Gretos, aka svieto ir balandžių sparnų lygintojos, nuotykiai tęsiasi

Praėjus porai dienų po baltosios katytės grąžinimo savininkams, laiptinėje sutikau apie katę žinojusią, bet nieko nedariusią kaimynę. Ji paklausė, kaip viskas baigėsi, aš papasakojau, o tada ji pasakė, kad “atbėgusios katės reiškia laimę“. Ir aš šiek tiek nusiraminau, nes galbūt tai ir buvo priežastis, dėl kurios ji nieko nedarė – nenorėjo atsisakyti iš kaimynų atbėgusios laimės. Vertybiškai vis tiek nesutinku su ja – nesava laimė tokia jau ten ir laimė, bet bent jau nereikia vartytis naktimis negalint suvokti, kodėl žmonės daro ar nedaro kažkokių dalykų. Pastebėjau, kad man labai svarbu suprasti žmonių veikimo priežastis. Kitaip galiu iš proto išeiti. Kaip kokia “Blogos mergaitės“ veikėja.

Vasara, žinoma, yra gyvūnijos klestėjimo metas. Iš stovyklavietės palapinėje ir maiste parsivežėme keletą šliužų, vorų ir erkių, o aš, važiuodama savo paspirtuku į draugės gimtadienį, sugebėjau (tikriausiai) pervažiuoti balandžiui sparną. Nesu tikra, nes net nesustojau pažiūrėti, ar jam viskas gerai, ar reikia skambinti “Grindai“. Mindama 25 km/val. greičiu jaučiausi labai blogai (kiek įmanoma jaustis blogai važiuojant paspirtuku) ir vis gailėjausi, kam nesustojau. Atradau bent tris atmazus: 1) Balandis pats palindo po ratais; 2) Važiavau labai greitai ir nesusigaudžiau, kas įvyko, o po to grįžti jau buvo per vėlu; 3) Pasireiškė mano latentinė neapykanta balandžiams, kuri, šiaip jau, nėra tokia ir latentinė. Norėčiau kažkaip pamilti balandžius, nes jie, visgi, yra šioks toks ir mano artimas. Nuolat atskrenda numirti virš balkono. Ir aš suprantu, kad jie tiesiog husslina, kad išgyventų. Bet jie nesilaiko jokių taisyklių ir nuolat tūpia ant balkone auginamų salotų. Kol kas neišeina to jiems atleisti, bet gal ateityje dar pavyks. Kita vertus, po to pervažiuoto sparno pastebėjau, kad balandžiai ėmė labiau manęs bijoti. Turbūt jaučia, kad esu jiems grėsmė. Gal skleidžiu kokias antibalandines bangas.

Galiausiai, vakar internete užmačiau kažkokį savivaldybės raštą apie tai, kad draudžiama viešose vietose, balkonuose ir bendro naudojimo erdvėse šerti benamius gyvūnus ir paukščius. Ir, būk tu man, šiandien pabėgiojusi vaikštinėju palei žalianamį bandydama sukurti keletą Ingreso laukų ir, prieš akis išnyra moteris su spagečių pilnu plastikiniu maišeliu. Ima spagečius ranka ir meta juos į balandžių būrį. Aš, kaip gera pilietė, susirandu raštą ir paklausiu jos, ar žino, kad pagal savivaldybės potvarkį, taip elgtis negalima. Ji išpučia akis ir sako “a kuodiėl?“ (visai kaip aš, nori suprasti kodėl reikia kažką daryti arba nedaryti!) Aš bandau sakyti, kad balandžiai veisiasi ten, kur gauna maisto, teršia žmonių balkonus, etc. Dar kartą paklaususi kuodiėl ji nueina ir, net neabejoju, ima šerti balandžius kitoje vietoje. Bet aš nesu atsakinga už tai, ką daro kiti, kai jų nematau, aš atsakinga tik už tai, kad matydama kažką negerai elgiantis, paklausčiau jų, ar žino, kad negerai elgiasi ir paprašyčiau liautis. Einu toliau kiemu ir už 20 metrų matau senučiuką  su lazdele. Iš duonos maišo jis balandžių būriui barsto trupinius. Mane užplūsta beviltiškumo jausmas ir jau nieko jam nesakau, tik suprantu, kad reikės kreiptis į savivaldybę ir paklausti, ką daryti, kai pamatau balandžius šeriančius žmones.

