ekshibicija, SEKMADIENIS

Dabartinė blogo situacija man šiek tiek primena laikus prieš kokius septynerius metus: jo beveik niekas neskaito. Žinoma, kitaip nei prieš septynerius metus, dabar jau yra žmonių, kurie skaitytų, jei pakiščiau prieš nosį. Bet aš kol kas nekišiu, labai malonus toks vienišas ekshibicionizmas.

Versdama Filosofijos kursą per šešias ir ketvirtį valandos pirmą kartą (tikrai ne pirmą, bet mano atmintis tokia prasta, kad kone visos mintys man ateina “pirmą kartą“) susimąsčiau apie tai, kad sąmonė nėra smegenys. Ją tikriausiai sąlygoja (taip redaktorė sakyt neleidžia, nors prieš tai viena leido – sudėtinga su tomis redaktorėmis) smegenys, bet, jei gerai suprantu, niekas vis dar iki galo nesupranta, kas ta sąmonė yr, ir, kol neišsivystys dar viena sąmonė, tikriausiai ir nesupras.

Įdomu tai, kad medituodama galiu kone užčiuopti sąmonės intencionalumą: atrodo, kad sąmonė kone pulsuoja ir spurda, verždamasi link objektų. Anksčiau to nejausdavau – dėl to ir įdomu.

Ar aš vienintelė per ekskursijas būtinai turiu stovėti šalia gido; jei ne visai šalia, tai bent ne daugiau nei per porą žmonių? Kitu atveju net nesijaučiu dalyvaujanti ekskursijoje. Ar taip yra todėl, kad man bet kokia interakcija privalo būti asmeniška – jei ir ne iš tiesų, tai bent mano pačios galvoje? Ar taip yra visiems?

kažkodėl namie gert viskio kolos kokteilį atrodo labiau socialiai priimtina nei tik kolą; kita vertus, kame čia socialumas, jei namie esu viena?

Gretoldas Sztikowiczius, ŠEŠTADIENIS

Gombrowiczius savo dienoraštyje (1953 m.) rašė:

“Šį savo dienoraštį pradėjau rašyti paprasčiausiai todėl, kad išsigelbėčiau; apimtas degradacijos baimės, iš baimės galutinai paskęsti trivialaus gyvenimo bangose, kurios man jau siekia burną.“

Labai gali būti, kad aš savo bloge daug cituosiu Gombrowicziaus. Ne su viskuo, ką jis rašė, sutinku; ne viską, ką jis rašė, suprantu; net ne viską, ką jis rašė, skaičiau, bet jo proto negaliu pavadinti kitaip, kaip sveiku. Ir man suprantamu. Tai itin įspūdinga, nes nedaug sutinku (tiek kelyje, tiek rašte) žmonių, kurie man tokie aiškūs, ryškūs ir artimi. Dažniausiai su kuo nors kalbantis (ar skaitant) būna arba nuobodu, arba iš nejaukumo tenka stengtis nesiraukyti. Tokios patirtys man, kaip žmogui, irgi naudingos, bet kartais norisi tiesiog komforto: žmogaus, kurio mintys veda plačiu šviesiu keliu, o ne į kažkokius užkaboriuose pasislėpusius kiemus.

Perfrazuojant Gombrowiczių:

“Šį savo blogą vėl pradėjau rašyti paprasčiausiai todėl, kad man patinka, kaip veikia mano protas, kai reikia galvoti apie rašymą; kai nereikia galvoti apie rašymą, retai kada išvis susimąstau apie savo protą.“

Kokia dabar didžiausia mano baimė? Kad gausiu LLVS antipremiją. Tai nėra labai tikėtina, bet nėra ir neįmanoma. Ar ši baimė kažkurį vakarą neleido man užmigti? Be abejo. Bet tada su savimi susitariau: jei gausiu antipremiją, liausiuosi vertusi, grįšiu į ofisą, gausiu pastovias pajamas, nusipirksiu butą, sukursiu šeimą ir mirsiu aštuoniasdešimties. Jeigu negausiu premijos, vis tiek mirsiu maždaug aštuoniasdešimties. O aštuoniasdešimties nebus svarbu, kokias premijas ir antipremijas esu gavusi, svarbiausia bus sugebėt išlipt iš lovos ir nepamiršt savo vardo (vienas aktualesnių gyvenimo tikslų). Taip su savimi pasikalbėjusi iškart užmigau.

IMG_2220
man kažkaip atrodo, kad niekas niekur nebekelia nuotraukų, kuriose atrodo taip, kaip iš tikrųjų atrodo

Bejėgystės užrašai

kai man buvo 6 metai, pirmą kartą nualpau. veiksmas vyko tualete,  gerai pamenu, kad vilkėjau storas raštuotas pėdkelnes iš tokio beveik frotinio audinio ir skaičiau “ką žmonės dirba visą dieną“. ne todėl, kad dar nebūčiau skaičius, ne, tiesiog tualeto knygų asortimentas buvo keičiamas retai. kai buvau vaikas, labai labai mėgau skaityti tualete. patiko vienatvė, šildomos grindys ir knygos. nedaug kas tepasikeitė.

kai man buvo 6 metai, nualpau tualete. pamenu, kad pabudau tėvų lovoje. nepamenu, kad tėvai buvo susirūpinę ir vežiojo mane po visokius daktarus, aiškindamiesi, ar man ne epilepsija. ilgą laiką visi galvojo, kad epilepsija, nors visi tyrimai rodė, kad ne. kažkodėl lengviau įtikinti save netiesa nei išvis nežinoti atsakymo.

po to dar alpau: vonioje, Palangoje pas močiutę, ligoninėje, kažkokios kapelos koncerte, kitame tualete

mano nualpimai kartodavosi maždaug kas 1-2 metus. prieš alpstant viskas pamažėle aptemdavo, o prieš pabusdama girdėdavau tokį keistą šniokštimą. pabudusi kokios penkias sekundes girdėdavau aplinkinių balsus ir bandydavau jiems sakyti, kad man viskas gerai, bet jie arba negirdėdavo, arba nekreipdavo dėmesio, arba aš iš tiesų nieko nesakydavau. po penkių sekundžių visi pripažindavo, kad sąmonę atgavau.

