai, kokia būsiu keturiasdešimties? Jei turėsiu vaikų – pavargusi. Jei neturėsiu – kupina noro mokyti visus aplinkinius. Šiaip gan liūdna, kad net jei nukeliaučiau laiku ir viską, kas dar bus ir ko išmoksiu, papasakočiau dvidešimtmetei Gretai, ji vis tiek nesugebėtų to suprasti. Jaunystės išmainymas į patirtį yra vienas iš saldžiai karčių gyvenimo dėsnių.

Taigi, kapitalistams turbūt atrodytų, kad kaip reikalas iššvaisčiau šituos dešimt metų. Guodžiu save tuo, kad bent jau nemeluoju.

Su Pauliumi šiandien darėmės naujametes nuotraukas. Nepavykęs šuolis.

 

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s