Sugalvojau dar vieną pasiteisinimą balandžių neapykantai: aš tai neinu į jų namus ir nešiku ant jų lizdų.

pigeon

apie katytes ir nieko nedarymą

Šiandien ryte išeidama bėgioti laiptinėje tarp 4 ir 5 aukšto pamačiau gulinčią baltą drebančią katytę. Labai “Kliudžiau“ momentas. Tik kad katytė nebuvo apšepusi, o aš nesiruošiau į ją paleisti strėlės (kas, ačiū dievui, taip ir netaps legalu). Nubėgusi savo 1 km (prašau nesijuokti, kai pradėjau, buvo 300 m), grįždama nuėjau į parduotuvę šikpopieriaus ir paklausiau Pauliaus, ar katė tebeguli ten, kur gulėjusi. Paėmiau jai maisto. Grįžusi įpyliau vandens, Paulius paserviravo kažkokio tai vištienos marmalo, katė negėrė, bet kirto su malonumu. Kadangi katė buvo matyta, pirmas žingsnis buvo pasibelsti į 60+ metų šitame name gyvenančios kaimynės duris. Pasibelsti, o ne paskambinti, nes ji atjungė savo skambutį, kadangi jį išgirdusi ji labai išsigąsdavo (prašau nesijuokti, man irgi taip būna, net kai puikiai žinau, kad wolto kurjeris jau lipa laiptais). Kaimynė pasakė, kad katytė gyvena name (“barakuose“) priešais ir vakar matė, kaip įsmuko į mūsų laiptinę. Taigi aš nuėjau pas kaimynus, paklausiau, ar nepasigedo katės ir jie kaipmat užbėgo į penktą aukštą ir pasiėmė savo augintinę.

Laiminga pabaiga apniukusiam sekmadienio rytui. Bet aš negaliu perlipti minties, kad mano senolė kaimynė kone parą žinojo, kad jos laiptinėje guli paklydusi katytė, žinojo, kur jos šeimininkai, ir nieko nedarė. Taip, senolei sunku judėti – bet gi galėjo pabelsti į mano duris ir paprašyti pagalbos. Kaip, žiūrint į šitą katytę, galima to nedaryti?

katyte

Vienok, blogo atgaivinimo projektą skelbiu pradėtu.

apie patriotus ir autoritetus

Pastaruoju metu užmetant akį į būsimąją doktorantūrą tenka nemažai skaityti apie Antrąjį Pasaulinį karą ir, ypač, Lietuvą per Antrąjį Pasaulinį karą. Kol kas galiu labai apibendrintai pasakyti, kad karas atrodo kaip dalykas, kurio nenorėčiau pergyventi ir kai pagalvoju, kad mano seneliams teko, kažkaip daug labiau juos myliu. Bet čia ne apie mano senelius, čia labiau apie tai, kad žmonėms reikia autoritetų ir, mano nuomone, tai nėra pats geriausias dalykas.

Taigi, skaitau apie anūkus, kurie bando atsekti senelių gyvenimus per karą, bet jiems sunkiai sekasi – šaltinių nedaug, jie nepatikimi, liudininkai jau kone visi mirę. Gal ir gerai, kad atsekti nepavyksta – nes kai pavyksta, paaiškėja, jog tie seneliai nebuvo nekalti avinėliai.

Bandau priartėti prie savo temos – autoritetų. Nors niekad nebuvau labai maištinga, bet niekad neturėjau jokių autoritetų, jei autoritetu vadinsime žmogų, kurį gerbi, į kurį lygiuojiesi, arba paprasčiau – nuo kurio nori biški nusižiūrėti gyvenimą. Autoritetai mano gyvenime pernelyg nefigūravo ne todėl, kad nebūčiau savo laiku sutikusi ypatingų ir įkvepiančių žmonių, ginkdie. Labiau kad nepaisant to, jog žinojau, kad vienas ar kitas mano sprendimas ar veiksmas yra neteisingas, labai norėjau, kad mano gyvenimas priklausytų vien man, kad nebūtų – bent jau sąmoningai – gyvenamas per kalkę.

Todėl aš turiu didelių problemų su savo nacionaline tapatybe ir man kelia juoką, kai žmonės pešasi dėl kažkokios lentos. Ir liūdesį – nes aš niekuomet tų rietenų nesuprasiu. Versdama vieno lietuvių kilmės rašytojo mintis apie Lietuvą kone apsiverkiau – taip tauriai ir gražiai jis kalba apie šalį, kurioje aš gyvenu. Bet aš niekad nejaučiau jokių jausmų Lietuvai, Amerikai (lol tokios net šalies nėra) arba Rusijai. Man atrodo, kad tautybė ir nacionalizmas yra ant tiek pasenęs reiškinys, kad mane net stebina, jog nepastebiu daugiau pirštų, kurie baksnotų į šito reiškinio nelogiškumą.

