*raudona kaip burokas* arba doktorantūros korida

Kažkaip man jau buvo pradėję darytis neramu, kad apie nieką šitam bloge neberašau, tik apie savo doktorantūros studijas (na ir kartais apie šeimą ir apie konfrontacijas su didžiausiais savo priešais –  balandžiais). Galvojau, kad gal mano gyvenimas yra siaubingai nuobodus ir tai yra vienintelis dalykas, apie kurį galiu kažką papasakoti. (Iš šalies tai mano gyvenimas tikrai turi atrodyti labai nuobodus, ar taip yra – jau kitas klausimas, į kurį, iš mano suinteresuoto žiūros taško, atsakymas yra “ne“.) Bet po šios savaitės įvykių aš supratau, kad apie doktorantūros studijas vis rašau todėl, kad jos kelia man *DAXUJA* jausmų. Kaip anksčiau širdis daužydavosi sulaukusi simpatijos esameso, taip dabar širdis daužosi sulaukus doktorantūros komiteto vadovės skambučio.

Bet apie viską nuo pradžių. O pradžia galima laikyti tą liūdną praėjusių metų spalio dieną, kai aš supainiojau doktorantūros komiteto posėdžio laiką ir pavėlavau į jį valandą su puse. Šauniai padirbėta, Greta. Tada mano studijų planas nebuvo patvirtintas, argumentuojant, kad esu pasirinkusi per daug (3/4) egzaminų iš istorijos fakulteto ir kad būtina bent vieną išbraukti ir pasirinkti ką nors iš filologijos fakulteto sąrašo (kuriame, beje, tuo metu figūravo ir kursas, kurio vadovas buvo jau senokai miręs). Nesvarbu, kad mano planas buvo suderintas tiek su vadove, tiek su konsultante ir kad tie egzaminai visiškai atitiko mano disertacijos temą. Geriau yra du mėnesius rašyti darbą apie tai, kas nėra disertacijos objektas. Juk komitetas žino geriau. Subreddituose apie santykius tokie dalykai vadinami red flag. O aš, bliamba, panašu, kad būsiu bulius.

Taip pat pirmųjų metų doktorantai turėjo dalyvauti privalomuose seminaruose, kurių turinys ir tikslai nebuvo tiksliai apibrėžti. Vienai grupei (kalbotyrininkams) jie vyko reguliariai, juose būdavo aptarinėjami įvairūs straipsniai. Literatai taip pat buvo kviečiami dalyvauti tuose seminaruose – atsidariusi pirmą siųstą straipsnį aš nesupratau nė vieno žodžio (prisimenu tik vieną – clitics), tai šios minties atsisakiau. Literatų seminarai vyko sporadiškai ir nelabai ką bendra turėjo su literatūra, daugiau su studijų tvarka apskritai – vienas buvo susitikimas su jau studijas baigusiais doktorantais, kitas kažkas apie stipendijas stažuotėms užsienyje. Daugiau, deja, seminarų neprisimenu. Lyg jų nebūtų buvę. Koks naivus bulius aš buvau.

Šiais metais prieš atestaciją sulaukėme pranešimo, kad nuo šių metų doktorantų seminaras bus privalomas visiems pirmo-trečio kursų doktorantams. Pats seminaras buvo tiksliau apibrėžtas (reikės pristatyti savo tyrimą ir komentuoti kitų tyrimus) ir jam net suteikta kreditų. Mano vidinio buliaus kvėpavimas vos vos padažnėjo. Ar man vienai atrodo keista įpusėjus studijoms kažką jose keisti? Pridėti papildomų veiklų, kai studijų planai jau patvirtinti ir viskas įsivažiavę? Situacija buvo nepavydėtina ne tik dėl mano dviprasmiško santykio su komitetu, labiausiai ji buvo nepavydėtina todėl, kad iš principo visai nesu nusiteikusi prieš tą seminarą. Nes tie keli pernai metais vykę seminarai visai motyvavo ir tikrai buvo labiau teigiama nei neigiama patirtis. Jį suplanavus ir metodiškai vykdant turėjo būti tik geriau. Bet buliui vis tiek atrodė, kad kažkas čia vyksta neteisingai. Kitų doktorantų tarpe už bulių statė vos vienas doktorantas, kiti lažinosi, kad komitetas visada teisus (galvoje galite lažintis ir jūs, įdomu, kas laimės). Keletą dienų pasvarstęs, ar verta šauti link matadoro, kuris mojuoja raudona vėliava prie pat bedugnės, bulius visgi pasivadino į darbą nagas ir sukurpė, jo nuomone, padorų ir visiškai priimtiną, netgi mandagų laišką. Visiško skaidrumo vardan pateikiu jo nuorašą:

Laba diena,

suprantu, kad norima seminarą kuo greičiau inkorporuoti į doktorantūros studijas, tačiau, kadangi jis tampa privalomas antro ir trečio kurso doktorantams, kurių studijų planai jau patvirtinti ir seminaro tais metais nenumatyta (o kreditai suteikiami), man kilo klausimas dėl doktorantūros studijų organizavimo. Kuo remiantis komitetas gali jau pagal planą vykdantiems studijas doktorantams pridėti papildomų privalomų veiklų – reglamente neradau informacijos apie tokią komiteto funkciją. Bet gal neteisingai interpretuoju situaciją arba reglamentą, o gal yra kitas tokius procesus reglamentuojantis dokumentas?

Tikiuosi suprantate, kad čia užklausiu ne patį seminarą ar jo naudingumą (tikrai nesu neigiamai prieš jį nusiteikusi), klausimas kyla tik dėl studijų tvarkos ir komiteto galių papildomų veiklų atžvilgiu. Pernai seminaras buvo privalomas pirmakursiams (įtrauktas į studijų planą), šiemet jis privalomas jau pirmo-trečio kursų studentams. Ar visa tai priklauso tik nuo komiteto valios? Ar kitais metais irgi reikia tikėtis kažkokių pakeitimų?

Iš esmės savo pasirinkimą nenuleisti viso šito reikalo negirdomis ir nematomis grindžiau a) savo studijų objekto tema – kai studijuoji Holokaustą, labai sunku yra neklausinėti klausimų, kai kažkas atrodo neteisinga, net jei ta neteisybė telpa arbatiniame šaukštelyje; b) man atrodė normalu nesuprantant situacijos ir komiteto funkcijų kreiptis į komitetą ir dėl jų pasitikslinti. Neatrodė, kad metu jiems kažkokį siaubingai didelį iššūkį. Labiausiai nerimavau dėl to, kad artėja atestacija, o aš nesu visiškai išpildžiusi savo studijų plano – galvojau, kad jei negerai mėtysiu kortas, tai gali man atsiliepti (gal kažkaip pasąmoningai susiejusi pavėlavimą, aka nusižengimą taisyklėms su nepritarimu mano studijų planui, aka bausmei).

Kone akimirksniu sulaukiau atsakymo tik iš už seminarą atsakingos dėstytojos (aišku, laišką adresavau tik keturiems žmonėms, ne visam komitetui) – kuri negalėjo atsakyti į mano klausimą, nes apie seminarą, ką veiksime, kuo jis bus naudingas, kaip bus organizuojamas jokių klausimų neturėjau. Ėjo dienos, praėjo beveik savaitė, kol pagaliau gavau kvietimą interneto pagalba pasikalbėti su doktorantūros komiteto vadove. Nusmelkė negera nuojauta – stresinėse situacijose aš nemėgstu kalbėtis gyvai, nes po to beveik nieko iš tų pokalbių neatsimenu. Visgi jei vyktų teismas, turėčiau liudininką, nes mums kalbantis kambaryje buvo Paulius, o aš kažkaip nesugebėjau prisijungti ausinių ir sėdėjau su jomis kaip kokia lažakė, nors pokalbis aidėjo visame kambaryje. Tad šįsyk suabejojusi savo atmintimi bent jau turiu ko paklausti, ar ji tikrai mane apgauna.

Ką matadoras pasakė buliui? Kad jį nustebino mano smulkmeniški klausimai apie tvarką ir taisykles, kad komiteto sprendimai yra nekvestionuotini ir kad jei aš nesugebu suvokti šito seminaro prasmės, vadinasi, neteisingai įsivaizduoju mokslinį darbą ir tai verčia abejoti mano motyvacija. Didžiąją laiko dalį šnekėjo apie seminaro naudą. Mane labiausiai nustebino ne atsakymas, o tonas. Pasijutau it sėdėčiau Šumano auditorijoj prieš dešimt metų, per Vitkauskienės paskaitas. Kai nesupranti, kas vyksta, kodėl vyksta, bet vis tiek turi kažką daryti ir jautiesi kaip kirminas. Nėra geras jausmas. Gal ir gerai, kad nepavyko įsijungti kameros (nesu tokia skaitmeniškai beraštė kaip gali atrodyti iš šio įrašo, tiesiog kelios minutės prieš pokalbį turėjau įsirašyti skaipą ir kažkodėl ten niekas neveikė, good old days), nes raudona vėliava persikėlė man ant veido ir tikrai labiau priminiau buroką nei savimi pasitikinčią moterį. Ko doktorantūros komiteto vadovė nesakė, bet ką aš perskaičiau tarp eilučių? Jei nepatinka, kaip viskas vyksta, tai von iš mūsų nuostabaus universiteto. Gal ir neblogas tarpeilutinis patarimas, vat imsiu ir pasinaudosiu kada nors (tikrai kilo mintis – jei visą gyvenimą reikės šitaip jaustis tai ačiū ne). Aš kažkaip vis dar nesugebu suvokti, kuo tas mano paklausimas buvo toks įžeidžiantis ir stebinantis. Man jis atrodė normalus, logiškas, į jį buvo galima atsakyti be kažkokių keistų kaltinimų.

Tuomet Paulius pasiūlė žaidimą: o ką tu darytum būdama jos vietoje. Labai geras žaidimas, džiaugiuosi, kad ištekėjau už to vyro. Kuris ne tik mėgsta žaidimus, bet ir išmintingas. Tai ką gi daryčiau aš, būdama doktorantūros komiteto vadove? Seminarą įvesčiau pirmakursiams ir visoms vėlesnėms kartoms, kitiems padaryčiau pasirenkamą – tokiu atveju ir tikslas būtų pasiektas, ir viskas pagal tvarką. Nes aš neneigiu, kad doktorantūros komitetas turi teisę keisti dalykus kaip jiems atrodo tinkama. Man tik keitimo laikas atrodo įtartinas. Ir apskritai, situacija kvepia kolūkių įvedimu: visi kartoja, kad doktorantai labai nori šito seminaro (nė karto negirdėjau tokios minties iš doktoranto lūpų) ir kaip viskas bus nuostabu. Tai jei viskas bus nuostabu, darykit seminarą neprivalomą – jeigu bus nuostabu, žmonės ateis. Kažkaip kol kas nesu patyrusi daug nuostabių privalomų dalykų.

Po to dar pažiūrėjau ir iš kitos perspektyvos: tas žmogus manęs nepažįsta. Ji mato tik kažkokius skaičiukus ir raidytes prie mano vardo ir pavardės. Aš kvestionuoju jo galią ir sprendimus. Ir, iš jos perspektyvos, tai darau, nes nenoriu lankyti mano gyvenimą tik į gerą keisiančio seminaro. Ji nežino, kaip aš vaikystėje nekalbėdavau su draugėmis, nes jos traiškydavo skruzdėles (kas man atrodydavo neteisinga). Ji nežino, kaip man skaudėdavo, kai susipykus su broliu niekas net nebandydavo išsiaiškinti, kuris kaltas ir nubausdavo abu (kas man irgi atrodo neteisinga). Ji nežino, kad turiu labai mažai principų, bet bandymas visada elgtis teisingai yra vienas iš jų (dėl sugebėjimo tai daryti ir apskritai teisingumo suvokimo, žinoma, galima ginčytis). Na, bet čia jau jos reikalas.

Esu šimtu procentų tikra, kad padariau viską taip, kaip ir turėjau. Šitai yra labai labai geras jausmas. Man rodos čia ir yra priežastis elgtis teisingai. Joks prisitaikėliškas plaukimas pavėjui šito neatstos. Iš to ką parašiau turbūt atrodo, kad laikau save kažkokia Pliaterytės lygio didvyre. Bet, net jei mano kova ne aikštėse ir ne su ginklais ir ne dėl laisvės ir joje aš nemirsiu, šita situacija man buvo labai sudėtinga, sukėlė milijoną emocijų, kainavo vieną skaudančią galvą ir pusę bemiegės nakties stengiantis apsispręsti, ar vaikytis tą raudoną vėliavą, ar geriau į ją įsisupti ir ramiai sau paparpti.

