spalis bjauralis

na jau visai. senokai neturėjau tokio bjauruminio mėnesio, pats metas pasibėdavoti. mėnuo prasidėjo negimdiniu nėštumu ir atsigavimu po laparoskopijos. šviesioji visos tos patirties pusė buvo tai, kad, nepaisant dviejų aklų ginekologių, vis tik nenukraujavau negyvai, dar kartą prisiminiau, koks brangus ir mielas man yra gyvenimas (ne tai kad pastaruoju metu abejojau, bet akis į akį susidurt su mirtingumu visada reikšminga) ir gavau patirti narkozės ir pooperacinio šikimo malonumus. spoiler alert: jie nemenki. bet gavau patirti ir pooperacinių skylių pilve, vaikščiojimo sunkumo, skausmo juokiantis (sunku išvengt, kai gyveni su vienu juokingesnių žmonių pasauly), galvojimo, kad esu monstras, nes negedžiu savo mirusio kūdikio, negalėjimo miegot ant šono, bojack horseman serijos apie princess carolyn persileidimą supratimo, suvokimo, kad niekada pamačiusi dvi juosteles nejusiu tyro, visa apimančio džiaugsmo, ir žinojimo, kad visa tai gali pasikartoti.

pirmąją savaitę (iš tikrųjų tik pirma buvo sunki, pakankamai greit atsigavau tiek emociškai, tiek (nors ir lėčiau) fiziškai) dar sužinojau, kad mirė (o vėliau – kad nusižudė) mano vaikystės laikų draugė. šviesioji šios patirties pusė buvo ta, kad aš vis dar nemiriau. visa kita – gan tamsu. paskutinįsyk su ja „bendravau“ prieš pora metų, kai ji po mano postu iš vidurinėje mokykloje sudaryto „dalykų, kurių nekenčiu“ sąrašo, prirašinėjo kažkokių piktų dalykų, o aš juos ignoravau. tuomet man buvo kilusi mintis, kad gal reikėtų jai parašyti ir jos atsiprašyti, nes akivaizdu, kad ji jautė kažkokią nuoskaudą – bet to nepadariau. tai patariu visiems dar galintiems taip padaryti. net jei nesijaučiat kalti. net jei galvojat, kad ne jūsų reikalas. vargu, ar išgelbėsit kam nors gyvybę, bet gal įnešit į kažkieno gyvenimą menkutę nebjaurią akimirką. o tai svarbu, ypač turint omenyje, kaip greitai visi mirsim.

po jos laidotuvių daug galvojau apie kitas savo draugystes ir kitą man skaudų suvokimą apie save – kad aš esu gan linkusi nesilaikyti įsikibus kitų žmonių. esu, sąmoningai ir ne, praradusi tikrai daugiau draugų negu dabar turiu. šviesioji šios patirties pusė yra ta, kad labai branginu tuos, kuriuos turiu. tamsioji – kad tikriausiai esu kažkokia slapta empatiška psichopatė. arba labai gerai žinau savo ribas. nesu tikra. tačiau taip pat žinau, kad galiu sau leisti atsiriboti nuo žmonių, nes buvimas su savimi man nėra bjaurus (taip nusprendžiau šiais metais viena atostogaudama prie jūros). bet vis tik norėčiau mokėti kažkaip stipriau įsikibti. nepaklysti nesusipratimų vingiuose. būti nuolaidesnė.

praėjusią savaitę susipykau su mama. tiksliau, ji ant manęs supyko, nes jai pasiskundus apie darbą aš vietoje to, kad užjausčiau, raginau ją nesileisti išnaudojamai. ji nieko nesakė, tik greitai apsirengė ir išėjo. įdomu, kaip smarkiai gali jausti kito žmogaus jausmus vien iš jo judesių. nuo tada labai daug galvoju apie šeimą – šią temą kuris laikas buvau primiršusi. mąstau, ar aš kažkaip ne taip prisimenu savo vaikystę, ar ji išties buvo keista. ar mano tėvai vienas kito nemylėjo, ar aš tik daug ko nemačiau. ar mylėjo mane, bet nemokėjo to parodyti. ar buvo manimi susidomėję tik tol, kol buvau jų atspindys, o kai tapau savo pačios žmogumi, praradau interesą. visi šie klausimai neduoda man ramybės, o paklausti jų negaliu. mūsų šeimoje niekas nekalba apie jausmus. niekas nekalba apie nieką, nebent apie maistą. niekas nepasako, kuo serga. kai pranešiau mamai, kad man negimdinis nėštumas ir esu ligoninėje, jos pirma reakcija buvo „tai čia nebūtina niekam sakyti“. ar tai, kad jai nebūtina, o man būtina, ir yra priežastis, kodėl mes nesutariame? dar vienas beatsakimis klausimas.

galiausiai šiandien sužinojau, kad krikšto tėčiui išvykus į užsienį jam labai pablogėjo sveikata ir jis atsidūrė ligoninėje. ir niekas kitas visoj giminėj nesusišneka angliškai, tai gavau tarpininkauti tarp jo draugo ir sesers, o taip pat visą dieną mąstyti, kaip čia man reikės pačiai vos atsigavus po operacijos važiuoti jo pasiimti ir parsivežti. arba organizuoti medicininę repatriaciją. arba dar kažką. skambinti, klausti, nieko nesuprasti, jaudintis. toks turbūt tas suaugėliškas gyvenimas, reikia pratintis. ir nepaisant to, kad kalbu apie visa tai su paulium ir draugais, kažkoks sunkumas nugulė ant sielos. ir dar tas ruduo. bet viskas praeis. viskas viskas praeis. deadline’ai praeis, sunkios dienos praeis, praeis ir ta viena valanda, atsiradusi atsukant laikrodžius.