Jeigu dėl kažkokios priežasties turėčiau didžiuotis, kad esu lietuvė, dėl tos pačios priežasties turėčiau didžiuotis ir tuo, kad esu moteris. Bet kuo čia didžiuotis? Kad gimiau vienoje šalyje, o ne kitoje? Kad valgiau cepelinus, o ne makaronus? Kad turiu X chromosomą, o ne Y? Nė vienas iš šių faktų pasididžiavimo man nekelia, tikriausiai aš esu kažkoks nevisavertis žmogus.

Šiaip jau gyvenime stengiuosi elgtis taip, kaip man atrodo teisinga. Kartais suklystu, kartais pamirštu, bet stengiuosi, kad mano elgesys atitiktų kažkokias normas – mano pačios nustatytas normas. Negaliu tiksliai pasakyti, kaip jos atsirado, bet žinau, kad tikrai ne pati viską sugalvojau. Visgi priešingai nei vertinant pašalinių išgyvenamas situacijas, savo gyvenime visad žinau, kuris pasirinkimas teisingas. Todėl mane glumina žmonės, kuriems reikia žvalgytis kažkur per petį, kad jiems kažkas pasakytų, kaip reikia elgtis. Ir išvis, ar tikrai autoritetai padeda elgtis geriau? Aš, pavyzdžiui, labai gerbiu partizanus, bet nu mūsų gyvenimai ant tiek skirtingi, kad jų taurus (toks iš istorijos knygų, nežiūrint į asmenines istorijas) pavyzdys, deja, nelabai kuo man padeda. Gal ir galima įžvelgti kažkokią pamoką apie kovojimą su neteisybe net kai tau tai nepatogu, bet, kaip jau sakiau, situacijos kitoniškumas man maskuoja tų senųjų autoritetų naudą.

Kodėl yra žmonių, taip norinčių įamžinti, neva, geruosius istorijos veikėjus, bet nenorinčių mylėti šalia esančių kitaip manančių tautiečių? Va čia yra esminis klausimas. Nori įamžinti ir nori pagerbti, bet pats nenori elgtis pakančiai ir ramiai. Aš nenoriu nieko įamžinti, nieko pagerbti, aš manau, kad visi anksčiau ar vėliau nugrimsime į praeitį – ir tada nebelabai bus svarbu, ar buvai lietuvis, ar rusas, ar žydas, svarbu bus tik tai, kaip elgeisi – nes tik tai formuoja ateitį ir daro žymiai didesnę įtaką būsimai istorijai, nei praėjusi istorija.

išvarymarius

Kad ir kaip aš bandyčiau suprasti žmones, kartais nu nė pro kur nepavyksta. Ilgiausiai guliu atmerktomis akimis, bandau pažiūrėti iš jų perspektyvos, pasverti argumentus, įlįsti į jų kailį, bet galiausiai tiesiog nespėjusi pasakyti „viso gero“ panyru į nelabai ramius sapnus.

Visą savaitę kasvakar mane kamuoja Ivaškevičiaus „skandalas“ ir aš kaip niekad gailiuosi, kad nemoku rašyti apie nieką kitą, tik save. Norėčiau būti literatūrologė, sociologė, kultūrologė, psichologė ar bet kokia kitokia -ologė ir galėti kažkaip giliau pakapstyti šitą situaciją, bet nemoku. Todėl pakapstysiu prisiminimus.

2013, ketvirtas bakalauro kursas, kažkoks įvadas į lietuvių literatūrą, reik perskaityt „Malyš“. Rusų kalbą aš moku očin krasyvaja sabaka lygmenyje, todėl sėdžiu virtuvėj su tėčiu ir prašau, kad jis man verstų. Kiek kartų esu taip sėdėjusi su tėčiu ir kažką veikusi? Vieną. Kada man pirmą kartą tapo aišku, kad ne visi gali būti vertėjais? Tą kartą. Žiūriu į surauktą tėčio kaktą jam ieškant žodžių „nugi čia tas, nu kaip tas, gi va šitas“ ir nusiraminu: daug ko daug kur man gyvenime teks ieškoti, bet žodžių niekada.

