praėjusio pusmečio litanija

Grįžt po pusės metų į blogą kone tas pats, kas pirmą kartą po pusės metų į namus įkelt koją. Gal tik dulkių mažiau. Žinoma, turint omeny, kad pastaruoju metu rašydavau tik apie nemalonius dalykus, tas negrįžimas iš tikrųjų yra laimingų laikų (asmeninių, kas už personalinių sienų daros baisu žiūrėt) simbolis. Tik kažkaip net nesąžininga atrodo, kad rašymą aš išnaudoju visada tik dealinimui su problemom. Rašymas, aišku, ne žmogus, jam širdies dėlto gal ir neskauda, bet ar nebus man pačiai, kad iškankinta senatvinės silpnaprotystės skaitysiu savo rašinius ir galvosiu “nejau tikrai tokį baisų gyvenimą nugyvenau“. Tad matau prasmę išlyginti tuos nelaimių kalnus normaliom gyvenimiškom patirtim – visko būna.

Po bjauraus pernykščio spalio atėjo išorinei šviesai neproporcingai viduje ryškus lapkritis. Operacija man tarsi dar kartą priminė ne tik tai, kad be galo mėgstu gyventi, bet kad jei noriu gyventi, tam būtinas sveikas ir stiprus kūnas. Todėl intensyviai grįžau prie sporto (per karantiną buvau pradėjusi bėgioti, bet nedaug ir vangiai) – įvyko kažkoks lūžis (ne kaulo) ir tas sportas man ėmė teikti anksčiau nepatirtą džiaugsmą ir malonumą. Ne tik pradėjau vaikščioti į sporto klubą, bet siaučiant šlapdribai ir vėjams ėjau ten ir iš ten su didžiausiu pasimėgavimu, lyg mane būtų užvaldęs sporto demonas. Ir tas demonas tik stiprėjo, stiprėjo, po kurio laiko pradėjo stiprėti ir kūnas, ne tik demonas. Maloni patirtis, tikiuosi, kad staigiai prasidėjusi taip pat staigiai ir nedings.

Žiema prabėgo labai nuobodžiai: sėdint prie kompo, verčiant ir rašant doktorantūrinius rašinėlius. Labai tvarkingas metas mokantis nesiblaškyti ir neišsimėtyti. Įdomu, nes niekad dar neteko taip metodiškai ir intensyviai dirbti. Daug skaičiau ir klausiau apie dopaminą, nes truputį paskaičius ir paklausius paaiškėjo, kad jį pažabojus visa kita kažkaip savaime sukrenta į savo vietas. Apskritai tos žinios apie kūną valdančius hormonus yra nepaprastai naudingos: nebelieka neaiškios stebuklingos esaties, valdančios mano norus ir veiksmus, lieka tik paprasta, nesunkiai paaiškinama biologija. Kad ir koks redukuotas, bet koks savęs paaiškinimas man yra nepaprastai malonus. Darbų atlikimui taip pat labai padeda dar vienas dalykas: galimybė jų neatlikti. Nuo tada, kai leidau sau nebaigt doktorantūros – tiesiog, pasakiau sau, kad jei nebaigsi, nei dangus, nei namo sienos nesugrius, išsiaiškinau, kiek pinigų reikės sumokėti nebaigus, nėr tiek jau daug – motyvacija šoktelėjo dvigubai. Kai nesu į pelėkautus pakliuvusi rudapelė, kai galiu rinktis, ką veikti ir ko ne, nelabai yr prasmės prokrastinuoti arba apsimetinėti dirbant. Jeigu kurią nors dieną jaučiu, kad negaliu nieko daryti, tiesiog nedarau. Su tokia darbo etika tikrai nepasieksiu didelių karjeros aukštumų, bet iš ramybės kalno irgi geras vaizdas atsiveria.