Šitą tekstą rašiau likus kelioms dienoms iki atestacijos, o publikuoju po jos – per tą laiką buvau atestuota ir kone visiškai pamiršau šitą kebeknę. Man rodos čia yra geriausia buvimo suaugusiu dalis: pasinervini pasinervini o po savaitės viską pamiršti.

gimininga siela

senos naujienos ir naujos senienos

o sveiki, seniai nematyti ir nematytos. ką tik pasitikrinau datas ir pamėlau iš siaubo supratusi, kad jau du mėnesius neparašiau nė vieno viešo informacinio pobūdžio pranešimo nei apie savo fizinę ir dvasinę būseną, nei apie doktorantūros eigą, nei apie įdomias pastaruoju metu perskaitytas knygas (juokauju, apie ką jau ką, bet apie knygas tai tikrai nerašysiu). o naujienų ir senienų tikrai būta.

pirma gera: pavasarį aš po kokių penkiolikos metų pertraukos pradėjau reguliariai sportuoti. t.y. eidavau bėgioti, visu greičiu nubėgdavau 1 kilometrą, žiauriai pavargdavau ir liūdėdavau, kad sportuoti yra taip sunku. vasarą man Aušra pasakė, kad NEBŪTINA BĖGTI GREITAI ir mano pasaulėvaizdis buvo visiškai apverstas per galvą. pradėjusi lėtai bėgti aš pagaliau supratau, kodėl žmonės sportuoja. gera savijauta? ček. malonumas? ček. bėgdamas nenori mirti? ček. žodžiu, daug čekų. be viso to rudenį dar po ilgų ieškojimų atradau jogos mokytoją, kuri man patinka (gal kam aplink Antakalnį bus aktualu) ir dabar jau reguliariai sportuoju bent tris kartus per savaitę. kodėl šita naujiena eina pirmu numeriu? nes jau nežinia kiek laiko aš labai norėjau sportuoti, bet niekaip, nu niekaip nesugebėdavau to daryti reguliariai. čia man siaubingai didelis laimėjimas – beveik toks pats didelis kaip aštuntas mėnesis vegetariškos mitybos (neskaitant to sumuštinio su lydytu sūriu, kuriame buvo kumpio gabaliukų, kurių sugebėjau nepastebėti). vėlgi, kam nors gal atrodys yzi pyzi, bet aš tai jaučiuosi lyg uždirbusi didžiausią šokoladinį medalį. apskritai tai trisdešimtmetis man atnešė keistą, anksčiau egzistavusį, tačiau vidumi neišjaustą norą rūpintis savo kūnu. kartais žiūriu į save veidrodyje ir mąstau, kaip atrodysiu po dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt metų (laikau čiūrikus, kad kaip gražioji močiutė) (bet iš tikrųjų žinau, kad kaip negražioji) ir kažkaip man visai neliūdna to ląstelių elastingumo praradimo. ko man būtų liūdna – tai negalėti judėti, sunkiai sirgti ir suprasti, kad visa tai atsitiko dėl mano pačios kaltės. na, dar yra viltis, kad po kelių dešimtmečių viskas vyks virtualiai ir mano šitas troškimas galėti lengvai judėti taps visiškai bereikšmis.

antra prasta: doktorantūra tai tikri lietuviški (ne amerikietiški, bet vis tiek) kalneliai. ar esu išlaikiusi bent vieną egzaminą? ačiū dievui taip. ar išlaikysiu daugiau iki atestacijos? priklauso nuo to, ar dėstytojai atrašys. ir ne, aš nė kiek nejuokauju. mano kol kas mėgstamiausia doktorantūros istorija yra susijusi su tuo, kas turėjo būti mano antrasis egzaminas. kai gruodį susitikau su dėstytoju aptarti ką ir kaip rašyti, iškart supratau, kad nebus viskas gerai. tarp mūsų tvyrojo kažkoks komunikacinis barjeras. aš nelabai supratau, ką jis kalba, jis, man rodos, nelabai suprato, apie ką mano disertacija (negaliu labai jo kaltinti, nes tuo metu ir pati nelabai supratau). vienok, atėjo rugpjūtis, išsiunčiau jam pabaigtą dvidešimties puslapių teorinį traktatą apie atminties studijas ir kaip jos gali būti pritaikytos mano tiriamiems objektams. rugpjūtis ėjo toliau, po dviejų savaičių pasiteiravau, ar gavo mano darbą, iš dėstytojo jokių žinių, aš čilinau ruošdamasi kitam egzaminui, gal atostogauja, viskas ok. pirmos rugsėjo savaitės pabaigoje aš dar kartą rašau. taip, atspėjote, jokių žinių. kitos savaitės pradžioje aš vėl rašau. ar dar ką nors nustebinsiu pasakydama, kad – jokių žinių. savaitės pabaigoje skambinu. neatsiliepia. skambinu sekretorei. sako, kad dėstytojas labai užimtas ir kad tai, ką siunčiau jam, persiųsčiau jai, ji perduos. mano galvoj milžiniškomis neoninėmis raidėmis šviečia raidės WTF, bet nusiunčiu. laukiu. ar dėstytojas su manimi susisiekia, mes aptariame mano darbą ir visi ramūs? tikiuosi, kad nesate tokie naivūs. rugsėjo vidury aš neištvėrusi nueinu į jo darbovietę – nes nu o kas man belieka? ten mes pagaliau susitariame dėl susitikimo datos – po dviejų savaičių. gerai, laukiu su nekantrumu. mūsų susitikimas trunka daugiausiai dešimt minučių, per kurias jis man pasako du dalykus: kad nemoku moksliškai suformuluoti problemos ir kad reikės darbą perrašyti. thanks, obama. po to susitikimo kelias dienas vaikščiojau biški kaip apdujusi, vieną kartą apsiverkiau trūlike ir šiaip jaučiausi tokia išsunkta, nes atrodė, kad įdėjau tiek pastangų, pūčiau pūčiau tą didelį balioną, o jis galiausiai taip neišraiškingai ėmė ir subliūško, mane palikdamas su dar dvidešimčia niekam nereikalingų nesąmonių puslapių.

trečia gera: po tų poros keistų dienų atsigavau ir vėl grįžau prie “o kaip čia viskas įdomu“ nuotaikos, kuri manyje gyvena jau beveik metus.

ketvirta bloga: taip pavargau aprašinėdama tą antrą, kad nebeturiu jėgų nieko daugiau