taip ir gyvenau nuolat šiek tiek bijodama be jokios priežasties imti ir nukristi.

ne, meluoju. iš tikrųjų bijojau tik eidama į VKM*o salę žiūrėti varžybų ir su kitomis komandomis važiuodama į kokius Šiaulius (pati žaisti varžybų). ir iš tikrųjų tai bijojau ne tiek nualpti (nefaina, aišku, bet visad atsikeldavau ir niekad nebuvau susižeidus, tai ko tada bijoti?), kiek kad VKMo bernai pamatys mane alpstančią ir galvos, kad aš nesveika (tsme aš ir buvau nesveika, bet labai nenorėjau, kad kas nors taip galvotų). čia dar buvo tie laikai, kai nežinojau, kad jei pasaulyje yra viena grupė bernų, kurie galvoja, kad tu nesveika, tai 100% kur nors kitur pasaulyje yra grupė bernų pasiruošus tave garbint. live and learn, live and learn.

visgi palankiai susiklosčius aplinkybėms vieną kartą nualpau būtent tada, kai visą parą buvo fiksuojamas mano širdies ritmas ir staiga visi Santariškių gydytojai, o kartu ir visi mano tėvai pagaliau sužinojo, kad tuo metu, kai nualpstu, man tiesiog sustoja širdis. tąkart buvo sustojusi 22-iem ir 10-čiai sekundžių.

taigi, man prapjovė kairę krūtinės pusę (kai turi papus, tai juos per operaciją taip juokingai su lipniaške priklijuoja prie pilvo, kad netrukdytų; bet gal juokinga tik tada, kai esi pripumpuota vaistų), įstatė stimuliatorių ir dabar jau 15 metų galėjau ir dar  kokius 15 metų galėsiu džiaugtis, kad kiekvienas vyresnio amžiaus žmogus sužinojęs apie tą elektroninį prietaisą prie mano širdies linguos galva ir sakys “o dar tokia jauna…“

/LYRINIS NUKRYPIMAS: praėjusią savaitę dvi moterys suabejojo, kad turiu 18. vienas iš pokalbių vyko perkant alų:

pardavėja: -čia yra alkoholio…

*rodau id kortelę*

pardavėja: -jūs tokia sena???

/end

teisę vairuoti gavau prieš 10 metų. per tą laiką prie vairo sėdau tikrai ne daugiau nei kartą per metus. vairuoti aš nemėgstu, o ir nematau prasmės. dar niekada man nekilo noras nuvažiuoti kur nors, kur neveža viešasis transportas, draugai ar kokia nors giminė. bet kadangi liepą su Paulium važiuosim į kalnus, vairuoti man gali tekti. taigi, teises reikia turėti. taigi, medicininę pažymą vairuotojo pažymėjimo keitimui reikia gauti. taigi, dvi valandas prie 4 skirtingų kabinetų reikia laukti. taigi, kad žmonėms, turintiems stimuliatorius, reikalingas vienas kardiologo sakinys apie sugebėjimą vairuoti reikia sužinoti. kaip ir kad pas kardiologą užsirašyti galima tik po 9 mėnesių. tada reikia susinervinti, nes negauni, ko nori, paverkti prie rūbinės, parašyti skundą, liepti grąžinti pinigus ir kitą darbo dieną gauti kvietimą apsilankyti pas kardiologą toje pačioje poliklinikoje.

ko mane išmokė šis nutikimas? kad jau esu didelė mergaitė, nes supykusi ir nuliūdusi apsivekiu ne iš karto, bet bent jau spėju pasišalinti iš mane supykdžiusio žmogaus akiračio. kad skundus rašyti apsimoka. ir kad jei esi viskuo patenkintas, geros nuotaikos, jauti galintis nuversti kalnus  ir tiesiog netiki savo sėkme – nueik į polikliniką, iškart tave sutvarkys.

o čia Greta in her natural habitat:

*Vilniaus krepšinio mokykla

 

avių skaičiavimas ir veidų fotografavimas

Kaip žmonės skaičiuoja avis norėdami užmigti? Nuo gimimo iki maždaug prieš mėnesį aš tai dariau taip: įsivaizduodavau tvorą žalioje kalvotoje pievoje ir skaičiuodavau avis po vieną šokančias per tą tvorą. Nematydavau avių bandos nei vienoje, nei kitoje pusėje. Nujaučiu, kad šitą įvaizdį pasiglemžiau iš vieno ar dviejų animacinių filmų vaikystėje.

Bet kai negalėjau užmigti taip ilgai, kad net avių skaičiavimas nepadėjo ir visos mintys šoko savo painų nepaliaujamą šokį, pradėjau galvoti apie avių skaičiavimą ir supratau, kad yra ir kitokių būdų tai daryti. Pavyzdžiui, įsivaizduoti didelę bandą avių ir bandyti suskaičiuoti, kiek jų yra bandoje. Iš tiesų tai daugiau jokių kitų būdų nesugalvojau, bet neabejoju, kad galima tai daryti daugiau nei dviem būdais. Reikėtų pagooglinti, bet nenoriu, nes tai sužlugdys visą atradimo džiaugsmą. Gal po 25 metų atrasiu dar vieną būdą, pati. Kita vertus, gerai žinoti, kas yra out there, jei, pavyzdžiui, netyčia sugalvotum gerą dalyką ir norėtum jį užpatentuoti.

Ar negražūs žmonės irgi darosi selfius? Pastaruoju metu jų apskritai matau vis mažiau (gal visi gražūs žmonės pagaliau nusprendė, kad jiems nebereikia kažkokio išorinio jų grožio patvirtinimo?), bet jei matau, tai būna tik aktorės arba šiaip kitos ryškių bruožų gražuolės, galvojančios, kad kas nors be jų pastebi, jog jų akys nevienodo dydžio.

Baigiau rašyti šitą pastraipą, mintimis praskrolinau  instagramą ir pati galiu acakyti į savo klausimą: taip, ir nelabai gražūs žmonės darosi selfius. Plekšnoju jiems per petį, nes grožis užknisa, standartai užknisa, filtrai užknisa, ir išvis, visi turėtų daryti ką nori negalvodami apie grožį. Įdomu, ar man kada nors pavyks. Ne, aš turbūt visą laiką plėšysiuosi tarp pavydo gražiems žmonėms ir grožio standartų nesilaikymo.

