ta proga, kad niekas mano sugalvotų citatų necituoja:

Tačiau amerikietėje Vasaris pajuto tą nepaprastą žavesį, tą neišaiškinamą jėgą, kurią kartais pajunta vyras, susitikęs su kai kuriom moterim, net jų nepažindamas ir nė vieno žodžio jom į jį nepratarus. Mistikas tai pavadintų sielų. giminyste, fiziologas atrankos instinkto balsu, kabaretinės nuotaikos padauža – “sexappealiu“. Bet tai bus greičiausiai kokia paslaptinga žmogaus dvasios signalizacija, įspėjanti mus, kad štai pro šalį praėjo tas ar ta, kuri papildys gal įkyriausiai jaučiamą mūsų gyvenimo spragą. Dėl to dabar Vasario mintys ir jausmai nuolatos sukosi apie Auksę, ir nejučiom ji pradėjo tapti visų jo vidaus gyvenimo painiavų į išsprendimą vedamąja gija.

Man atrodo, iki gyvenimo galo mėgsiu šitą.

Vasara, kai mane

Iki šio vakaro man visai nepatiko bliuzas, ir visai nesupratau “prisigeri kaip kiaulė ir groji taip kietai, kaip tik įstengi“, ir galiu kalbėti apie liūdesį nesustodama, galiu apsimesti, kad jo nėra, galiu teigti, kad su juo susidraugavau, kad man nė motais jo egzistavimas, kad aš tokia stipri ir jį nugaliu, bet

vis tiek aš turiu kažkokį defektą smegenyse, kuris man neleis būti laiminga, niekada. Galiu paskambinti dabar gal penkiems žmonėms, jei ne daugiau, ir apie tai pasikalbėti, bet jis vis tiek vienintelis bus su manimi, net jei kalbėčiau, kol panebylėčiau (arba padebilėčiau).

Sapnavau, kad mano pilve atsivėrė skylė ir iš jos išaugo žiurkučio uodega, o iš jos – sliekas.

run run run run runnnnaways

Vakar labai ilgai gulėjau negalėdama užmigti ir prisiminiau sąrašą, gamintą septintoje klasėje, pavadinimu Dalykai, kurių nekenčiu. Labai gerai pamenu, kad tarp jų buvo avižiniai sausainiai, virtos morkos, karas ir keli klasiokai. Tačiau dabar aš jau didelė mergaitė ir užsiauginau savo dorybių sodelyje gražią toleranciją (tikrai skamba kaip gėlės pavadinimas, petunija, begonija, tolerancija). Todėl dabar nieku gyvu nedaryčiau tokio sąrašo.

Tačiau mano sodelyje auga ir gražus gudrumas( rimuojasi su krūmu), taigi, aš darau naują sąrašą, pavadinimu Dalykai, kurie man juokingi/nesuprantami

  • numero uno: žmonės, neturintys vaikų, pinigų, ko valgyti ar gyvenamosios vietos, bet neinantys į vienuolynus. Kažkur skaičiau, kad katė nuo žmogaus skiriasi tuo, kad žmogus tam, kad išgyventų, valgytų bet ką, o katė, jei aplink ją mėtytųsi krūvos vynuogių, geriau mirtų, nei valgytų vynuoges. Tai protingi žmonės vadina adaptacija. Tikiuosi. Nelabai mėgstu susimauti su tarptautinių žodžių vartojimu. Pamenu, vienas toks Tomas kažkada norėjo kiekvieną dieną išmokti po tarptautinį žodį ir juos vartoti, nes jam atrodė, kad taip taps labai protingas. Kai paskutinį kartą su juo kalbėjau, nepamenu, kad būtų pavartojęs nors vieną iš tų tarptautinių žodžių. Jei susidarytumėte silogizmą, gal ką nors ir gautumėte iš šių prielaidų. (Taip, nuo šiol aš kakosiu ne tik literatūriniu, filosofiniu, bet ir loginiu kontekstu. )
  • numéro deux: mados blogai. Kiekvieną dieną milijonas blogų yra apkaišoma tomis pačiomis nuotraukomis ir tomis pačiomis merginomis, kurios niekam nerūpi daugiau, nei pakabos. Kita vertus, didelė dalis pasaulio merginų (o ir vaikinų greičiausiai) daug atiduotų už tapimą gyva pakaba. Salvadoras Dali: Mada – tai išsigimimo forma: ji tokia šlykšti ir atgrasi, kad mes kas pusę metų stengiamės ją pakeisti. Agree.
  • número tres: žmonės, dažniausiai vyriškos lyties, autobuse visu garsu klausantys muzikos. ( Ne su ausinėmis, su savo šūstrais mobilekais.) Kažkada bandžiau užgožti jų muziką savo muzika, bet mano telefonas ne toks šūstras. O užuominų jie nelinkę suprasti. Paprašyčiau patylinti arba išjungti, bet kažkaip nujaučiu, kad jie kišenėse nešiojasi peilius. O man gyventi kol kas patinka.
  • 4: tie, kurie sako, kad skaityti knygą daugiau nei vieną kartą, yra nesąmonė. Na, iš dalies galiu sutikti: jei skaitai knygą vien tam, kad sužinotum ką nors naujo apie pasaulį, vieno karto užteks. Tam, kad sužinotum ką nors apie save, reikia truputį labiau pasistengti.

