*raudona kaip burokas* arba doktorantūros korida

Kažkaip man jau buvo pradėję darytis neramu, kad apie nieką šitam bloge neberašau, tik apie savo doktorantūros studijas (na ir kartais apie šeimą ir apie konfrontacijas su didžiausiais savo priešais –  balandžiais). Galvojau, kad gal mano gyvenimas yra siaubingai nuobodus ir tai yra vienintelis dalykas, apie kurį galiu kažką papasakoti. (Iš šalies tai mano gyvenimas tikrai turi atrodyti labai nuobodus, ar taip yra – jau kitas klausimas, į kurį, iš mano suinteresuoto žiūros taško, atsakymas yra “ne“.) Bet po šios savaitės įvykių aš supratau, kad apie doktorantūros studijas vis rašau todėl, kad jos kelia man *DAXUJA* jausmų. Kaip anksčiau širdis daužydavosi sulaukusi simpatijos esameso, taip dabar širdis daužosi sulaukus doktorantūros komiteto vadovės skambučio.

Bet apie viską nuo pradžių. O pradžia galima laikyti tą liūdną praėjusių metų spalio dieną, kai aš supainiojau doktorantūros komiteto posėdžio laiką ir pavėlavau į jį valandą su puse. Šauniai padirbėta, Greta. Tada mano studijų planas nebuvo patvirtintas, argumentuojant, kad esu pasirinkusi per daug (3/4) egzaminų iš istorijos fakulteto ir kad būtina bent vieną išbraukti ir pasirinkti ką nors iš filologijos fakulteto sąrašo (kuriame, beje, tuo metu figūravo ir kursas, kurio vadovas buvo jau senokai miręs). Nesvarbu, kad mano planas buvo suderintas tiek su vadove, tiek su konsultante ir kad tie egzaminai visiškai atitiko mano disertacijos temą. Geriau yra du mėnesius rašyti darbą apie tai, kas nėra disertacijos objektas. Juk komitetas žino geriau. Subreddituose apie santykius tokie dalykai vadinami red flag. O aš, bliamba, panašu, kad būsiu bulius.

Taip pat pirmųjų metų doktorantai turėjo dalyvauti privalomuose seminaruose, kurių turinys ir tikslai nebuvo tiksliai apibrėžti. Vienai grupei (kalbotyrininkams) jie vyko reguliariai, juose būdavo aptarinėjami įvairūs straipsniai. Literatai taip pat buvo kviečiami dalyvauti tuose seminaruose – atsidariusi pirmą siųstą straipsnį aš nesupratau nė vieno žodžio (prisimenu tik vieną – clitics), tai šios minties atsisakiau. Literatų seminarai vyko sporadiškai ir nelabai ką bendra turėjo su literatūra, daugiau su studijų tvarka apskritai – vienas buvo susitikimas su jau studijas baigusiais doktorantais, kitas kažkas apie stipendijas stažuotėms užsienyje. Daugiau, deja, seminarų neprisimenu. Lyg jų nebūtų buvę. Koks naivus bulius aš buvau.

Šiais metais prieš atestaciją sulaukėme pranešimo, kad nuo šių metų doktorantų seminaras bus privalomas visiems pirmo-trečio kursų doktorantams. Pats seminaras buvo tiksliau apibrėžtas (reikės pristatyti savo tyrimą ir komentuoti kitų tyrimus) ir jam net suteikta kreditų. Mano vidinio buliaus kvėpavimas vos vos padažnėjo. Ar man vienai atrodo keista įpusėjus studijoms kažką jose keisti? Pridėti papildomų veiklų, kai studijų planai jau patvirtinti ir viskas įsivažiavę? Situacija buvo nepavydėtina ne tik dėl mano dviprasmiško santykio su komitetu, labiausiai ji buvo nepavydėtina todėl, kad iš principo visai nesu nusiteikusi prieš tą seminarą. Nes tie keli pernai metais vykę seminarai visai motyvavo ir tikrai buvo labiau teigiama nei neigiama patirtis. Jį suplanavus ir metodiškai vykdant turėjo būti tik geriau. Bet buliui vis tiek atrodė, kad kažkas čia vyksta neteisingai. Kitų doktorantų tarpe už bulių statė vos vienas doktorantas, kiti lažinosi, kad komitetas visada teisus (galvoje galite lažintis ir jūs, įdomu, kas laimės). Keletą dienų pasvarstęs, ar verta šauti link matadoro, kuris mojuoja raudona vėliava prie pat bedugnės, bulius visgi pasivadino į darbą nagas ir sukurpė, jo nuomone, padorų ir visiškai priimtiną, netgi mandagų laišką. Visiško skaidrumo vardan pateikiu jo nuorašą:

Laba diena,

suprantu, kad norima seminarą kuo greičiau inkorporuoti į doktorantūros studijas, tačiau, kadangi jis tampa privalomas antro ir trečio kurso doktorantams, kurių studijų planai jau patvirtinti ir seminaro tais metais nenumatyta (o kreditai suteikiami), man kilo klausimas dėl doktorantūros studijų organizavimo. Kuo remiantis komitetas gali jau pagal planą vykdantiems studijas doktorantams pridėti papildomų privalomų veiklų – reglamente neradau informacijos apie tokią komiteto funkciją. Bet gal neteisingai interpretuoju situaciją arba reglamentą, o gal yra kitas tokius procesus reglamentuojantis dokumentas?

Tikiuosi suprantate, kad čia užklausiu ne patį seminarą ar jo naudingumą (tikrai nesu neigiamai prieš jį nusiteikusi), klausimas kyla tik dėl studijų tvarkos ir komiteto galių papildomų veiklų atžvilgiu. Pernai seminaras buvo privalomas pirmakursiams (įtrauktas į studijų planą), šiemet jis privalomas jau pirmo-trečio kursų studentams. Ar visa tai priklauso tik nuo komiteto valios? Ar kitais metais irgi reikia tikėtis kažkokių pakeitimų?

Iš esmės savo pasirinkimą nenuleisti viso šito reikalo negirdomis ir nematomis grindžiau a) savo studijų objekto tema – kai studijuoji Holokaustą, labai sunku yra neklausinėti klausimų, kai kažkas atrodo neteisinga, net jei ta neteisybė telpa arbatiniame šaukštelyje; b) man atrodė normalu nesuprantant situacijos ir komiteto funkcijų kreiptis į komitetą ir dėl jų pasitikslinti. Neatrodė, kad metu jiems kažkokį siaubingai didelį iššūkį. Labiausiai nerimavau dėl to, kad artėja atestacija, o aš nesu visiškai išpildžiusi savo studijų plano – galvojau, kad jei negerai mėtysiu kortas, tai gali man atsiliepti (gal kažkaip pasąmoningai susiejusi pavėlavimą, aka nusižengimą taisyklėms su nepritarimu mano studijų planui, aka bausmei).

Kone akimirksniu sulaukiau atsakymo tik iš už seminarą atsakingos dėstytojos (aišku, laišką adresavau tik keturiems žmonėms, ne visam komitetui) – kuri negalėjo atsakyti į mano klausimą, nes apie seminarą, ką veiksime, kuo jis bus naudingas, kaip bus organizuojamas jokių klausimų neturėjau. Ėjo dienos, praėjo beveik savaitė, kol pagaliau gavau kvietimą interneto pagalba pasikalbėti su doktorantūros komiteto vadove. Nusmelkė negera nuojauta – stresinėse situacijose aš nemėgstu kalbėtis gyvai, nes po to beveik nieko iš tų pokalbių neatsimenu. Visgi jei vyktų teismas, turėčiau liudininką, nes mums kalbantis kambaryje buvo Paulius, o aš kažkaip nesugebėjau prisijungti ausinių ir sėdėjau su jomis kaip kokia lažakė, nors pokalbis aidėjo visame kambaryje. Tad šįsyk suabejojusi savo atmintimi bent jau turiu ko paklausti, ar ji tikrai mane apgauna.

Ką matadoras pasakė buliui? Kad jį nustebino mano smulkmeniški klausimai apie tvarką ir taisykles, kad komiteto sprendimai yra nekvestionuotini ir kad jei aš nesugebu suvokti šito seminaro prasmės, vadinasi, neteisingai įsivaizduoju mokslinį darbą ir tai verčia abejoti mano motyvacija. Didžiąją laiko dalį šnekėjo apie seminaro naudą. Mane labiausiai nustebino ne atsakymas, o tonas. Pasijutau it sėdėčiau Šumano auditorijoj prieš dešimt metų, per Vitkauskienės paskaitas. Kai nesupranti, kas vyksta, kodėl vyksta, bet vis tiek turi kažką daryti ir jautiesi kaip kirminas. Nėra geras jausmas. Gal ir gerai, kad nepavyko įsijungti kameros (nesu tokia skaitmeniškai beraštė kaip gali atrodyti iš šio įrašo, tiesiog kelios minutės prieš pokalbį turėjau įsirašyti skaipą ir kažkodėl ten niekas neveikė, good old days), nes raudona vėliava persikėlė man ant veido ir tikrai labiau priminiau buroką nei savimi pasitikinčią moterį. Ko doktorantūros komiteto vadovė nesakė, bet ką aš perskaičiau tarp eilučių? Jei nepatinka, kaip viskas vyksta, tai von iš mūsų nuostabaus universiteto. Gal ir neblogas tarpeilutinis patarimas, vat imsiu ir pasinaudosiu kada nors (tikrai kilo mintis – jei visą gyvenimą reikės šitaip jaustis tai ačiū ne). Aš kažkaip vis dar nesugebu suvokti, kuo tas mano paklausimas buvo toks įžeidžiantis ir stebinantis. Man jis atrodė normalus, logiškas, į jį buvo galima atsakyti be kažkokių keistų kaltinimų.

Tuomet Paulius pasiūlė žaidimą: o ką tu darytum būdama jos vietoje. Labai geras žaidimas, džiaugiuosi, kad ištekėjau už to vyro. Kuris ne tik mėgsta žaidimus, bet ir išmintingas. Tai ką gi daryčiau aš, būdama doktorantūros komiteto vadove? Seminarą įvesčiau pirmakursiams ir visoms vėlesnėms kartoms, kitiems padaryčiau pasirenkamą – tokiu atveju ir tikslas būtų pasiektas, ir viskas pagal tvarką. Nes aš neneigiu, kad doktorantūros komitetas turi teisę keisti dalykus kaip jiems atrodo tinkama. Man tik keitimo laikas atrodo įtartinas. Ir apskritai, situacija kvepia kolūkių įvedimu: visi kartoja, kad doktorantai labai nori šito seminaro (nė karto negirdėjau tokios minties iš doktoranto lūpų) ir kaip viskas bus nuostabu. Tai jei viskas bus nuostabu, darykit seminarą neprivalomą – jeigu bus nuostabu, žmonės ateis. Kažkaip kol kas nesu patyrusi daug nuostabių privalomų dalykų.

Po to dar pažiūrėjau ir iš kitos perspektyvos: tas žmogus manęs nepažįsta. Ji mato tik kažkokius skaičiukus ir raidytes prie mano vardo ir pavardės. Aš kvestionuoju jo galią ir sprendimus. Ir, iš jos perspektyvos, tai darau, nes nenoriu lankyti mano gyvenimą tik į gerą keisiančio seminaro. Ji nežino, kaip aš vaikystėje nekalbėdavau su draugėmis, nes jos traiškydavo skruzdėles (kas man atrodydavo neteisinga). Ji nežino, kaip man skaudėdavo, kai susipykus su broliu niekas net nebandydavo išsiaiškinti, kuris kaltas ir nubausdavo abu (kas man irgi atrodo neteisinga). Ji nežino, kad turiu labai mažai principų, bet bandymas visada elgtis teisingai yra vienas iš jų (dėl sugebėjimo tai daryti ir apskritai teisingumo suvokimo, žinoma, galima ginčytis). Na, bet čia jau jos reikalas.

Esu šimtu procentų tikra, kad padariau viską taip, kaip ir turėjau. Šitai yra labai labai geras jausmas. Man rodos čia ir yra priežastis elgtis teisingai. Joks prisitaikėliškas plaukimas pavėjui šito neatstos. Iš to ką parašiau turbūt atrodo, kad laikau save kažkokia Pliaterytės lygio didvyre. Bet, net jei mano kova ne aikštėse ir ne su ginklais ir ne dėl laisvės ir joje aš nemirsiu, šita situacija man buvo labai sudėtinga, sukėlė milijoną emocijų, kainavo vieną skaudančią galvą ir pusę bemiegės nakties stengiantis apsispręsti, ar vaikytis tą raudoną vėliavą, ar geriau į ją įsisupti ir ramiai sau paparpti.

Šitą tekstą rašiau likus kelioms dienoms iki atestacijos, o publikuoju po jos – per tą laiką buvau atestuota ir kone visiškai pamiršau šitą kebeknę. Man rodos čia yra geriausia buvimo suaugusiu dalis: pasinervini pasinervini o po savaitės viską pamiršti.

gimininga siela

Viena mintis apie „*raudona kaip burokas* arba doktorantūros korida“

  1. O vau. Karoče. Parašiau komentarą kaip paklodę. Šita situacija man primena Kulvinskaitės Malalietką, kur filologyno komitetas susirenka į posėdį teisti Doktoranto darbo. Filologė atsistoja, susiglosto sijono klostes, kelis kartus kosteli ir žiūrėdama į lubas ištaria “mano nuojautos pasitvirtino – jis mus nuvylė“. Iš mano kuklios bakalauro patirties filologyne, galiu labai lengvai įsivaizduoti, kokie toksiški ir hierarchiški santykiai yra normalizuoti universitete.

    Visų pirma, tai faina, kad kovoji už savo teises! Visų antra, tai tikrai nenormalu keisti programos struktūrą vidury studijų. Kai mano magistro programos pavadinimas nežymiai pasikeitė dėl kažkokio kelių metų senumo nepaviešinto sprendimo, studentų sąjunga (veiksmas vyksta Tamperės universitete, čia visi turi aktyviai veikiančias sąjungas) užkūrė tokią peklą fakultetui ir universitetui, kad dabar galima rinktis, koks pavadinimas bus diplome. Ir tai dėl nedidelio pokyčio tame, kokia tvarka ir kokie žodžiai užrašomi diplome! Net neįsivaizduoju, kas būtų buvę, jei vidury studijų būtų pasikeitusi struktūra su privalomais dalykais.

    TURIU pakomentuoti šitą sakinį: “jei aš nesugebu suvokti šito seminaro prasmės, vadinasi, neteisingai įsivaizduoju mokslinį darbą ir tai verčia abejoti mano motyvacija“. Sprendžiant iš priežasties-pasekmės santykio, motyvacija studijuoti doktorantūrą turėtų būti 1) prisitaikymas prie bet kokių taisyklių ir jų paklusnus vykdymas ir iš to sekantis 2) paklusimas visiems aukščiau nei tu universiteto hierarchijoje esantiems asmenims. Ok, jei toks požiūris pritaikomas moksliniam darbui, kurio tikslas yra plėsti žinias (kuriant kažką naujo ar kvestionuojant ankstesnių žinių pagrįstumą), tai čia atsitinka kognityvinis disonansas.

    Apgailestauju, kad tavo kelyje į mokslinį darbą reikia taikstytis su tokiu mėšlu. Daug galvoju apie tas įsisenėjusias psichologinio teroro struktūras, kurios kartais gal net atrodo pagrįstos, bet už jų nėra nieko daugiau, tik neišspręstų traumų reinkarnacijos. Maždaug, jei su manim doktorantūroje elgėsi kaip su mėšlo krūva, vadinasi, ir aš turiu teisę elgtis su doktorantais kaip su mėšlo krūva.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s