šūdina diena

šiandien, kalbant tiesiai šviesiai, yra šūdina diena. vakar buvo mažiau šūdina, ryt, reik tikėtis, irgi bus mažiau šūdina. visų pirma, nesugebu prisiversti mokytis. pastarąsias keturias dienas atostogavau, žaidžiau daug civilization 5, sportavau, ėjau susitikti su draugais, suvalgiau pirmąjį savo užaugintą pomidorą (ne visiškai prinokusį), balsavau blogiausios grupės turnyre, sprendžiau sudoku ir šiaip visaip kitaip smagiai leidau laiką, todėl labai sunku grįžti prie tekstų apie tekstus bei mokslinį tekstų redagavimą, juolab, kad tai visai nesusiję su disertacija ir kad juose apseliuč nieko nenusimanau. taip jau man būna su atostogomis – po jų reikia atostogų nuo atostogų ir labai daug laiko pradėti normaliai judinti smegenis. panašu, kad geriausiai dirbu nuolat po truputį, o ne protarpiais ir daug. šiaip gan keistas jausmas, nes pastaruosius metus visai mėgaujuosi tuo, ką darau. objektyviai esu tragiška doktorantė, bet subjektyviai tai esu ant bangos. neturiu absoliučiai ką parodyt už  šituos metus (išskyrus 40 psl. kvazi su disertacija susijusio teksto), bet, kai nesikankinu poatostoginiame tingulyje, viskas, ką skaitau ir rašau atrodo labai įdomu, nebejaučiu jokio apsimetėlio sindromo, pastebėjau, kad, palyginti su magistru ir juolab bakalauru, man labai lengva rašyti, o kai pakankamai perskaitau, tai net kažkokių minčių kyla. tad, jeigu reiktų rinktis, ar norėčiau būti tokia rami ir savim patenkina, bet nieko kitų akyse nepasiekusi, ar, išlaikiusi 4 egzaminus ir stressed af, tai renkuosi šitą būklę. žinoma, geriausia būtų ir išlaikyti egzaminus, ir šitaip jaustis, bet nereik tiek daug norėti.

kalbant apie šūdiną dieną – šiandien turėjau vėl bendrauti su broliu, kuris praėjusią savaitę labai pavedė mane administraciniuose šeimos ūkio [per airbnb nuomojamo namo Palangoje] reikaluose ir taikytis su faktu, kad jam visiškai vienodai, ar ant manęs per jį iš dangaus nukrito penki dideli gabalai mėšlo, kuriame turėjau visą vakarą murkdytis. kažkaip mano pasauly, jei susimauni ir pridarai kitam žmogui nemalonumų, tai mažų mažiausiai ką gali padaryti yra atsiprašyti ir pasisiūlyti padėti ištaisyti klaidą. bet, panašu, kad tokia praktika vyrauja tik mano pasaulyje. apskritai kokius 2-3 kartus per metus susidūrus mano ir šeimos nesuderinamiems emociniams dažniams, manyje susikaupia ir išsiveržia kamuolys neišspręstų problemų ir neišsakytų jausmų. paskutinis kartas buvo, kai tėvams pranešėm apie savo vestuvių planus (po ceremonijos pasikviesti šeimą ir draugus pas save į namus) ir abu jie skirtingais tonais ir žodžiais pasakė, kad sugalvojom nesąmonę ir kad reikia švęsti kokioj nors kavinėj (tėtis siūlė armėnišką užeigą nemenčinės plente). tą dieną kokias dešimt valandų verkiau – labiausiai todėl, kad kažkur giliai esu maža mergaitė, kuri niekad nesijautė besąlygiškai mylima, todėl visada gerai mokėsi ir viską darė taip, kaip reikia – kad tik kas nors paglostytų galvą. tas nuolatinis karas tarp to, kas esu ir kuo noriu būti bei tarp to, kuo tėvai nori, kad aš būčiau (mama – ilgakase folklorą mylinčia namų šeimininke; tėtis – ekonomiste) ir kuo mane laiko (vaiku), anksčiau buvo daug intensyvesnis ir nusinešdavo daugiau aukų. nes dabar bent jau turiu generolą-sąjungininką, kuris patvirtina, kad mano jausmai nėra tik “kaprizai“ ir kad nereikia “tiesiog palikti mane išsiverkti“. po tos dešimties valandų verkimo dienos buvau užsirašiusi pas psichologą, nes akivaizdu, kad, nepaisant to, jog mano tėvai elgiasi ne taip, kaip man patinka, mano reakcija į jų reakcijas nėra adekvati. dėl karantino apsilankymas buvo atšauktas, bet šiandien vėl pamačiau, kad šitą reikalą reikia spręsti. kažkur mano galvoje egzistuoja idealas, kaip šeimos nariai turėtų vienas su kitu elgtis ir, kai tas idealas yra sutrypiamas, man skauda labiau nei kai gręžia dantį. (aš kažkodėl nuo vaikystės esu įpratusi nesileisti nuskausminamųjų – net neįsivaizduoju, kodėl taip darau – gal kad man tas dešimt sekundžių trunkantis skausmas nėra toks baisus kaip dvi valandas trunkantis burnos užtirpimas – vieną kartą, kai vaistų susileidau, buvau baisiai išalkusi ir per anksti ėmiau valgyti sumuštinį, taip nusivalgydama ir dalį lūpos – gal tikrai geras daiktas tie skausmo receptoriai).

ar palengvėjo į internetą nutekinus neišspręstas savo gyvenimo ir psichologines problemas? gal šiek tiek. ar diena nuo to tapo nors kiek mažiau šūdinesnė? nelabai. ar galiu ką nors padaryti, kad diena taptų mažiau šūdina? nebent pabėgioti ir kuo anksčiau eiti miegoti, paliekant darbą su šitais bjauriais jausmais smegenims. tikiuosi jie juos paims ir pavers sapnu, kuriame su matthew mcconaughey maudausi labai tyrame vandens telkinyje (nežinau, kodėl, bet tai buvo geriausias mano kada nors sapnuotas sapnas. nors mcconaughey man net nepatinka.)

P.S. trečia šūdinos dienos priežastis – laistydama pomidorus netyčia užkabinau vieną dar nesunokusį pupulį ir jis nusirito iš balkono, o tada prie jo susispietė būrys balandžių ir, mano supratimu, jį sulesė. turint omeny mano santykį su balandžiais, tai tikrai dienos nepagerino.