Labai liūdna, bet sąrašas dar tikrai nebaigtas.

Man kartais atsitinka taip, kad aš per daug įsijaučiu į filmą ar knygą ir pradedu pavydėti herojams jų gyvenimo, nes kažkodėl žymiai lengviau surasti savo gyvenimo trūkumų. Kodėl tada sakoma, kad kito aky ir krislą pastebi, o savo ir rąsto nemato? Nes taip sakoma kitomis aplinkybėmis, daa.

William Ernest Henley,Invictus


Out of the night that covers me,
Black as the pit from pole to pole,
I thank whatever gods may be
For my unconquerable soul.

In the fell clutch of circumstance
I have not winced nor cried aloud.
Under the bludgeonings of chance
My head is bloody, but unbowed.

Beyond this place of wrath and tears
Looms but the Horror of the shade,
And yet the menace of the years
Finds and shall find me unafraid.

It matters not how strait the gate,
How charged with punishments the scroll,
I am the master of my fate:
I am the captain of my soul.

Paskutinis skambutis

Paskutinis skambutis – nuostabus įvykis žmonėms, kurie tvirtai žino, ką nori daryti gyvenime. O aš pasiilgstu paskutinio skambučio, pasiilgstu mokyklos. Ten turėjau labai aiškų planą, žinojau, ką ir kada turiu daryti. Namų darbai pirmadieniui, išmokti pirmas “Odisėjos“ eilutes antradieniui, išleistuvės trečiadienį,ketvirtadienį universitetas, penktadienį milijonai galimybių daryti bet ką (išskyrus užsiauginti trečią ranką), bet kur( išskyrus Šiaurės Korėją) ir bet kada( t.y. iki kol numirsi). Praeina savaitgalis, o milijonai galimybių vis dar lieka. Jeigu nori būti architektas – tampi architektu. Jeigu nori uždirbti daug pinigų – uždirbi daug pinigų. Jeigu nori susilaukti vaiko – susilauki. Jeigu nori nusipirkti katiną – nusiperki( ir po to truputį gailiesi). Ir džiaugiesi. Džiaugiesi, kaip nuostabu gyventi ir kaip puikai leidi laiką universitete( arba namie).

Arba kitas variantas: nežinai, ko nori. Darai bet ką. Praleidi savo metus blaškydamasis tarp noro nusipirkti katiną ir susilaukti vaiką, o galiausiai nepadarai nieko. Kiekvieną dieną važiuoji į universitetą, po to grįžti. Ir vėl iš naujo. Man atrodo, tokie žmonės, kaip aš ir tampa universiteto profesoriais arba mokslininkais – nes jie nežino ką daryti ir yra pripratę važinėti į universitetą. Be to, skaityklose tylu, ramu, kai kuriose net gražu.

Ir jei mane skaito bent vienas abiturientas. Arba dar jaunesnis žmogus. Arba šiaip bet kas. Turiu vieną vienintelį patarimą: nedarykit to, ko nenorit. Nesvarbu, ką sako tėvai, nesvarbu, ką sako visuomenė(labai durnas posakis, lyg visuomenė karts nuo karto susirenka ir ką nors sako). Jeigu eini į universitetą su mintimi “nes taip reikia“, o ne “nes taip noriu“, tai geriau visai neik. Nes galiu patvirtinti, universitete ne ką smagiau, nei mokykloje, jei šimtu procentų nemėgsti to, ką studijuoji. Ir tada belieka naktimis lipti ant stogo parūkyti, nes, nors tu ką, nebėra ką daryti.

O tai nėra labai smagu, net jei iš šito paveiksliuko atrodo kitaip.

