šūdina diena

šiandien, kalbant tiesiai šviesiai, yra šūdina diena. vakar buvo mažiau šūdina, ryt, reik tikėtis, irgi bus mažiau šūdina. visų pirma, nesugebu prisiversti mokytis. pastarąsias keturias dienas atostogavau, žaidžiau daug civilization 5, sportavau, ėjau susitikti su draugais, suvalgiau pirmąjį savo užaugintą pomidorą (ne visiškai prinokusį), balsavau blogiausios grupės turnyre, sprendžiau sudoku ir šiaip visaip kitaip smagiai leidau laiką, todėl labai sunku grįžti prie tekstų apie tekstus bei mokslinį tekstų redagavimą, juolab, kad tai visai nesusiję su disertacija ir kad juose apseliuč nieko nenusimanau. taip jau man būna su atostogomis – po jų reikia atostogų nuo atostogų ir labai daug laiko pradėti normaliai judinti smegenis. panašu, kad geriausiai dirbu nuolat po truputį, o ne protarpiais ir daug. šiaip gan keistas jausmas, nes pastaruosius metus visai mėgaujuosi tuo, ką darau. objektyviai esu tragiška doktorantė, bet subjektyviai tai esu ant bangos. neturiu absoliučiai ką parodyt už  šituos metus (išskyrus 40 psl. kvazi su disertacija susijusio teksto), bet, kai nesikankinu poatostoginiame tingulyje, viskas, ką skaitau ir rašau atrodo labai įdomu, nebejaučiu jokio apsimetėlio sindromo, pastebėjau, kad, palyginti su magistru ir juolab bakalauru, man labai lengva rašyti, o kai pakankamai perskaitau, tai net kažkokių minčių kyla. tad, jeigu reiktų rinktis, ar norėčiau būti tokia rami ir savim patenkina, bet nieko kitų akyse nepasiekusi, ar, išlaikiusi 4 egzaminus ir stressed af, tai renkuosi šitą būklę. žinoma, geriausia būtų ir išlaikyti egzaminus, ir šitaip jaustis, bet nereik tiek daug norėti.

kalbant apie šūdiną dieną – šiandien turėjau vėl bendrauti su broliu, kuris praėjusią savaitę labai pavedė mane administraciniuose šeimos ūkio [per airbnb nuomojamo namo Palangoje] reikaluose ir taikytis su faktu, kad jam visiškai vienodai, ar ant manęs per jį iš dangaus nukrito penki dideli gabalai mėšlo, kuriame turėjau visą vakarą murkdytis. kažkaip mano pasauly, jei susimauni ir pridarai kitam žmogui nemalonumų, tai mažų mažiausiai ką gali padaryti yra atsiprašyti ir pasisiūlyti padėti ištaisyti klaidą. bet, panašu, kad tokia praktika vyrauja tik mano pasaulyje. apskritai kokius 2-3 kartus per metus susidūrus mano ir šeimos nesuderinamiems emociniams dažniams, manyje susikaupia ir išsiveržia kamuolys neišspręstų problemų ir neišsakytų jausmų. paskutinis kartas buvo, kai tėvams pranešėm apie savo vestuvių planus (po ceremonijos pasikviesti šeimą ir draugus pas save į namus) ir abu jie skirtingais tonais ir žodžiais pasakė, kad sugalvojom nesąmonę ir kad reikia švęsti kokioj nors kavinėj (tėtis siūlė armėnišką užeigą nemenčinės plente). tą dieną kokias dešimt valandų verkiau – labiausiai todėl, kad kažkur giliai esu maža mergaitė, kuri niekad nesijautė besąlygiškai mylima, todėl visada gerai mokėsi ir viską darė taip, kaip reikia – kad tik kas nors paglostytų galvą. tas nuolatinis karas tarp to, kas esu ir kuo noriu būti bei tarp to, kuo tėvai nori, kad aš būčiau (mama – ilgakase folklorą mylinčia namų šeimininke; tėtis – ekonomiste) ir kuo mane laiko (vaiku), anksčiau buvo daug intensyvesnis ir nusinešdavo daugiau aukų. nes dabar bent jau turiu generolą-sąjungininką, kuris patvirtina, kad mano jausmai nėra tik “kaprizai“ ir kad nereikia “tiesiog palikti mane išsiverkti“. po tos dešimties valandų verkimo dienos buvau užsirašiusi pas psichologą, nes akivaizdu, kad, nepaisant to, jog mano tėvai elgiasi ne taip, kaip man patinka, mano reakcija į jų reakcijas nėra adekvati. dėl karantino apsilankymas buvo atšauktas, bet šiandien vėl pamačiau, kad šitą reikalą reikia spręsti. kažkur mano galvoje egzistuoja idealas, kaip šeimos nariai turėtų vienas su kitu elgtis ir, kai tas idealas yra sutrypiamas, man skauda labiau nei kai gręžia dantį. (aš kažkodėl nuo vaikystės esu įpratusi nesileisti nuskausminamųjų – net neįsivaizduoju, kodėl taip darau – gal kad man tas dešimt sekundžių trunkantis skausmas nėra toks baisus kaip dvi valandas trunkantis burnos užtirpimas – vieną kartą, kai vaistų susileidau, buvau baisiai išalkusi ir per anksti ėmiau valgyti sumuštinį, taip nusivalgydama ir dalį lūpos – gal tikrai geras daiktas tie skausmo receptoriai).

ar palengvėjo į internetą nutekinus neišspręstas savo gyvenimo ir psichologines problemas? gal šiek tiek. ar diena nuo to tapo nors kiek mažiau šūdinesnė? nelabai. ar galiu ką nors padaryti, kad diena taptų mažiau šūdina? nebent pabėgioti ir kuo anksčiau eiti miegoti, paliekant darbą su šitais bjauriais jausmais smegenims. tikiuosi jie juos paims ir pavers sapnu, kuriame su matthew mcconaughey maudausi labai tyrame vandens telkinyje (nežinau, kodėl, bet tai buvo geriausias mano kada nors sapnuotas sapnas. nors mcconaughey man net nepatinka.)

P.S. trečia šūdinos dienos priežastis – laistydama pomidorus netyčia užkabinau vieną dar nesunokusį pupulį ir jis nusirito iš balkono, o tada prie jo susispietė būrys balandžių ir, mano supratimu, jį sulesė. turint omeny mano santykį su balandžiais, tai tikrai dienos nepagerino.

šita nuotrauka reprezentuoja tai, kas man pasaulyje patinka labiausiai: fancy but toitoi