Hi der

Pirmu sakiniu iš kambario iškart išvarysiu dramblį, kuris visai ne vietoje ir ne laiku pastebėjo, kad jau keturis mėnesius nerašiau blogo. Ne tavo reikalas, drambly, eik valgyt bananų.

Tam, kad kažką rašytum, juolab apie save, turi turėti kažkokias ribas, kurias pasiekęs nebegali susiturėti ir išsilieji per kraštus. O aš ištryniau ribas. Bandau vertinti save nesiremdama išoriniais vardikliais. Visiems, kurie tai daro, norėčiau paspausti ranką, nes kol kas tai atrodo nepaprastai sunku. Nesigriebti etiketės ir net veiksmo, nekurti save apibrėžiančios istorijos. Tiesiog būti. Galiu tvirtai pranešti, kad man tai sekasi baisiai sunkiai. Iš dalies gal todėl, kad nesu įsitikinusi, jog tuo ką nors pasieksiu. Darau visa tai labiau tam, kad neičiau kažkieno kito pramintu taku.

Paulius klausia, kodėl nerašau knygos. Sakau, kad nenoriu parašyti prastos. Jis tikina, kad reikia rašyti ir prastas knygas. Bet geriau pagalvojusi suprantu, kad visai nebijau tų prastų knygų. Aš tiesiog nebenoriu pasakoti (savo) istorijos. Net dabar rašydama jaučiu, kaip kiekvienas pirštas atsisako tai daryti. Matyt, pripratau prie patogumo niekam už nieką neaciskaitinėti. Nebandyti savęs pateisinti, neieškoti į logikos rėmus telpančios prasmės.

Nujaučiu, kad antroje ir trečioje pastraipoje papasakoti dalykai yra kažkaip susiję. Kai nenori sulaukti išorinio patvirtinimo, paglostymo ar bet kokios kitos reakcijos, nedarai nieko, kas galėtų tą reakciją sukelti?

Neseniai verstoje knygoje autorė rašė, kad reikėtų padėkoti tiems, kurie garsiai nereiškia savo nuomonės ir nekuria nereikalingo noizo. Dėkoju kasdien.

Kas dar naujo? Dešimt kartų išėjau iš darbo, pradėjau sportuoti, pradėjau mokytis piešti (tiek, kiek įmanoma tai daryti nemokant piešti) su Adobe Illustrator, pastebėjau, kad jei valgau daug saldumynų, labai niežti kojas, sužinojau, kad jau yra atrasta maisto papildų, kurie sugrąžina žiliems plaukams jų buvusią spalvą, pradėjau valgyti košes, žaisti Dungeons&Dragons, vėl jaučiuosi taip, lyg turėčiau draugų, vis dar juokiuosi iš Pauliaus šypsenos, nes vis dar negaliu patikėti, kad kas nors gali turėti tokią gražią šypseną, per pastaruosius porą mėnesių perskaičiau kokias 15 knygų, po to savaitę neskaičiau, pradėjau mokytis vokiečių kalbos ir lioviausi mokytis vokiečių kalbos, nusipirkau kablus, važiuosiu į kalnus. Dar labai įmanoma, kad vasarą teks dirbti nuomininke (kaip pavadinti hostą lietuviškai?), ruošdamasi šiam gigui planuoju violetine spalva nusidažyti plaukus, nusipirkti yoga pants ir labai smarkiai sustorėti.

DSC_1481
life is what happens when you tie your shoes and the shoelace snaps in half

Mikroblogas

Taip jau susiklostė gyvenime, kad neseniai ne tik teko Gedimino prospektu nešti 8 kilus sveriantį fejerverką, bet ir šiek tiek pasidomėti įvairiomis švietimo sistemomis.

Kadangi man už tai moka, dabar skaitau Lucy Crehan Cleverlands (turbūt skaityčiau net jei ir nemokėtų, bet dar ne šiandien). Ten radau štai tokią citatą apie tai, ką suomiai apie save (per savo švietimo sistemą) mano:

In the words of Ilpo: “When we are five million, we can’t afford to drop anyone. In here everyone counts“, and Maarit: “In Finland, we like to give possibility to everybody.“

Aš esu pagarsėjusi kaip tešlė (nes greit išskystu) ir žliumbikė (nes greit apsižliumbiu), todėl ir čia susigraudinau. Iš kur tiek humaniškumo ir gėrio? Net neabejoju, kad visur yra šikėjų ant galvos, bet kaip pasiekti, kad visos šalies politika spindėtų šviesa?

Rašau į klausimų, kurie man atrodo per dideli, sąrašą.

Ir, kaip visada, plėšausi tarp a) suvokimo, kad gėrio ir blogio yra ir turi būti po lygiai; b) noro išnaikinti visą blogį.

visiems reik batų. ar bent draugų.

[prieš 2 mėnesius]

Šiandien sapnavau, kad buvau kažkokio kairiojo Meksikos opozicijos lyderio žmona ir, nuvertus jo priešininką diktatorių, parpuoliau prekybos centre ant žemės ir ėmiau melstis (ar tai Venesuelos įvykių rezonansas ar labiau Narcos žiūrėjimo rezultatas?). Po to nuėjau į tualetą ir nualpau, nes nustojo veikti stimuliatorius ir sustojo širdis.

Dėl panašių baimių jau kurį laiką nebelankau aikido. Iš pradžių atrodė, kad bus labai sunku, bet iš tiesų dabar net atrodo lyg niekada nebūčiau to praktikavusi. Ar įmanoma, kad mano susižavėjimas aikido tebuvo dirbtinis noras turėti savo gyvenime ką nors, kas man svarbu, o konkretus dalykas buvo visiškai bereikšmis? Psichoanalitikas turbūt sakytų, kad taip. Šamanas irgi.

