senos naujienos ir naujos senienos

o sveiki, seniai nematyti ir nematytos. ką tik pasitikrinau datas ir pamėlau iš siaubo supratusi, kad jau du mėnesius neparašiau nė vieno viešo informacinio pobūdžio pranešimo nei apie savo fizinę ir dvasinę būseną, nei apie doktorantūros eigą, nei apie įdomias pastaruoju metu perskaitytas knygas (juokauju, apie ką jau ką, bet apie knygas tai tikrai nerašysiu). o naujienų ir senienų tikrai būta.

pirma gera: pavasarį aš po kokių penkiolikos metų pertraukos pradėjau reguliariai sportuoti. t.y. eidavau bėgioti, visu greičiu nubėgdavau 1 kilometrą, žiauriai pavargdavau ir liūdėdavau, kad sportuoti yra taip sunku. vasarą man Aušra pasakė, kad NEBŪTINA BĖGTI GREITAI ir mano pasaulėvaizdis buvo visiškai apverstas per galvą. pradėjusi lėtai bėgti aš pagaliau supratau, kodėl žmonės sportuoja. gera savijauta? ček. malonumas? ček. bėgdamas nenori mirti? ček. žodžiu, daug čekų. be viso to rudenį dar po ilgų ieškojimų atradau jogos mokytoją, kuri man patinka (gal kam aplink Antakalnį bus aktualu) ir dabar jau reguliariai sportuoju bent tris kartus per savaitę. kodėl šita naujiena eina pirmu numeriu? nes jau nežinia kiek laiko aš labai norėjau sportuoti, bet niekaip, nu niekaip nesugebėdavau to daryti reguliariai. čia man siaubingai didelis laimėjimas – beveik toks pats didelis kaip aštuntas mėnesis vegetariškos mitybos (neskaitant to sumuštinio su lydytu sūriu, kuriame buvo kumpio gabaliukų, kurių sugebėjau nepastebėti). vėlgi, kam nors gal atrodys yzi pyzi, bet aš tai jaučiuosi lyg uždirbusi didžiausią šokoladinį medalį. apskritai tai trisdešimtmetis man atnešė keistą, anksčiau egzistavusį, tačiau vidumi neišjaustą norą rūpintis savo kūnu. kartais žiūriu į save veidrodyje ir mąstau, kaip atrodysiu po dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt metų (laikau čiūrikus, kad kaip gražioji močiutė) (bet iš tikrųjų žinau, kad kaip negražioji) ir kažkaip man visai neliūdna to ląstelių elastingumo praradimo. ko man būtų liūdna – tai negalėti judėti, sunkiai sirgti ir suprasti, kad visa tai atsitiko dėl mano pačios kaltės. na, dar yra viltis, kad po kelių dešimtmečių viskas vyks virtualiai ir mano šitas troškimas galėti lengvai judėti taps visiškai bereikšmis.

antra prasta: doktorantūra tai tikri lietuviški (ne amerikietiški, bet vis tiek) kalneliai. ar esu išlaikiusi bent vieną egzaminą? ačiū dievui taip. ar išlaikysiu daugiau iki atestacijos? priklauso nuo to, ar dėstytojai atrašys. ir ne, aš nė kiek nejuokauju. mano kol kas mėgstamiausia doktorantūros istorija yra susijusi su tuo, kas turėjo būti mano antrasis egzaminas. kai gruodį susitikau su dėstytoju aptarti ką ir kaip rašyti, iškart supratau, kad nebus viskas gerai. tarp mūsų tvyrojo kažkoks komunikacinis barjeras. aš nelabai supratau, ką jis kalba, jis, man rodos, nelabai suprato, apie ką mano disertacija (negaliu labai jo kaltinti, nes tuo metu ir pati nelabai supratau). vienok, atėjo rugpjūtis, išsiunčiau jam pabaigtą dvidešimties puslapių teorinį traktatą apie atminties studijas ir kaip jos gali būti pritaikytos mano tiriamiems objektams. rugpjūtis ėjo toliau, po dviejų savaičių pasiteiravau, ar gavo mano darbą, iš dėstytojo jokių žinių, aš čilinau ruošdamasi kitam egzaminui, gal atostogauja, viskas ok. pirmos rugsėjo savaitės pabaigoje aš dar kartą rašau. taip, atspėjote, jokių žinių. kitos savaitės pradžioje aš vėl rašau. ar dar ką nors nustebinsiu pasakydama, kad – jokių žinių. savaitės pabaigoje skambinu. neatsiliepia. skambinu sekretorei. sako, kad dėstytojas labai užimtas ir kad tai, ką siunčiau jam, persiųsčiau jai, ji perduos. mano galvoj milžiniškomis neoninėmis raidėmis šviečia raidės WTF, bet nusiunčiu. laukiu. ar dėstytojas su manimi susisiekia, mes aptariame mano darbą ir visi ramūs? tikiuosi, kad nesate tokie naivūs. rugsėjo vidury aš neištvėrusi nueinu į jo darbovietę – nes nu o kas man belieka? ten mes pagaliau susitariame dėl susitikimo datos – po dviejų savaičių. gerai, laukiu su nekantrumu. mūsų susitikimas trunka daugiausiai dešimt minučių, per kurias jis man pasako du dalykus: kad nemoku moksliškai suformuluoti problemos ir kad reikės darbą perrašyti. thanks, obama. po to susitikimo kelias dienas vaikščiojau biški kaip apdujusi, vieną kartą apsiverkiau trūlike ir šiaip jaučiausi tokia išsunkta, nes atrodė, kad įdėjau tiek pastangų, pūčiau pūčiau tą didelį balioną, o jis galiausiai taip neišraiškingai ėmė ir subliūško, mane palikdamas su dar dvidešimčia niekam nereikalingų nesąmonių puslapių.

trečia gera: po tų poros keistų dienų atsigavau ir vėl grįžau prie “o kaip čia viskas įdomu“ nuotaikos, kuri manyje gyvena jau beveik metus.

ketvirta bloga: taip pavargau aprašinėdama tą antrą, kad nebeturiu jėgų nieko daugiau

2 mintys apie „senos naujienos ir naujos senienos“

  1. man tai čia visai ne į temą, bet mane vis tiek ima juokas garsu skaitant tavo istorijas 😀
    (filologyno laikų filologė:)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s