you are what you love, not what loves you

Filmą Adaptacija pirmą kartą pažiūrėjau prieš 11 metų. Labai norėčiau prisiminti, kas man rekomendavo jį pažiūrėti ar kodėl nusprendžiau tai padaryti. Tai jei kas nors man jį rekomendavot ir po šitiekos metų vis dar skaitot mano blogą, prisipažinkit. Bet greičiausiai šita informacija yra pasmerkta užmarščiai. Gal ir gerai, nes iš esmės tai nieko nekeičia.  O Adaptacija pakeitė. Prisimenu labai nedaug kažkokių esminių savo gyvenimo momentų, tokių, kai būties plokštės truputį pasislinko, susidūrė ir išsiveržė visi įmanomi ugnikalniai. Dar mažiau jų yra kažkaip susiję ne su kokiais nors gyvenimiškais įvykiais, o su pelkėje gulinčiu ir Charliu Kaufmanu apsimetančiu Nicolu Cage’u. Man dar dabar truputį susuka pilvą prisiminus, kaip pasijutau pažiūrėjusi šitą sceną. Gal ir jūs pažiūrėkit, kad visi žinotume, apie ką kalba:

Tiems, kas skrolina tualete darbe ir negali pasiklausyti, įdedu transkripciją.

You are what you love, not what loves you. Dabar atrodo elementaru, bet tada išmušė saugiklius. Įklimpus pirmos nelaimingos meilės liūne mintis, kad gali kažką mylėti ir jei tavęs tas žmogus nemyli atgal, tai visai nereiškia, kad esi lūzeris, atrodė visiškai neįtikima. Prireikė dar kokių gerų penkių metų, kol iki galo šitai supratau ir išmokau, bet būtent žiūrint tą sceną nutrūko, atsirišo ar buvo perkirstas šitas karminis Gordijaus mazgas (kaip dvasingu save laikantis žmogus stebėtinai mažai žinau apie tai, kaip veikia visi tie ezoteriniai dalykai; labiausiai turbūt todėl, kad noriu pati sugalvoti visas gyvenimo teorijas, o ne klausytis išminčių; dažniausiai jaučiuosi labai sena, bet šitoks požiūris turbūt reiškia, kad esu dar visai pienburnė) ir supratau, kur slypi visų mano problemų šaltinis.

Vakar netyčia prisiminus ir pažiūrėjus šitą sceną per galvą smarkiai trinktelėjo nostalgija – jau niekad nebebus taip, kad nežinočiau to, kas ten pasakyta (na, nebent iš tikrųjų susitrenksiu galvą ir ištiks labai nelaukiama demencija) ir kas prieš 11 metų atrodė kaip kažkoks naujas nesuvokiamas pasaulis. Kaip būtų gerai kartais galėti grįžti ir pažiūrėti savo gyvenimą kaip filmą. Tik baisiai nerimaučiau, kad gyvenimo filmas nepatektų į torentus :S

Kad jau prakalbom apie praeitį, tai reikia išlaikyti tam tikras tradicijas. Aš nebūčiau aš, jei pradėjusi iš naujo rašyti blogą nepakomentuočiau šito veiksmo. Porą pirmų įrašų dar susilaikiau, bet dabar jau važiuojam. Šiek tiek konteksto – reikia grįžti į senus laikus ir prisiminti, kas vyko internete, kai pradėjau šitą blogą. Nevyko praktiškai nieko. WordPress mano akyse buvo kažkokia alternatyvi platforma, nes ne tuo metu klestėjęs Blogger, kuris, jei neklystu, jau susipakavo šmutkes, trečiąją dieną nužengė į pragarus ir sėdi dievo tėvo dešinėje (iš tikrųjų lyg ne, bet vaizdas liūdnas). Tais laikais retai kas smarkiai atviraudavo apie savo gyvenimą, juolab apie nelaimingas meiles ar kitas egzistencines nesėkmes. Dabar visi kalba apie viską ir susidaro įspūdis, kad bloginimas ir rašymas yra labiau verslas nei laisvalaikis. Todėl blogo rašymas kažkokioj dinozaurų medijoj nesiekiant nieko parduoti ir nekuriant jokios vertės, nerašant gerų receptų ar nemokant kitų mylėti save šitoj turinio kūrimo epochoje man asmeniškai atrodo kaip visai maištingas aktas. Bet aš, žinoma, apie maištą išmanau labai mažai – kaip kadais sakė išmintingas laidos vedėjas, labiau lazda panaši į skylę nei Greta į maištininkę. Ir net nebeturiu nelaimingų meilių, apie kurias galėčiau rašyti. Nežinau, kaip čia bus, visas blogo atkūrimo planas griūva vos pradėjus jį analizuoti.

Fun fact: pas maištininkę šaldytuve yra trijų rūšių sriubos.

Mažiau fun fact: vėjas nulaužė kol kas geriausiai augusius pomidorus.

imu pamažu suprasti, kodėl kai kurie žmonės duoda vardus savo mašinoms

o jeigu būčiau namas, norėčiau atrodyti kaip šitas namas. geriau pagalvojus tai net ir būdama žmogumi norėčiau atrodyti kaip šitas namas