IMG_20200816_211105
šita nuotrauka reprezentuoja tai, kas man pasaulyje patinka labiausiai: fancy but toitoi

 

Sutikimas, nemoksliškas protas ir prancūziškos efebofilijos žavesys

Ką tik baigiau pirmą Vanessos Springoros knygos Sutikimas vertimo juodraštį ir mano pilve apsigyveno toks tamsus šleikštulys. Taip, galbūt ne vien dėl knygos, galbūt smarkiai apsirijau padielkinių tviksų, bet jų apsirijau todėl, kad pastarąsias penkias dienas smarkiai forsavau vertimą, kurį forsavau visai ne todėl, kad terminas ant nosies, iš tikrųjų dar turiu daugiau nei mėnesį, forsavau, nes nesugebu daryti dviejų darbų vienu metu ir jeigu kuo greičau nepriduosiu knygos, tai rizikuoju neišlaikyti net ir tų dviejų planuojamų doktorantūros egzaminų (čia jau ir taip planas B – buvau suplanavusi tris). Kodėl rizikuoju neišlaikyti? Nes ne tik kad negaliu daryti dviejų protinių darbų vienu metu – negaliu vieną dieną versti, o kitą dieną skaityti, galvoti ir rašyti. (Nežinau, ar taip yra su visais darbais, ar tik tais, kurie įdarbina visiškai skirtingas smegenų dalis.) Bet didžiausia rizika kyla dėl to, kad esu tragiškai lėta studentė. Jei vertimas eina kaip per sviestą, tai studijų srityje jaučiuosi kaip Džeris (o kartais ir kaip Tomas) šitoje scenoje:

https://youtu.be/FKvLSE2XtpQ?t=237 (negaliu įdėti įrašo į tekstą, nes neleidžia to padaryti nuo mano norimo laiko, atleiskite už nepatogumus)

Viena iš „už ir prieš“ sąrašo eilučių prieš stojant į doktorantūrą buvo „mano protas nemoksliškas“. Kai kas gal sakys, kad išsidirbinėju, bet tikrai neturiu to skvarbaus konceptualaus mokslininko žvilgsnio. Kaip ir talento. Sugretinu šiuos dalykus, nes esu įsitikinusi, kad abu yra įgyjami ne gimus po laiminga žvaigžde, o sunkiu darbu. Ir trunka ne dieną ne dvi. Pavyzdžiui, kad suvokčiau, jog negaliu dirbti dviejų darbų vienu metu, man prireikė dviejų tep-lep darbo mėnesių. Po to dar dviejų – kad suprasčiau, nuo ko maždaug pradėti mokslinį darbą ir kad nereikia VISKO perskaityti prieš pradedant rašyti. Nenuostabu, kad atsilieku nuo tvarkaraščio, jei tokiu greičiu vykdau svarbius suvokimus. Bet koks aš laimingas žmogus – čia yra didžiausios mano problemos. Net kai pagalvoju, kad išvis gal išlaikysiu tik vieną egzaminą, kažkaip pernelyg nešiku į kelnes. Jei taip, išlaikysiu vėliau. O jei neišlaikysiu, tai mane išmes. Susimokėsiu aš už tuos metus. Žodžiu, kultūriškai aproprijuoju Ninos Simone dainą apie rasinę nelygybę ir po nosim niūniuoju „Ain’t Got No, I Got Life“.

Bet ir Springora nelenda iš galvos. Šių metų sausį pasirodžiusi jos knyga Prancūzijoje sukėlė nemenką šaršalą. Kur jau nesukels – ji aprašė savo romaną su Gabrieliu Matzneffu (Lietuvoje, greičiausiai, žinomu tik paraštėse). O tai bent naujiena, prancūzai su savo romanais. Tik kad romano pradžioje Springorai buvo 13, o Matzneffui  – 49 metai. Ir tai nebuvo viena vienintelė į senio plikę pataikiusi amūro strėlė, jis nuo pat jaunumės šniūrais viliojo paaugles, 1977 parašė laišką/peticiją dėl amžiaus, kurio žmonės gali duoti sutikimą lytiškai santykiauti, sumažinimo (pasirašė Derrida, Sartre’as, Barthes’as, Althusseris, you name it – jei 1977 buvai žymus kairysis intelektualas, greičiausiai dėjai savo parašą po šita peticija; atsisakė tik Duras, Cixious ir Foucault), taip pat išleido esė pavadinimu Dar nesuėjus šešiolikai ir šiaip visur kur galėdamas gynė savo meilės paauglėms (ir vienuolikmečiams filipiniečiams berniukams) tyrumą. Visos jo transgresijos, kaip jau supratote, buvo ne smerkiamos, o nuleidžiamos juokais ir, nors ir pašiepiamos, bet literatūros vardan pateisinamos. Pridedu prancūzišką vaizdo įrašą – net jei nieko nesuprasite, bent pamatysite patį Matzneffą ir 00:48-00:50 besijuokiančią moterį.

Šitoje ištraukoje kvebekietė žurnalistė ir rašytoja Denise Bombardier užsipuola Matzneffą sakydama, kad jis jai atrodo pasigailėtinas ir kad normalioje šalyje, tokioje kaip Kanada, žinant jo polinkius, jis niekada nebūtų kviečiamas į televiziją. Kiek buvo tokių, kurie drįso kažką panašaus pasakyti? Juos suskaičiuoti galima ant rankų pirštų.

Aš nesu labai išranki, o kartu esu siaubingai išranki knygoms. Nes vienintelis dalykas, kurio ieškau skaitydama tai kito žmogaus egzistencijos pojūtis – nelabai svarbu, ar tas žmogus išgalvotas, ar tikras, bet skaitydama aš noriu pajusti tarp pirštų kažką gyvo. Springora tai išpildo su kaupu. Ji aprašo savo patirtį iš daugelio kampų ir su tokiu subtilumu, kokio, mano papratimu, reta. Ji vienu metu ir vertina, ir nevertina, ir teisia, ir neteisia. Nors jos nepažįstu, bet labai tikiuosi, kad išleidusi knygą ji pajuto bent šiokią tokią ramybę. (Ne visiškai į temą, bet tai pirma versta knyga, kur nė karto nepanorau kuoka uždaužyti autoriaus už buržuaziškumą. O už ironijos kablius dar ir paglostyti norėjosi.)

Šita knyga taip pat duoda neperlaužiamą argumentą, kuriuo galima atsakyti visiems tiems, kurie rėkia „TAI KO IŠ KART NIEKO NESAKIAI REIKĖJO KREIPTIS Y MILICIJĄ“. Francesca Gee, dar viena buvusi Matzneffo paauglė, 2005 metais parašė tokią pačią knygą, kurią visos leidyklos – net ir Springoros knygą šiais metais išleidusi Grasset – atmetė, redaktoriaus žodžiais – tikrai ne dėl teksto kokybės.

Tiek žinių, kai pasirodys, paskaitykit. Ir nevokit, nusipirkit, tiek Springora, tiek aš esame to vertos.

P. S. O Matzneffo, jei nenumirs, kitais metais laukia teismas.

you are what you love, not what loves you

Filmą Adaptacija pirmą kartą pažiūrėjau prieš 11 metų. Labai norėčiau prisiminti, kas man rekomendavo jį pažiūrėti ar kodėl nusprendžiau tai padaryti. Tai jei kas nors man jį rekomendavot ir po šitiekos metų vis dar skaitot mano blogą, prisipažinkit. Bet greičiausiai šita informacija yra pasmerkta užmarščiai. Gal ir gerai, nes iš esmės tai nieko nekeičia.  O Adaptacija pakeitė. Prisimenu labai nedaug kažkokių esminių savo gyvenimo momentų, tokių, kai būties plokštės truputį pasislinko, susidūrė ir išsiveržė visi įmanomi ugnikalniai. Dar mažiau jų yra kažkaip susiję ne su kokiais nors gyvenimiškais įvykiais, o su pelkėje gulinčiu ir Charliu Kaufmanu apsimetančiu Nicolu Cage’u. Man dar dabar truputį susuka pilvą prisiminus, kaip pasijutau pažiūrėjusi šitą sceną. Gal ir jūs pažiūrėkit, kad visi žinotume, apie ką kalba:

Tiems, kas skrolina tualete darbe ir negali pasiklausyti, įdedu transkripciją.

You are what you love, not what loves you. Dabar atrodo elementaru, bet tada išmušė saugiklius. Įklimpus pirmos nelaimingos meilės liūne mintis, kad gali kažką mylėti ir jei tavęs tas žmogus nemyli atgal, tai visai nereiškia, kad esi lūzeris, atrodė visiškai neįtikima. Prireikė dar kokių gerų penkių metų, kol iki galo šitai supratau ir išmokau, bet būtent žiūrint tą sceną nutrūko, atsirišo ar buvo perkirstas šitas karminis Gordijaus mazgas (kaip dvasingu save laikantis žmogus stebėtinai mažai žinau apie tai, kaip veikia visi tie ezoteriniai dalykai; labiausiai turbūt todėl, kad noriu pati sugalvoti visas gyvenimo teorijas, o ne klausytis išminčių; dažniausiai jaučiuosi labai sena, bet šitoks požiūris turbūt reiškia, kad esu dar visai pienburnė) ir supratau, kur slypi visų mano problemų šaltinis.

Vakar netyčia prisiminus ir pažiūrėjus šitą sceną per galvą smarkiai trinktelėjo nostalgija – jau niekad nebebus taip, kad nežinočiau to, kas ten pasakyta (na, nebent iš tikrųjų susitrenksiu galvą ir ištiks labai nelaukiama demencija) ir kas prieš 11 metų atrodė kaip kažkoks naujas nesuvokiamas pasaulis. Kaip būtų gerai kartais galėti grįžti ir pažiūrėti savo gyvenimą kaip filmą. Tik baisiai nerimaučiau, kad gyvenimo filmas nepatektų į torentus :S

Kad jau prakalbom apie praeitį, tai reikia išlaikyti tam tikras tradicijas. Aš nebūčiau aš, jei pradėjusi iš naujo rašyti blogą nepakomentuočiau šito veiksmo. Porą pirmų įrašų dar susilaikiau, bet dabar jau važiuojam. Šiek tiek konteksto – reikia grįžti į senus laikus ir prisiminti, kas vyko internete, kai pradėjau šitą blogą. Nevyko praktiškai nieko. WordPress mano akyse buvo kažkokia alternatyvi platforma, nes ne tuo metu klestėjęs Blogger, kuris, jei neklystu, jau susipakavo šmutkes, trečiąją dieną nužengė į pragarus ir sėdi dievo tėvo dešinėje (iš tikrųjų lyg ne, bet vaizdas liūdnas). Tais laikais retai kas smarkiai atviraudavo apie savo gyvenimą, juolab apie nelaimingas meiles ar kitas egzistencines nesėkmes. Dabar visi kalba apie viską ir susidaro įspūdis, kad bloginimas ir rašymas yra labiau verslas nei laisvalaikis. Todėl blogo rašymas kažkokioj dinozaurų medijoj nesiekiant nieko parduoti ir nekuriant jokios vertės, nerašant gerų receptų ar nemokant kitų mylėti save šitoj turinio kūrimo epochoje man asmeniškai atrodo kaip visai maištingas aktas. Bet aš, žinoma, apie maištą išmanau labai mažai – kaip kadais sakė išmintingas laidos vedėjas, labiau lazda panaši į skylę nei Greta į maištininkę. Ir net nebeturiu nelaimingų meilių, apie kurias galėčiau rašyti. Nežinau, kaip čia bus, visas blogo atkūrimo planas griūva vos pradėjus jį analizuoti.

Fun fact: pas maištininkę šaldytuve yra trijų rūšių sriubos.

Mažiau fun fact: vėjas nulaužė kol kas geriausiai augusius pomidorus.

imu pamažu suprasti, kodėl kai kurie žmonės duoda vardus savo mašinoms

o jeigu būčiau namas, norėčiau atrodyti kaip šitas namas. geriau pagalvojus tai net ir būdama žmogumi norėčiau atrodyti kaip šitas namas

tingus trisdešimtmetės žvilgsnis į praėjusius desetlet

Šiandien dešimtosios mano ir wordpresso sukaktuvės, sveikinu visus, kad net dešimt metų turite galimybę skaityti tai, kas išdrimba iš mano smegenų ir per pirštus pasiekia jūsų akis. Net neabejoju, kad per tuos dešimt metų žymiai prisidėjau prie pasaulio gerinimo.

O iš tikrųjų tai artėjant trisdešimtmečiui, o taip pat ir pasibaigus dekadai, labai lengva pasiduoti norui apžvelgti pastaruosius dešimt metų, bet kartu manau, kad žiūrėti atgal ir vertinti pasiekimus yra baisiai kapitalistinis dalykas (kaip koks metinis pokalbis ir darbo plano sudarymas) ir jei tai darai, užslėptai teigi, kad žmogus yra vertingas tik tada, kai kažko pasiekia, sukuria pridėtinę vertę, naują gyvybę ar filmo scenarijų. Bet tuo pat metu teigti, kad per dešimt metų nieko neįvyko ir visai nepasikeičiau, kad apie tai negalvoju ir kad tai nesvarbu, būtų melas. Tai kas geriau, kapitalizmas ar melas?

Gal pradėsiu nuo to, ką per dešimt metų praradau. Amerikiečiai tai vadintų edge, lietuviai neturi tokio termino išvis. Kai prisimenu, kokia gebėdavau būti sarkastiška, juokinga, nenuspėjama, kaip giliai įgelti ir kokias nesąmones daryti, kai nieko nemylėjau ir nemąstydavau apie savo poveikį kitiems, truputį sunku įsivaizduoti, kad, nepriklausomai nuo to, kad nebeturime nė vienos bendros ląstelės, vis tiek esame tas pats žmogus.

Ką gavau mainais? Stabilumą, apie kokį net nesapnavau. Ramybę, pasitikėjimą savimi, meilės (kurios dar mokausi, bet jos bent jau yra). Suvokimą, kad mirtis nėra blogiausia, kas gali nutikti. Galutinį įsitikinimą ir nebesislapstymą nuo to, kad labiausiai mėgstu mokytis, bet ne mažiau mėgstu tinginiauti ir kad graužatį atsveria tik nuolatinės pastangos tobulėti ir priimti savo nuopolius. Ai, ir ateitis nebeatrodo kaip juodoji skylė.

Spėjimai, kokia būsiu keturiasdešimties? Jei turėsiu vaikų – pavargusi. Jei neturėsiu – kupina noro mokyti visus aplinkinius. Šiaip gan liūdna, kad net jei nukeliaučiau laiku ir viską, kas dar bus ir ko išmoksiu, papasakočiau dvidešimtmetei Gretai, ji vis tiek nesugebėtų to suprasti. Jaunystės išmainymas į patirtį yra vienas iš saldžiai karčių gyvenimo dėsnių.

Taigi, kapitalistams turbūt atrodytų, kad kaip reikalas iššvaisčiau šituos dešimt metų. Guodžiu save tuo, kad bent jau nemeluoju.

Su Pauliumi šiandien darėmės naujametes nuotraukas. Nepavykęs šuolis.

 

 

 

šitas pavasaris su savo alyvom mane tikrai pribaigs

vakar važiavom į sodą pas draugus ir aš Pauliui demonstravau savo rašymo pleilistą: jame kol kas yra keturios dainos, kurios, nepaisant to, kad visos labai skirtingos, gražiai viena su kita siejasi, viena kitą papildo ir sukelia manyje keistą emociją, stumiančią rašyti. trečia pleilisto daina yra gigi d’agostino l’amour toujours, kurią aš pirmą kartą išgirdau kaime, leidžiamą per mašinos radiją atidarius visas duris, tėvų draugei Laimai klykiant iš susižavėjimo ir bėgant per kiemą. jai užgrojus, Paulius susiraukė, kaip pasakytų mano mama, lyg po nosim jam būtų šūdu patepta. aš, žinoma, galėjau nekreipti dėmesio ir toliau klausytis tos dainos, bet esmė juk buvo ne man jos klausyti, o parodyti pleilistą Pauliui. bet gal jo santykis su muzika kitoks, o gal jis per didelis snobas, o gal aš tinkamai nepaaiškinau esmės, o gal jis tiesiog šioje situacijoje jos nesuprato.

kadangi papasakojau nemalonią istoriją apie Paulių, jis liepė parašyti apie tai, kaip vakar prisigėrusi įmečiau į klozetą savo bananais raštuotą kojinę, o jis rado ir išgelbėjo ją nuo šūdų likimo. ačiū jam.

visgi pradėjau rašyti ne todėl, kad norėjau pasidalinti mūsų privataus gyvenimo detalėmis. pradėjau rašyti, nes turiu rašymo pleilistą. jei jau visai tiksliai, tai pradėjau rašyti, sukūriau rašymo pleilistą ir dabar rašau apie tai blogą. nepaisant to, kokie keistai susipainioję ir ne patys maloniausi buvo pirmi šių metų mėnesiai, vienas dalykas pasikeitė į gera – į tokį gera, kokio dar niekad nėra buvę. praėjus 22 metams po pirmosios parašytos istorijos (apie kačiuką Murkliuką, kuris pabėgo iš namų, bet po to grįžo – riveting naratyvas) aš pirmą kartą rašiau ne tik kas papuola po pirštų pagalvėlėm, ne tik žaidžiau emocijom, ne tik išsikroviau ar nepadoriai atviravau. (aišku, dariau ir tai, bet taip pat) pirmą kartą sugalvojau istorijos idėją, užrašiau tą istoriją, kažkiek patobulinau ir, iš esmės, pabaigiau. o tada tą patį padariau su kita. ir trečia. žodžiu, kone pandoros skrynia atsivėrė.

tai kada jau bus knyga? – netyla viltingi klausimai

kada žmogui išdygs uodega – šaltai atsakau siurbčiodama naminę šaltą arbatą

kažkam, kas yra puikus įgudęs rašytojas ir triauškina klavišus pusryčiams pietums ir vakarienei, šitas mano pasiekimas atrodys toks pats menkas, kaip man atrodo mano balkoną apšikusio balandžio darbas, bet tie, kurie yra nors kartą rezidavę ar lankęsi mano galvoje, supras, kad nugalėti tą kankinantį balselį, spiegiantį you’re not good enough, yra turbūt didžiausias pasiekimas mano gyvenime. su tuo save ir sveikinu bei, privalau atiduoti pagarbą ir Pauliui, nes be jo vargu, ar būčiau iki to atvažiavusi. tai jis (kartu su Danu Harmonu) mane išmokė, kad  kūrybos pradžia yra pac nemaloniausias laikas, bet jis kažkada praeina. ačiū jam x2.

tai jeigu taip puikiai sekasi, va čia rašai ir viską, tai ko taip šūdinai gyveni? kaip tik tai ir bandau išsiaiškinti. paprasčiausias paaiškinimas būtų ‘man trūksta prasmės’. bet jis nėra tikslus. žymiai tiksliau būtų sakyti, kad ‘man trūksta disciplinos’. liūdniausia, nes aš visad laikiau save šiek tiek ana frank, kuri užsispyrusi gali pasiekti ko tik nori, yra stipri ir viską sugeba. pasaulio sukontroliuoti aš negaliu, bet save anksčiau visada galėdavau. o dabar nebe. nebesugebu laikytis planų, nusistatyti tikslų, jaučiuosi tarsi būčiau pamiršusi savo gimtąją kalbą ir nebėgalėčiau susikalbėti su savo vidiniu .

na, bet apie tai daugiau mano būsimoje knygoje.

esu talentinga daugelyje sričių, fotografijos irgi

 

ne, tai aišku, kad šita reklama ne apgailėtina

Manęs visai netrigerina GymPlius reklama. Nei moteriška, nei vyriška versija. Man ji atrodo neįtikėtinai atstumianti ir aš gyvenime neičiau į jokią įstaigą, kuri save taip reklamuoja, bet ne į mane šioji reklama orientuota, puikiai tai suprantu. Tam tikrus reklamos principus (aka sex sells) aš irgi suprantu.

