Sutikimas, nemoksliškas protas ir prancūziškos efebofilijos žavesys

Ką tik baigiau pirmą Vanessos Springoros knygos Sutikimas vertimo juodraštį ir mano pilve apsigyveno toks tamsus šleikštulys. Taip, galbūt ne vien dėl knygos, galbūt smarkiai apsirijau padielkinių tviksų, bet jų apsirijau todėl, kad pastarąsias penkias dienas smarkiai forsavau vertimą, kurį forsavau visai ne todėl, kad terminas ant nosies, iš tikrųjų dar turiu daugiau nei mėnesį, forsavau, nes nesugebu daryti dviejų darbų vienu metu ir jeigu kuo greičau nepriduosiu knygos, tai rizikuoju neišlaikyti net ir tų dviejų planuojamų doktorantūros egzaminų (čia jau ir taip planas B – buvau suplanavusi tris). Kodėl rizikuoju neišlaikyti? Nes ne tik kad negaliu daryti dviejų protinių darbų vienu metu – negaliu vieną dieną versti, o kitą dieną skaityti, galvoti ir rašyti. (Nežinau, ar taip yra su visais darbais, ar tik tais, kurie įdarbina visiškai skirtingas smegenų dalis.) Bet didžiausia rizika kyla dėl to, kad esu tragiškai lėta studentė. Jei vertimas eina kaip per sviestą, tai studijų srityje jaučiuosi kaip Džeris (o kartais ir kaip Tomas) šitoje scenoje:

https://youtu.be/FKvLSE2XtpQ?t=237 (negaliu įdėti įrašo į tekstą, nes neleidžia to padaryti nuo mano norimo laiko, atleiskite už nepatogumus)

Viena iš „už ir prieš“ sąrašo eilučių prieš stojant į doktorantūrą buvo „mano protas nemoksliškas“. Kai kas gal sakys, kad išsidirbinėju, bet tikrai neturiu to skvarbaus konceptualaus mokslininko žvilgsnio. Kaip ir talento. Sugretinu šiuos dalykus, nes esu įsitikinusi, kad abu yra įgyjami ne gimus po laiminga žvaigžde, o sunkiu darbu. Ir trunka ne dieną ne dvi. Pavyzdžiui, kad suvokčiau, jog negaliu dirbti dviejų darbų vienu metu, man prireikė dviejų tep-lep darbo mėnesių. Po to dar dviejų – kad suprasčiau, nuo ko maždaug pradėti mokslinį darbą ir kad nereikia VISKO perskaityti prieš pradedant rašyti. Nenuostabu, kad atsilieku nuo tvarkaraščio, jei tokiu greičiu vykdau svarbius suvokimus. Bet koks aš laimingas žmogus – čia yra didžiausios mano problemos. Net kai pagalvoju, kad išvis gal išlaikysiu tik vieną egzaminą, kažkaip pernelyg nešiku į kelnes. Jei taip, išlaikysiu vėliau. O jei neišlaikysiu, tai mane išmes. Susimokėsiu aš už tuos metus. Žodžiu, kultūriškai aproprijuoju Ninos Simone dainą apie rasinę nelygybę ir po nosim niūniuoju „Ain’t Got No, I Got Life“.

Bet ir Springora nelenda iš galvos. Šių metų sausį pasirodžiusi jos knyga Prancūzijoje sukėlė nemenką šaršalą. Kur jau nesukels – ji aprašė savo romaną su Gabrieliu Matzneffu (Lietuvoje, greičiausiai, žinomu tik paraštėse). O tai bent naujiena, prancūzai su savo romanais. Tik kad romano pradžioje Springorai buvo 13, o Matzneffui  – 49 metai. Ir tai nebuvo viena vienintelė į senio plikę pataikiusi amūro strėlė, jis nuo pat jaunumės šniūrais viliojo paaugles, 1977 parašė laišką/peticiją dėl amžiaus, kurio žmonės gali duoti sutikimą lytiškai santykiauti, sumažinimo (pasirašė Derrida, Sartre’as, Barthes’as, Althusseris, you name it – jei 1977 buvai žymus kairysis intelektualas, greičiausiai dėjai savo parašą po šita peticija; atsisakė tik Duras, Cixious ir Foucault), taip pat išleido esė pavadinimu Dar nesuėjus šešiolikai ir šiaip visur kur galėdamas gynė savo meilės paauglėms (ir vienuolikmečiams filipiniečiams berniukams) tyrumą. Visos jo transgresijos, kaip jau supratote, buvo ne smerkiamos, o nuleidžiamos juokais ir, nors ir pašiepiamos, bet literatūros vardan pateisinamos. Pridedu prancūzišką vaizdo įrašą – net jei nieko nesuprasite, bent pamatysite patį Matzneffą ir 00:48-00:50 besijuokiančią moterį.

Šitoje ištraukoje kvebekietė žurnalistė ir rašytoja Denise Bombardier užsipuola Matzneffą sakydama, kad jis jai atrodo pasigailėtinas ir kad normalioje šalyje, tokioje kaip Kanada, žinant jo polinkius, jis niekada nebūtų kviečiamas į televiziją. Kiek buvo tokių, kurie drįso kažką panašaus pasakyti? Juos suskaičiuoti galima ant rankų pirštų.

Aš nesu labai išranki, o kartu esu siaubingai išranki knygoms. Nes vienintelis dalykas, kurio ieškau skaitydama tai kito žmogaus egzistencijos pojūtis – nelabai svarbu, ar tas žmogus išgalvotas, ar tikras, bet skaitydama aš noriu pajusti tarp pirštų kažką gyvo. Springora tai išpildo su kaupu. Ji aprašo savo patirtį iš daugelio kampų ir su tokiu subtilumu, kokio, mano papratimu, reta. Ji vienu metu ir vertina, ir nevertina, ir teisia, ir neteisia. Nors jos nepažįstu, bet labai tikiuosi, kad išleidusi knygą ji pajuto bent šiokią tokią ramybę. (Ne visiškai į temą, bet tai pirma versta knyga, kur nė karto nepanorau kuoka uždaužyti autoriaus už buržuaziškumą. O už ironijos kablius dar ir paglostyti norėjosi.)

Šita knyga taip pat duoda neperlaužiamą argumentą, kuriuo galima atsakyti visiems tiems, kurie rėkia „TAI KO IŠ KART NIEKO NESAKIAI REIKĖJO KREIPTIS Y MILICIJĄ“. Francesca Gee, dar viena buvusi Matzneffo paauglė, 2005 metais parašė tokią pačią knygą, kurią visos leidyklos – net ir Springoros knygą šiais metais išleidusi Grasset – atmetė, redaktoriaus žodžiais – tikrai ne dėl teksto kokybės.

Tiek žinių, kai pasirodys, paskaitykit. Ir nevokit, nusipirkit, tiek Springora, tiek aš esame to vertos.

P. S. O Matzneffo, jei nenumirs, kitais metais laukia teismas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s