Fun fact: atsikračiusi aikido pradėjau lankyti keramiką. Faktas juokingas, nes niekad nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors minkysiu molį. Keramika man atrodė tokia cooky meno šaka, kur visi lipdo arbatinukus ir po to iš jų geria jazminų žiedų arbatą užsikąsdami dainuojamąja poezija. Per keramikos pamokas jau išmokau ne tik padaryti puodelį, bet ir supratau, kad gali daryti bet ką iš bet ko, o mano vizualiųjų ir taikomųjų menų supratimas yra nieko vertas. Bet pamažu imu pastebėti plokštumų žaismes, detales, dydžius ir juos versti prasmėmis, taigi, mokausi naują kalbą.

Pastaruoju metu grįžau į tam tikrą autokritikos tašką, kurį buvau apleidusi vardan laimingo gyvenimo. Man atrodė, kad taip ilgai save graužiau bei kankinau savo pačios primestom taisyklėm ir idealais, kad esu nusipelniusi tiesiog sėdėti saulėje ir juoktis. Nusipelnau kalbėt šūdus ir nesigraužti, ką apie mane pagalvos kiti, nusipelnau žiūrėt serijalus ir nesigraužti, kad švaistau brangų laiką žemėje, nusipelniau valgyt kebabus ir morengus (vargo vakarienė) ir nesigraužti, kad jie išgrauš skylę mano pilve. Dabar vėl pradėjau graužtis, ura!

Šią savaitę (mintimis) stengiausi kaip tik galėdama atsikratyti žmonių, bet nutiko taip, kad netyčia sutikau labai kietą paną (gal ji ne žmogus?). Tiesą pasakius, per visą gyvenimą esu turėjus gal kokias tris drauges, kurias tikrai mėgau

[dabar]

(auč kitoms draugėms) (seksizmas?), nes beveik visos moterys mano gyvenime man atrodė arba a) turinčios humoro jausmą, bet kvailos, arba b) neturinčios humoro jausmo, nors ir protingos. Dabar man atrodo, kad tiek “humoro jausmo turėjimas“, tiek “protingumas“ tebuvo viena ir ta pati moneta, kurios pagamintos kokios penkios, o aš esu ledo bokšte sėdinti kolekcionierė. Gan dažnai prarandu progą susidraugauti su žmonėmis, nes iškart juos nurašau kaip neįtinkančius į mano verčių sistemą ir man neįdomius. Tariuosi žinanti, ko jie nori, ko jiems reikia, kas juos varo į priekį, kur jie įstrigę. Dar prieš pradėdama juos pažinti. Bloga Greta, bloga bloga Greta. Bet, pripažinkim, dažnai esu teisi. Nes nėra sunku acpėti žmogų – ir neturiu omeny vien kitų žmonių, mat aš toje pačioje lygtyje, nesu nei mįslinga, nei nenuspėjama — daugeliui. Bet čia ir įsižaidžia tai, ką taip kvailai vadinau humoro jausmu ir protu: gebėjimas nustebinti. Draugų yra įvairių tipų, bet mano mėgstamiausi – tie, kurie nustebina. Tuo, ką daro, kaip reaguoja, komentaru ar minties pratęsimu. Kai supranti, kad visgi ne visiškai supranti tą žmogų ir kad tiek daug dar liko išmokti (apie jį ir apskritai).

Taip meiliai kalbu apie draugus bandydama priartėti prie spurgos įdaro, prie rafaelo riešuto, prie gumos čiulpinuke, prie romo tam bananinam saldainy, kurį prakandau kai buvau penkerių ir visą ištekinau ant kilimo, o pastarasis dar dešimtmetį puošė namus (niekada nesupratau kilimų). Šiais metais praradau du draugus. Ir, kaip jau esu rašiusi, draugo praradimas yra keistas ir baisus dalykas:

Kai miršta močiutė ar išsiskiri su vyru turi puikią kortelę su paaiškinimu, kodėl liūdi. Kai draugai nutolsta nuo tavęs, tokia kortelė neegzistuoja. Nes jie nemirė, jie vis dar vaikšto tam pačiam mieste, gyvena tam pačiam bute, gali su jais susitikti, tavo šeima nesugriuvo, pasikeitė tik tie, su kuriais kalbiesi, pasikeitė tų, su kuriais kalbėdavaisi anksčiau, galvos ir jų rūpesčiai.

Iš aš, kaip visada, negaliu teigti, kad čia kažkas tragiško ar nepakeliamo, bet jaučiuosi taip, tarsi man būtų iškritę du krūminiai dantys: skaudėt neskauda, tik tuščia. Ir liūdna. Ir kartais vieniša. Bet, turint omeny, kad ne pirmas kartas prarandant draugus, atsisuku į save ir įdėmiai žiūriu, bandydama įžvegt priežastis. Nes besikartojantis nesugebėjimas išsaugoti santykių nėra draugų problema.

Apraudojus prarastus bendraminčius galima pasidžiaugti bent tuo, kad čia yra didžiausia mano problema. Anksčiau intensyviai stengdavausi kuo efektyviau blokuoti naujienas, politiką ir panašius dalykus. Iš pradžių jie man paprasčiausiai atrodė neįdomūs (mat pačios įsipjautą pirštą skauda labiausiai), vėliau – neaprėpiami. Negalėjau įsivaizduoti, kaip įmanoma ne tik žinoti, kas vyksta, bet dar suvokti to priežastis, įžvelgti panašumus ir daryti spėjimus ar pasiūlymus. Turbūt užtruks dar labai daug laiko, kol sugebėsiu įvykdyti visus punktus, tačiau bent jau žinau, nuo ko pradėti: užtenka vienos knygos. Ji veda prie antros. Tada netyčia pastebi trečią, ketvirtą ir taip toliau (je nemėgstat skaityti, tinka ir youtube’o pamokos, pvz. CrashCourse arba naujienų apžvalgos, pvz. TheYoungTurks ; kita vertus, jei skaitot mano blogą, turbūt mėgstat skaityti, tai net neatidarinėkit tų nuorodų, nes atims brangų skaitymo laiką). Taigi, nauja išmokta pamoka: kai nežinai, nuo ko pradėti, pradėk nuo pirmos pasitaikiusios knygos, nes geriau jau prasta knyga nei išvis nepradėti domėtis dalykais.