Tada atėjo karas ir padalijo pasaulį į dvi dalis: tą kasdienę, kurioje sprogsta krokai, o medžiais liuoksi voverytės, ir tą sapno realybę, kurioje kartais sėdi ir bandai įsivaizduoti, ką reiškia sėdėti aplink sproginėjant ne krokams, o raketoms, koks milžiniškas atsitiktinumas yra tai, kad man dabar nereikia taip sėdėti ir kaip nesąžininga, kad jeigu yra grupė žmonių, kurie susitarė, kad gyvens taikiai ir draugiškai, bet vienas iš jų nusprendžia “nx ta taika“, to užtenka, kad visiems taika baigtųsi. Tuo pačiu manyje įsigalėjo keistas fatalistiškas suvokimas, kad visada taip buvo ir visada taip bus, kad nėra jokio geresnio pasaulio – nesakau, kad jo negali būti – bet jo nėra. Viskas tėra susiraizgę įvairiausi interesai ir tik laiko klausimas, kol jie susikirs ir ką nors negyvai užraizgys. Bet mano suvokimas keistas tuo, kad manęs tai nebegąsdina. Jaučiuosi it ankstyvų JAV pionierius, suvokiantis, kad nepakeis gamtos, gali tik prisitaikyti ir pasistengti nemirti (žiūriu serialą “1883“, todėl tokios ir metaforos).

Karo vaizdai ir atnaujinimai vienu metu užvaldė kone visą erdvėlaikį, ėmiau jaustis labiau kempine nei savo gyvenimo šeimininkute, todėl pradėjau tai, ką nuo pernai metų susitikimo su Philippu Claudeliu, vadinu “nuobodulio eksperimentu“ (su autorium tai susiję tik tuo, kad jis daug kalbėjo apie būtinybę nuobodžiauti). Visada kas kokį pusmetį mėgdavau atsijungti nuo socmedijų ir pramogų, bet anksčiau tai darydavau labiau iš baimės tapti pernelyg priklausoma, o dabar darau vedama noro nuobodžiauti. Man rodos tai nėra ir niekada nebuvo labai radikalus noras, kaip ir visi suvokia, kad truputį nežinoti, kur dėti dėmesį smegenims yra naudinga. Anksčiau tiesiog staiga viską deaktyvuodavau ir liaudavausi žiūrėti įdomius dalykus – užtekdavo mėnesio ir grįždavau į skvarbų vaikystės protą, netemdomą kačiukų mymsų, nukankintų ir gatvėje nudrengtų lavonų nuotraukų ir po valandos pamirštamų išminčių pasisakymų. Šįkart išbandau naują, palaipsnę taktiką: kas savaitę atsisakau vis kitokios pramogos. Ties antra savaite užėjo nenumaldomas noras skaityti. Ir taip krūvom tempiu knygas iš šešių skirtingų bibliotekų, bet dabar tas noras tapo lygiai toks intensyvus, visai kaip vaikystėj, kai nieko aplink galėdavo nebūt, tik knyga. Na, o trečią savaitę pramušė ir noras rašyt. Du mėnesius nė per žodį nepasistūmėjęs straipsnis staiga pradėjo pūstis, va ir blogas atnaujintas, viena po kitos skleidžiasi mintys knygoms (parašyt tingėsiu, tai jeigu kam nors trūksta, galiu pasidalint idėjom, tik perspėju, kad dauguma jų yra kažkokia keista fantastika apie Lietuvą ir įvairų jos likimą skirtingai pasiskus istorinėms aplinkybėms, no idea kodėl tokia tematika dominuoja galvoj).

Šiandien, pėdindama bibliotekon, kurioj paskutinįsyk buvau gal prieš devynerius metus, kai rašiau bakalaurinį apie prancūzų kalbos nežymimojo artikelio vertimą į lietuvių kalbą (:D), stebėjau pro sprogstančius pumpurėlius skubančius jaunų bebruožių veidų jauniklius ir šiek tiek liūdėjau, kad pati būdama pumpurėlis nesugebėjau įvertinti pumpurėlio žavesio. Žydėt gera, bet vertint kiekvieną gyvenimo tarpsnį nuo pradžios iki pabaigos būtų buvę geriau. Et.

su močiutės bandytu man prastumti poliesteriniu chalatėliu. galiausiai susitarėm, kad padarys iš to chalatėlio kaliausę ir pastatys prie tulpių, kurias graužia stirnos

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: