Šiandien ryte išeidama bėgioti laiptinėje tarp 4 ir 5 aukšto pamačiau gulinčią baltą drebančią katytę. Labai “Kliudžiau“ momentas. Tik kad katytė nebuvo apšepusi, o aš nesiruošiau į ją paleisti strėlės (kas, ačiū dievui, taip ir netaps legalu). Nubėgusi savo 1 km (prašau nesijuokti, kai pradėjau, buvo 300 m), grįždama nuėjau į parduotuvę šikpopieriaus ir paklausiau Pauliaus, ar katė tebeguli ten, kur gulėjusi. Paėmiau jai maisto. Grįžusi įpyliau vandens, Paulius paserviravo kažkokio tai vištienos marmalo, katė negėrė, bet kirto su malonumu. Kadangi katė buvo matyta, pirmas žingsnis buvo pasibelsti į 60+ metų šitame name gyvenančios kaimynės duris. Pasibelsti, o ne paskambinti, nes ji atjungė savo skambutį, kadangi jį išgirdusi ji labai išsigąsdavo (prašau nesijuokti, man irgi taip būna, net kai puikiai žinau, kad wolto kurjeris jau lipa laiptais). Kaimynė pasakė, kad katytė gyvena name (“barakuose“) priešais ir vakar matė, kaip įsmuko į mūsų laiptinę. Taigi aš nuėjau pas kaimynus, paklausiau, ar nepasigedo katės ir jie kaipmat užbėgo į penktą aukštą ir pasiėmė savo augintinę.
Laiminga pabaiga apniukusiam sekmadienio rytui. Bet aš negaliu perlipti minties, kad mano senolė kaimynė kone parą žinojo, kad jos laiptinėje guli paklydusi katytė, žinojo, kur jos šeimininkai, ir nieko nedarė. Taip, senolei sunku judėti – bet gi galėjo pabelsti į mano duris ir paprašyti pagalbos. Kaip, žiūrint į šitą katytę, galima to nedaryti?
Vienok, blogo atgaivinimo projektą skelbiu pradėtu.
gretaterg.wordpress.com 