Vienas pagrindinių mano tikėjimo postulatų, leidžiantis man ramiai miegoti ir ramiai nubusti yra tai, jog aš tikiu pasirinkusi savo kančią. Taip pat tikiu, kad kiti pasirinko savąją. Bet kuo giliau žengiu į naujienų, karų ir pinigų sūkurius, tuo man sunkiau sekasi laikytis įsikibus savo tikėjimo. Man asmeniškai beveik nėra tekę susitikti su blogais žmonėmis – su piktais, burbekliais, nesusipratusiais, nemaloniais – taip, bet niekada su blogaisTačiau jų yra, ar ne? Ir to aš kol kas negaliu suprasti. Bijau suprasti ir užtruksiu turbūt dar labai daug laiko bandydama. O juk tie blogi žmonės daro blogus dalykus, dėl kurių galiausiai kenčia visi – tiek blogi, tiek geri. Ir kaip man tikėti, kad xxxxxnietis pasirinko gyventi purve ir būti nušautas kareivio, nes trinktelėjo akmeniu į pravažiuojančią mašiną,o xxxxxxietė būti sumušta policijos, nes priminė vagyste įtariamą vyrą?

Manau, kad tai tik parodo, kiek daug aš dar nesuprantu.

tumblr_osl0hj2vbS1uvzpyoo1_1280
NEED

“naktį ėjom vogti obuolių“

Sausio pradžioje, pagauta įkvėpimo pasakiau Pauliui, kad šiais metais parašysiu knygą. Tuo metu tai atrodė puiki mintis. Juk ne kartą jau buvau pradėjusi ir ganėtinai nemažai apie tai mąsčiau. Kad apsisaugočiau nuo savo menkystės, net įtikinau save, kad visai nejaučiu noro jos išleisti ar kad ji kam nors patiktų, norėjau tiesiog išbandyti jėgas, imti ir parašyti.

Iš pradžių susitvarkiau stalą ir dar kokią savaitę įvairiai ruošiausi tam morališkai. Kai galiausiai pribrendau, pradėjau skaitydama senus dalykus, kuriuos esu užsirašiusi. Nes esu užsirašiusi nemažai dalykų. O kadangi anksčiau buvau super nelaiminga ir hiper viskuo nepatenkinta, dalis mano užrašų yra gana smagūs ir pilni labai nuoširdžių pasvarstymų. Pvz, 2011 metais pasižymėjau, kad buvo labai nejauku šikti kavinės tualete, nes nenusileido vanduo ir po manęs ėjęs žmogus tikrai žinojo, kad tas šūdas mano. Ir kad toitoi yra nuostabus išradimas – šūdo nors ir daugiau, nei paprastam tūlike, bet bent jau niekas negali atskirti, kuris šūdas kieno.

Praleidau ištisą vakarą nagrinėdama tokias mintis ir lioviausi beveik bliaudama. Kodėl? Nes aš buvau kvailiausia mergaitė pasaulyje ir leisdavau kitiems šikti į mano gyvenimą tiek, kad netilptų ir į penkiasdešimt toitojų. Kai esi stabilus ir ganėtinai savimi patenkintas individas, sunku suprasti, kodėl tiek daug laiko praleidai su žmonėmis, kurie tavęs nemylėjo. Ir dar tai sakė. Būtent tais žodžiais. O menka saviverte, the maker of every broken heart.

Išvada? Aš niekad neparašysiu knygos, nes niekad nebesijausiu taip blogai, kad norėčiau rašyti. Aš galiu įsivaizduoti, kad kada nors ateityje jausiuos tragiškai blogai dėl šimto milijono priežasčių, bet mano širdy nebesisuka ta juodoji skylė, kurią reikėdavo raminti žodžiais. Pataisymas: jei kada ir parašysiu knygą, tai turbūt bus savipagalbos knyga. Ir dalinsiu ją neva nemokamai žmonėms gatvėje, t.y. “už auką“ – ezoterinių knygų brukimas praeiviams gatvėje yra antras šlykščiausias dalykas pasaulyje (po varlių): “tau neįdomu, bet kadangi esi mandagus žmogus, kuris nemoka pasakyti “ne“, va, imk ir sprink mano tikėjimu“.

Sh.Bartas (bei penki milijonai paauglių) sako, kad pati tikriausia emocija yra liūdesys. Greta sako, kad visi, kurie taip sako, nėra patyrę jokios kitos emocijos. Nėra tikrų ir netikrų emocijų. O laimėje visos pamokos ir kiti dalykai yra tiek pat sunkūs, kiek ir liūdesyje. Taigi, visi užsiparinę melancholikai, nėra ko šlovinti savo liūdesio. Nors gal ir yra, man turbūt nepakankamai liūdna, kad spręsčiau.

Pastarąją savaitę daug laiko teko praleisti Žalgirio Maksimos prieigose. Kai prie manęs priėjo močiutytė, mosuodama obuolių maišeliu ir paprašė 50 centų, kažkas man tarsi praskėlė pakaušį ir pro skylę ištekėjo visos smegenys, nes net nepasiūliau jai nupirkti daug kitų dalykų. Atsitokėjau po kokių penkių minučių, bet močiutytė jau turbūt buvo išlėkusi su savo obuoliais.

Man niekad netrūko pinigų (išskyrus kelis mėnesius Estijoj, kai pamiršau pasitikrint sąskaitą ir savo biudžeto ribotumą supratau tik kai bare kortelė rodė “credit“ vietoj “debit“). Čia gal ir ne rodiklis, nes juk niekad ir nenorėjau nieko brangaus. Bet – svarbu pabrėžti – man niekad netrūko pinigų pragyvenimui ir mane vis dar šiek tiek glumina mintis, kad kažkas negali nusipirkti obuolių ne todėl, kad tingi eit iki pardės arba kad į pardę jų neužvežė. Čia kaip su karu – aš logiškai suprantu, kad taip yra, bet pamiršti kitų nelaimę žymiai lengviau nei savą.

Pastaruoju metu daug galvoju apie darbą, nes jame nesijaučiu nė per pirštą fulfilled. Kontekstui suteikti reikia paminėti, kad niekad taip nesijaučiau ir, greičiausiai, niekad nesijausiu (jeigu ko nors nekeisiu). Būkim biedni (didesnė dalis) bei teisingi (mažesnė dalis), aš neturiu jokių karjeros tikslų, manęs nemotyvuoja pinigai, šlovė, galia ir visuomeninė padėtis. Visą gyvenimą mano troškimas buvo kuo labiau atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo, kuo mažiau dėmesio skirti pirmam ir kuo labiau pasinerti į antrąjį. Čia yra dar vienas įrodymas, kad negalima gyventi gyvenimo taip, kaip norėjai jį gyventi, kai buvai paauglys. Nes atskirti asmeninį gyvenimą nuo darbo tai tas pats, kas atskirti matematiką nuo fizikos (geriausios analogijos yra tos, apie kurias nė velnio nieko neišmanai). Bet kaip dabar nė iš šio nė iš to šitą schizmą (visai nereikalingas ne visiškai tikslaus tarptautinio žodžio vartojimas – čia kad nepamirštumėte, jog aš filologė), ties kuria taip įnirtingai ir nuosekliai dirbau?

Dažnai, jei kas nors manęs klausdavo, ką noriu nuveikti gyvenime, atsakydavau: noriu, kad mane pažinoję žmonės gyventų bent šiek tiek geriau dėl to, kad mane pažinojo. Ką tai reiškia? Dabar jau nieko. Ką šiuo metu norėčiau nuveikti gyvenime? Nesu tikra, bet norėčiau kažkaip prisidėti prie to, kad visos mergaitės jaustųsi drąsios, užtikrintos ir mylėtų save. Ir dar prie to, kad visi galėtų kada tik užsimanę įsigyti obuolių. Būtų gerai, jei pavyktų nušauti abu zuikius vienu šūviu. Ką aš čia, būtų gerai bent kliudyti vieno iš zuikių ūsą akmeniu.

the year of the bear arba ilga kaip šimtmečiai diena pt1

Šitą įrašą aš pradėjau rašyti liepą. Rašiau pusę metų kone kiekvieną dieną, vis kažką pridėdama, pakeisdama, ištrindama, nuvalydama, prikeldama iš numirusių. Rašiau, nors nė vieno žodžio nepadėjau ant popieriaus, nė vienos minties niekur neišleidau pirštais. Kartu su meile ir savęs ieškojimu, rašymas visada buvo viena iš šito blogo temų. Viena iš mano gyvenimo temų (šitą sakinį siūlyčiau skaityti Liudo Vasario balsu). Niekada ji nebuvo pagrindinė, bet kažin kaip išlaikė tvirtas pozicijas. Kadaise man net atrodė, kad rašymas yra geriausias savęs pažinimo būdas, o visos pasaulio negandos kyla būtent dėl žmonių, kurie nerašo ir savęs nesupranta, kaltės. Kaip aš pasiilgstu tų laikų, kai šventai tikėjau, kad yra kažkoks vienas paprastas būdas, kaip išgydyti pasaulį (Liudas Vasaris atsidūsta).

Šitą įrašą pradėjau rašyti liepą. Rugpjūtį kiekvienas bandymas išspausti raides prasidėdavo klausimu : “o tai kodėl nerašau?“ Į šitą klausimą yra tiek daug teisingų atsakymų, kad neteisingų tiesiog nėra. Teisingas buvo tiek atsakymas “nes neturiu ką pasakyti“, tiek  atsakymas “nes nenoriu“, tiek ir atsakymas “nes tai, ką gyvenu, noriu pasilaikyti sau“. Bet teisingiausias iš jų – “nes nesu viena“. Visi mano žodžiai dabar eina iš lūpų į lūpas, o lūpos pridengia tą nuogumą, kurį anksčiau reikdavo dangstyti popierium.

Kokioje aštuntoje klasėje nusprendžiau perskaityti Čingizo Aitmatovo romaną “Ilga kaip šimtmečiai diena“. Šiandien pamenu tik tai, kad mintyse pervadinau tą knygą “Nuobodi kaip šimtmečiai diena“ ir kad vienas iš knygų herojų kažkur jojo ant asilo. Dabar atrodo, kad būtent tai ir išgyvenu. (Patikslinimas: dieną, ne jojimą ant asilo.) Mano kasdiena pasidarė tokia gryna, skaidri ir rami, kad pabudusi turiu įsitikinti, jog neįstrigau laike. Prieš kokius penkerius metus labai piktindavausi žmonėmis, kurie, mano akimis, buvo “įstrigę“: turėjo nusistovėjusias pažiūras, elgesį ir nieku gyvu nesiruošė jų keisti. Labiausiai, žinoma, pikta buvo, nes tie žmonės užimdavo galios pozicijas ir jų siauraakiškumas tiesiogiai veikė mano (tuo metu didžiosios laisvuolės, nesugebančios turėti jokios nuomonės apie nieką) gerbūvį. Šiandien piktinuosi jau ne tais vargšais žmonėmis, o savo ex-požiūriu. Miela dvidešimtmete neapsisprendėle, kiekvienas turi teisę į savo šūdą. Kiekvienas gali būti užstrigęs ir nepajudinamas kiek tik jam patinka. Jeigu žmogus nori visą gyvenimą neprisiliesti prie kompiuterio, kodėl gi ne. Tik dabar man pamažu dašutinėja, kad piktinimasis kito žmogaus įstrigimu yra blogiausia įstrigimo forma – nes esi įstrigęs ne bet kur, o teisuoliškumo karalystėje. Įdomu, kokia įstrigimo forma yra piktinimasis savo jaunystės kvailystėmis?