Neacimenu tikslios datos, po „Išvarymo“ einu į stotelę ir garsiai sriūbauju. Naudodama bakalauro metu išmoktus terminus galiu drąsiai teigti, kad ką tik patyriau katarsį. Nenaudodama terminų galiu dar drąsiau teigti, kad ką tik supratau, ką reiškia būti pasaulyje vienam, visiškai vienam. Tas toną sveriantis jausmas užkrenta ant manęs, prispaudžia prie žemės, bet veikia terapiškai: kad ir kokia nelaiminga būčiau, kad ir kokia jausčiausi vieniša, žinau, kad niekada pati taip nespasijusiu. Nežinau, ar ši patirtis užtraukė kokią žaizdą, ar ką, bet kad praplėtė jausmų paletę tai faktas.

2014 gegužės pabaiga, skaitau Žalius.

Lyrinis nukrypimas apie patriotizmą: didžiuotis kažkuo, ko nesirinkai ir negali pasirinkti, man atrodo grynas idiotizmas. Apskritai didžiavimasis neatneša nieko, išskyrus nesantaiką ir susiskaldymą, bet jei didžiuojiesi kažkuo, ką pats nuveikei, tai bent jau sveiku protu suvokiama.

Visgi skaitydama Žalius aš apie tai negalvoju. Galvoju apie meilę ir grožį. Dienoraštin nusirašau dvi ištraukas:

135 psl.

Tėvui priklausė pienas, grafui – pieninės pastatas, o pelną dalijo perpus.

Kai, tarkim, Kasperavičius parneša kibirą pieno, jame dar būna prikritę spyglių nuo ilgo nešimo per mišką, aš renku tuos spyglius savo pirštais ir nebūtinai mąstau apie tėvą. Galiu mąstyti apie ką tik nori. Bet kai man ištaria „pienas“, tarp „p“ ir „i“ vaidenasi tėvas.

„Tai sveikas, tėvuk. Ką tik mus su Elena čiurkšle agurkams laistyti nuvijo į Vaterlo. Niekada nevažiuok į Paryžių – apgaulių miestas. Matytum Eliziejaus laukus – paprasčiausi kiemai. Bulonės miške – raitos paryžietės ir nė vieno žvėries, kuris jas nutemptų nuo žirgo. Paryžius – vien žodžiai. Palyginti su mūsų laukais. Tiesa, mes neturime žodžių. Pas mus jie viso labo – Prano, Juozapo arba Motiejaus. Žodžiu, prie reikalo.

<…>

Reikalai kaip ir baigti, už tokį pieną, koks yra mūsų, negalim mažinti kainos. Italijoje – tas pats. Didelės kainos. Žodžiu, mes sušlapome ir aš jai pasipiršau. Pasipiršau Eliziejaus laukuose, tačiau tai tik žodžiai. Iš tikrųjų gatvėje ant suoliuko. Prieš Triumfo arką. Arka gera, bet Prano ir Juozapo laukuose geriau atrodytų. Nors ten nėra žodžių.

<…>

Ji sėdi arčiausiai manęs ir gali klaidinti jausmas, kad mudu su ja artimi. Mes artimi, bet ne mažiau artimi su Bartkum ar Kasperavičium, tik šį kartą jie sėdi toliau. Aš juos myliu ir gal Pieninę labiau už kitus, bet ji to niekada neišgirs. Laiku neištarus „myliu“, šią teisę atima amžiams. Nes šitaip išduotum tuos, kuriuos iš tikrųjų mylėjai, bet pasakyti pamiršai.

Todėl žodyje „myliu“ jokie veidai man nesivaidena, niekas nestovi tarp „m“ ir „y“ ir niekada neatsistos.

141 psl.

Man dar vaikystėje atrodė, kad negražūs žmonės gražiai, taisyklingai ir gerai apie viską kalbėdami tik mėgdžioja gražius. Jie sako: štai kokios gražios pievos, eržerai, kalnas gražus, bet visą tą laiką jų neapleidžia mintis, kad patys yra negražūs. <…>

Jei gamta išleido tave negražų, vadinasi, jai to reikėjo. Ir jei gyvensi mėgdžiodamas gražius, po tavęs ji bus priversta išleisti kitą negražų.

***

Nežinau, ką apie mane pasako šitos ištraukos. Žinau tik tai, kad jaučiuosi, lyg kažkas skriaustų draugą, o aš jo niekaip apgint negalėčiau.

Angela Deane