Visgi suprantu ir kodėl žmones ji trigerino – nes pamačius vien tik moterišką užpakalį su tokiu užrašu tikrai kažkiek užverda kraujas. Bet matant abu kartu juk iškart aišku, kas čia. Čia ne seksizmas, mielieji, čia yra anti-skonis ir anti-vertybė. Ne beskonybė ar bevertiškumas, nes beskonybė ir bevertiškumas dar turi kažkokį ryšį su skoniu ir vertybėmis. Tokia stereotipų vėmalo bala ir bandymas įtikinti žmones, kad jų užpakalis ir šešpakis garantuos jiems meilę yra nu ant tiek praėjęs tūkstantmetis, kad sunku įsivaizduoti, kas galėjo a) užsakyti tokią reklamą; b) sugalvoti tokią idėją; c) patvirtinti ją; d) dar kartą patvirtinti, kad jo, viskas gerai, važiuojam.

Bet putojuosi čia ne todėl, kad man nepatinka dailūs žmonių dvipakiai (užpakaliai) ar šešpakiai. Putojuosi todėl, kad šiandien sėdėjau kavinėje, o šalia manęs – jaunos mergaitės. Tokios jaunos, kad net veido bruožai dar nesusiformavę. Ir kažkuriuo momentu viena sako “nu tai pasifotkinam“. Ir jos išriečia nugaras, papučia lūpas, nutaiso goslų žvilgsnį. O aš galvoju, kelios iš jų supranta, ką daro? Kelios redaguos tas nuotraukas, kad nutrintų ant nosies pūpsantį spuogą ar paryškintų žandikaulius? Kelios gyvenime nors kartą pagalvos, kad gal nepatinka kažkam, nes yra per storos? Per plonos? Per [įrašyk savo tekstą]? Kelios iš jų džiaugiasi tuo, kokios yra, o ne svajoja tapti kažkuo kitu?

Kuo ilgiau galvojau, tuo aiškiau darėsi, kad mane visgi labai trigerina – o labiausiai liūdina – šita reklama. Bet aš nemanau, kad ją reikėtų uždrausti, už ją ką nors nubausti ar praeinant spjauti į ją gatvėje. Manau, kad reikia a) neit į tą sporto klubą; b) mylėt save; c) mylėt kitus; d) sakyt tiek sau, tiek kitam, kad myli. Eat that, GymPlius.

biški ramancikos

Anksčiau tiek daug ir taip lengvai rašydavau apie santykius, meilę ir vyrus. Raidės, žodžiai ir sakiniai liejosi kaip upeliai pavasarį. Galėjau (su savimi) diskutuoti, aptarinėti, kritikuoti ir darydavau tai su patosu bei pasimėgavimu. O dabar nebegaliu. Ne, liežuvis man nenudžiūvo, žodžiai iš kišenės neišbyrėjo, o ir mintys sukasi ne ką lėčiau. Bet kai kas visgi nutiko.

Anksčiau apie santykius kakarinę galėjau laidyti į kairę ir į dešinę, nes visi mano „santykiai“ tebuvo „mano santykiai“. Nepaisant žodžių, pavadinimų ir apibrėžimų, visuose santykiuose dalyvaudavau tik aš, kita aš ir mano įsivaizduojamas objektas. Nesvarbu, ar jis bastydavosi kažkur už vandenyno, ar sėdėjo šalia, pasakodamas apie savo dieną. Visi mano santykiai buvo bandymas pasiekti kitą, sukonstruoti kažkokią erdvę, kurioje galėtume būti kartu. Bet tai kaip neįvykdavo, taip neįvykdavo. Gulėdavau ką nors apsikabinusi, bet jausdavausi labiau viena, nei kai gulėdavau apsikabinusi pagalvę. Nors gal nesąžininga tos vienatvės apriboti romantiška meile. Bet kur, kur mane supo žmonės – net ir draugai ar šeima – jaučiausi viena.

Mėgstu kartoti, kad pavydžiu žmonėms, kuriuos motyvuoja pinigai, sėkmė, šlovė ir pagarba. Taip bevapėdama pamirštu, kad mane taip pat kai kas motyvuoja – meilė. Nuo pat mažumės žinojau, kad ji yra ir mano klausimas, ir mano atsakymas. Bet dabar nebegaliu nei dalyvauti toje diskusijoje, nei kažką apie ją liudyti pasauliui.

Kodėl? Nes mano santykiai, kaip ir mano meilė, nebėra tik „mano“. Dabar jie priklauso dviem žmonėms ir viešai juos komentuodama aš jausčiausi išduodanti mudviejų paslaptį. Kartais galėčiau labai džiaugtis, kartais labai skųstis, kartais apipilti savo jausmais ir gražiausiais žodžiais, kitais duoti į galvą. Bet nedarau to ir, greičiausiai, nedarysiu. Pasidalinti ta erdve neįmanoma, o įsileisti prašalaičių, kurie savo batais visur pritryptų – o neaišku, ką atneštų – irgi nesinori.

Kam išvis šitai rašau? Kad nepamirščiau. Kad, net jei ta erdvė kada nors apaugs kerpėm (būkim realistai, santykius statykim ne iliuzijom, o darbais), prisiminčiau, kodėl joje buvo tiek mažai žodžių ir tiek daug tylos.

ir tiek daug tokių nuotraukų

pirma mėnesinių diena

Hipotezė: Jei kažkas patenka į blogiausią įmanomą situaciją, prie visų negandų, kurias mano vaizduotė geba pramanyti, pridėjus pirmosios mėnesinių dienos pojūčius, situacija turėtų tapti bent perpus blogesnė.

Karas, bombarduojamas miestas, sugriautas namas, kuriame leisgyvė visa šeima, išskyrus vyrą. Jam kojoje įstrigo skeveldra, dėl kurios jis negali pajudėti ir padėti šeimai išsigelbėti.

Nekažką, ar ne?

Bet tada jam pradeda atrodyti, kad kažkieno ranka sugriebė visą apatinę jo pilvo dalį ir pradėjo vidaus organus vanoti per senovinę skalbimo lentą, o po to juos gręžti. Jis nori ir šikti, ir myžti, bet nei to nei to nesugeba išspausti. Apima bendras silpnumas, norisi kuo mažiau judėti ir jis ima melstis, kad į gimdą jam įsmigtų dar viena skeveldra, užbaigdama jo kančias.

Ne, mano hipotezė visgi nepasiteisino. Vargu ar su skeveldra kojoje pastebėtum tą į organus įkištą negailestingą metaforinę ranką. Pirma mėnesinių diena bjauri tik tada, jeigu visos kitos dienos lengvos ir be skeveldrų kūno dalyse.

Nota bene: perspektyva, perspektyva ir dar kartą perspektyva.