Aš visą gyvenimą gan prastai sutariau su mama ir dėl visų tuose santykiuose kylančių įtampų kaltindavau tik ją. Man visada atrodydavo, kad ji nori mane įsprausti į kažkokius “tobulos dukros“ rėmus, o ne priimti mane kaip paprastą dukrą, kokia esu. Ji visada žinodavo, kaip kas turi būti ir niekad nepraleisdavo progos to pareikšti. Kaip ir prieš tai minėtame galingesnių už mane žmonių atveju, aš siutau. Ir tik dabar man pamažu dašutinėja, kad mūsų santykiai sudėtingi buvo ne todėl, kad ji žinojo, kaip viskas turi būti. O todėl, kad mes abi tai žinojom ir mūsų įsivaizdavimai nebuvo vienodi. Santykiuose, kuriuose nors vienas yra linkęs nusileisti, trintis niekad nepasipils žiežirbomis. Kuo toliau, tuo dažniau pastebiu savo elgesyje išlendančią mamą – ir daugeliu atveju galiu tik didžiuotis, nes jos nuolankumas, gerumas ir rūpestingumas yra ne vien tik krikščionių siekiamybė. Bet būti malonia man jau nebėra tikras iššūkis. Dabar iššūkis man yra nemėginti kitam primesti savo gyvenimo recepto. Aš kartais esu tokia užtikrinta tuo, ką žinau ir jaučiu, kad sugebu tuo įtikinti ir kitus. Bet man reikia kažkaip pagaliau sau įkalti, kad mano tiesos teisingos yra tik man. Taip, gelbėti kiekvieną kenčiantį ir nelaimingą vis dar yra mano pirmasis instinktas. Taip, kiekvienam pateikti aiškią programą kaip būti laimingu yra antrasis mano instinktas. Bet ties trečiu instinktu aš visgi prisimenu, kad kiekvienas neša savo šūdų krūvą ir kad niekas kitas tų šūdų neiškuops. Nėra universalaus gero gyvenimo recepto ir aš nebesijaučiu kalta, kad jo vis dar neišradau. Na, gal jau greitai nebesijausiu.

Pernai pradėjau tirti kaip dalykai, kuriuos kažkam pasakai, skiriasi nuo tų, kuriuos pasilaikai sau, ir kokius santykius tarp manęs ir pasaulio jie kuria. Ar jūs kada nors padarote ar pamatote ką nors įdomaus ir niekam apie tai neprasitariate? Nes mano teorija tokia: jeigu pasidalindamas patirtimi suartėji su kitu, tai ja nepasidalindamas su niekuo, suartėji su savimi. Man atrodo, kad mes taip įpratę pasakoti vieni kitiems istorijas ir kurti naratyvus tam, kad juos išgirstų kiti, jog kartais pamirštam, kad gyvenam ne tam, kad kurtum ir kitiem pasakotum istorijas. Gyvenam ne tam, kad kažkas išgirstų. Šitas tyrimas yra užslėpta mano laimės priežastis: aš pamažėle mokausi atskirti save nuo savo išorinio vaizdo. Nuo savo pasiekimų, nuo išmoktų kalbų, nuo žmonių, kurie sako “tu zjbs“ ir tų, kurie sako “tu lėva“. Nuo to, kaip atrodau. Nuo visų gerų ir blogų darbų, kuriuos padariau ar padarysiu. Taigi, visai nesvarbu, kas ir ką apie mane žinos. Visai nesvarbu, ką aš žinosiu apie kitus, užtenka to, ką žinosiu apie save. Aš galiu būti pati kvailiausia, pati apgailėtiniausia ir bukiausia. Taip pat galiu būti tobula pasaulio valdovė, bet tai neturi jokios reikšmės. Kiekybiškai ir pagal efektyvumą vertinti pasaulį bei lyginti save su kitais nėra labai sunku. Netgi labai lengva. Bet tai jau nebe man. Aš niekam nieko nebeprivalau. Net sau. Turbūt nėra lengvesnio jausmo pasaulyje. Kartais ima atrodyti, kad jei taip galvodama eičiau šviežiu sniegu, nepalikčiau jokio pėdsako.

Šitą įrašą pradėjau liepą. O kadangi taip ilgai rašiau, tai labai nuvargau. Antra dalis bus labiau apie kitus. Paguodai – visus metus laukti paveikslėliai.

img-20160111-wa0003
ledi su krepšiu vaisių ant galvos tapau vieną kartą

img-20160122-wa0001
įvairūs daiktai pakeitė liežuvį ne vieną kartą

img-20160219-wa0001
gulinėjama darbe buvo ne vieną kartą

img-20160311-wa0002
apsirengus megztinį su hamburgeriais valgomas hamburgeris buvo du kartus

img-20160219-wa0002
hamburgerių šiais metais buvo valgyta įvairių ir ne vieną kartą

img-20160317-wa0001
daiktų ant veido šiais metais buvo prisiklijuota taip pat ne vieną kartą

img-20160321-wa0010
paskęsta balionuose buvo vieną kartą

instagramcapture_8f1b50e9-1588-4b2c-88d4-9af6a19e54c4
tampama kitu buvo vieną kartą

instagramcapture_a38b3807-e7ee-4cc3-aa45-0af49d516bfe
creepy padaras kėdėje buvo rastas vieną kartą

wp_20160129_16_33_34_pro
madų šou repo tema darbe vyko vieną kartą

wp_20160214_13_31_12_pro
valentino dienos pusryčiai (katės uodega included) buvo suvalgyti vieną kartą

wp_20160216_17_15_54_pro
aikido egzaminui buvo ruošiamasi du kartus, laikomas nebuvo nė karto

wp_20160311_22_11_44_pro
dalyte buvo žavimasi ir jai skambinti norima ne vieną kartą

wp_20160315_17_42_24_pro
žaislų kabinetas buvo įkurtas ir svarbius reikalus aptarinėjo ne vieną kartą

wp_20160321_12_12_08_pro
pink floyd puodelis buvo laimėtas vieną kartą, sudaužytas buvo po keturių dienų

wp_20160327_17_16_49_pro
šokoladinė įrankių dėžė “tikriems vyrams“ statant meduolinį namelį buvo panaudota vieną kartą

wp_20160331_17_11_49_pro
darbe ant grindų buvo gulinėta ne vieną kartą

wp_20160421_15_07_58_pro
keistų daiktų šeškinės kioske buvo pirkta vieną kartą (ant pakuotės buvo priklijuotas lipdukas “aug. vandeny“

wp_20160421_15_15_10_pro
wp_20160421_15_42_44_pro

wp_20160421_16_46_02_pro

wp_20160502_13_35_41_pro
pirmosios pagalbos kambariuke snausta per pietų pertrauką buvo ne vieną kartą