Apie knygas

Gabrielius mėgsta Vonegutą. Perkauskytė mėgsta publicistiką. Tekorius kažkada žavėjosi fantastika. Žilvinui labai patiko “Dievo namai“. Mano brolis šiais metais perskaitė vieną knygą – apie pokerį. Mano pusseserė prieš kelis mėnesius man patarė perskaityti vieną iš “Twilight“ serijos knygų. ( Kurią, beje, buvau jau skaičiusi.) Audra dabar visiems prakišinėja Čekuolį. Arnas kišenėj kažkada turėjo “Fiestą“. Aušra skaitė Prustą. Tadas yra perskaitęs visas knygas pasaulyje, o Ainis – tik poeziją. Rimvydas man patarė paskaityti Marso kronikas, ko aš, be abejo, vis dar nepadariau. Ieva turi visą kolekciją “Stringų meilučio ir laižiako“, o ką skaito Laura – net nenutuokiu. Julija mėgsta fanfiction, Rūta Dostojevskį, Mantas N. Su Maksimu I. vis dalinasi savo perskaitytų knygų įspūdžiais.

Turiu pripažinti, kad prieš dešimt metų skaičiau žymiai daugiau.  O tai bent išpažintis. Kolosalu.

Prisėdau ir padariau sąrašą, kuris jungia visas man patinkančias knygas:

a) veikėjai nerūpestingi

b) dažniausiai nuo ko nors priklausomi, bet neturi finansinių sunkumų

c) nežino gyvenimo prasmės, jos ieško, o vietoj jos suranda tik daug meilužių

Ir kiekvienoje iš tų knygų aš galėčiau praleisti likusį savo gyvenimą.

P.S. d) meilės istorija.

kaip gi be meilės istorijos…

Getsbis, didysis

Nešiok kepurę aukso, jeigu patinka jai,

Gali aukštai pašokti? Tai šok dėl jos aukštai.

Kol ji sušuks: “O mylimas auksakepuri,

O šokantis aukštai žmogau,

Turėt tave aš privalau!“

Thomas Parke D’Invilliers


Galiu pateikti ir anglišką versiją, bet ji mane žavi kur kas mažiau.

Then wear the gold hat, if that will move her;
If you can bounce high, bounce for her too,
Till she cry “Lover, gold-hatted, high-bouncing lover,
I must have you!”


Thomas Parke D’Invilliers, Vikipedija sako, buvo Fitzgerald’o slapyvardis ir vieno iš jo romanų veikėjų vardas. O man šis ketureilis( arba penkeilis, priklauso nuo kalbos) yra bene gražiausias kūrinio epigrafas, kokį esu skaičiusi. Arba bent jau gražiausias, kurį prisimenu.

Bonjour le monde!

Ce matin je me suis  réveillé, je me suis approché d’une fenêtre.

Ir sugaišau gal penkias minutes berašydama šitą sakinį.

O iš tikrųjų – atsibudau, pažiūrėjau pro langą ir nusprendžiau išgerti puodelį kavos savo tarpdury. Bandydama nukošti kavą aplaisčiau visą stalą, atidarius duris katinas vos nepabėgo į lauką, kava be cukraus – ne pats šauniausias gėrimas, bet pats gėrimo procesas daugiau mažiau vyko gana romantiškai. Po to mane pagavo įkvėpimas ir aš išpleškinau likusią foto aparato juostelę panaudodama penkis objektyvus. Bandžiau nufotografuoti kiemsargį, bet jis buvo nelabai estetiškas, tad apsiribojau medžiais ir žole. Mianas. Radau mažą megztuką ant palangės. Manau, jį paliko katė. Toks įtarimas kilo, kadangi mama vakar sakė mačiusi katę su megztuku kieme. Aš, būdama labai nuostabi šeimininkė, parsinešiau megztuką ir bandžiau juo aprengti Džiazą, labai gražų kontrastą sudarė jo juodas kailis ir rožinis megztinis (kuris, beje, turi sagų ant pečių ir ant nugaros, labai įdomus modelis, net pati tokio užsinorėjau). Deja, pirmą kartą bandant apsirengti, jis pasislėpė po lova ir po to dešimt minučių neleido savęs paimti į rankas. Antras bandymas buvo sėkmingesnis, bet mano katinas yra ne mažiau protingas, nei ta kiemo katė ir sugebėjo iš karto išsivaduoti iš to megztinio. Nežinau, ar tai labai įdomi istorija. Po to pagalvojau, kad tas megztukas gali turėti blusų( be abejo, gal ir sutapimas, kad man su katinu kažką panižo tuo pat metu) ir išmečiau jį atgal į lauką. Tokie tat mano ryto nuotykiai.

Na, bent jau gerai jaučiuosi.