wp_20160504_21_28_30_pro
pavydėta kaimynams kiemo buvo ne vieną kartą

wp_20160514_09_47_47_pro
linkėta rasti numerį buvo vieną kartą

wp_20160518_08_22_42_pro
austrų humoro jausmas buvo pastebėtas ne vieną kartą

wp_20160518_10_20_44_pro
į kalnus buvo užlipta ne vieną kartą

wp_20160523_14_27_11_pro
miniatiūrinių bananų buvo nusipirkta vieną kartą

wp_20160525_14_29_02_pro
kavinė “kotleta“ aplankyta nebuvo nė vieną kartą

wp_20160525_21_14_08_pro
pavasariniai prahos ritualai buvo stebėti ne vieną kartą

dsc_4234
katinas atiduotas labiau jį mylintiems žmonėms buvo vieną kartą

dsc_4569
Paulius stirniukams grojo pirmą ir vienintelį kartą

dsc_4633
naktį namo pėsčiomis buvo eita ne vieną kartą

dsc_4642
stop juosta nebuvo nuplėšta nė vieno karto

img_20160624_185506
mašina vairuota buvo du kartus

img_20160726_195324
šito grybo pavadinimas ir priežastis, dėl kurios jis atrodo kaip šūdas sužinota nebuvo nė karto

img_20160801_203322
kasmetinė Palangos nuotrauka buvo nutraukta vieną kartą

img_20160805_112840
morkų sultys buvo gertos ne vieną kartą

img_20160813_172940
draugai tuokėsi tris kartus

img_20160814_141925
perukas įsigytas buvo vieną kartą

dsc_0040
bulvės buvo kasamos vieną kartą (ir ačiū dievui)

dsc_0107
dainuojanti ragana Nidoje buvo nenusipirkta vieną kartą (ir ačiū dievui)

dsc_0113
nufotografuoti bičą be kelnių buvo bandoma ne vieną kartą

dsc_0118
kava po palme buvo gerta vieną kartą

dsc_0141
žavi buvau ne vieną kartą

dsc_0149
anarchija antakalnyje pastebėta ne vieną kartą

dsc_0164
gulėta lovoje su kapų gėlėm ir pliušiniu tinginiu buvo vieną kartą

dsc_0165
vakarėlis vyko vieną kartą

dsc_0193
freeway colos vietoj coca colos bare atnešė vieną kartą

dsc_0204
vakarėlis baigėsi vieną kartą

dsc_0276
šviesa apžavėjusi buvo ne vieną kartą

dsc_0293
kalėdinius sausainius sudeginom du kartus

dsc_0322
načnyke gėrėm vieną kartą

siemkės, nuodėmės ir nekenčià

Kažkada, viešėdama Zarasuose, ėjau į kapines, lukštenau siemkes ir spjaudžiau jas į visas šalis. Teta liepė išmest šiukšles prie įėjimo ir jokiu būdu nespjaudyt lukštų kapinėse. Tik ar aš jos paklausiau? Po to dar daug vakarų sunkiai galėjau užmigti grauždamasi dėl savo nuodėmės. Tuomet man buvo gal kokie šešeri. Ir tai turbūt buvo paskutinė mano nuodėmė.

Na gerai, gal ir ne paskutinė (iš Zarasų taip pat atmintyje išlikęs epizodas su svogūnų laiškų sriuba, kuri man buvo tokia neskani, kad verkiau į ją, nes negalėjau prisiversti valgyti, bet prisipažinti, kad nevalgau, nes neskanu, taipogi nedrįsau; o dargi ir sriubos dubenėlis buvo toks geležinis, pratrintu kampu, nublukusiu vyšnios paveikslėliu; galiausiai dėdė padarė sumuštinį). Kita vertus, dabar jau negaliu sakyti, kad ir lukštų spjaudymas buvo nuodėmė. Aš turbūt priklausau tai šlykščiai grupei žmonių, kurių neišgelbės nei kaltė, nei kančia. Paauglystėj paskaičiusi “Mėnulio vaikus“ labai troškau kentėti. Atrodė, kad kančia gali apsipilti kaip kečupu ir tada nieko daugiau nematai, nejauti ir neužuodi. Visa tavo esybė ja persismelkia, o tu lieki vienas ir grynas, toli nuo to, dėl ko kenti.

Ir vis tik gyvenime man pavyko kentėti tik labai pozityviai. Visad įžvelgiant gerąsias dalykų puses, iš savęs pasijuokiant, žinant, kad praeis. Nesakau, kad niekad nežiūrėjau į visišką tamsumą, bet kad ir kiek būčiau žiūrėjusi, buvau tikra, kad ji – ne man. Atsigręžus atgal liežuvis net neapsiverčia sakyti, kad kada nors kentėjau dėl meilės. Visada kentėjau tik dėl savo pačios kvailumo ir menko supratimo, kas yra meilė. Ir kas yra santykiai. Ir kokie nuostabūs yra žmonės.

Apie saulėgrąžų lukštus pamiršau maždaug tuo pat metu, kai palikau Zarasus. Apie visas savo pseudokančias jau taip pat pamiršau. Aš suprantu ir prisimenu, kad ne kasdien gyvenau taip gerai, kaip dabar, bet, nors užsimušk, nebesugebu atgaminti nė vienos iš tų kančių. Jaučiu jas taip pat, kaip jaučiu kitame pasaulio kampe vykstantį karą. Atpažįstu taip pat gerai, kaip Azijos šalių vėliavas. Prisimenu kaip pusryčius, kuriuos suvalgiau lygiai prieš dešimtmetį.

Ir kažkodėl man perversiškai malonu nebeprisiminti, kaip čia atsidūriau. Nebeprisiminti, kas buvau, žinoti tik kuo tapau.

 

nosis gal kentėjo ackirai
no brain no pain no gain no cat

P.S. kadangi viena dvidešimtmetė, vardu Greta, Laura ir Danutė, klausė, ką daryt, kad gyventum gerai, tai išgryninau jai vieną patarimą: gyvenk taip, kaip nori gyventi dabar. Ne taip, kaip įsivaizdavai, kad turėtum gyventi, kai buvai penkiolikos, ne taip, kaip manai, kad kiti norėtų, kad gyventum rytoj. Ne pagal taisykles, kurias nusistatei vakar. Daryk tai, kas šiandien atrodo teisinga, ir nesiliauk galvoti apie tai, kodėl tas poelgis atrodo teisingas. You’ll be alright.