biški ramancikos

Anksčiau tiek daug ir taip lengvai rašydavau apie santykius, meilę ir vyrus. Raidės, žodžiai ir sakiniai liejosi kaip upeliai pavasarį. Galėjau (su savimi) diskutuoti, aptarinėti, kritikuoti ir darydavau tai su patosu bei pasimėgavimu. O dabar nebegaliu. Ne, liežuvis man nenudžiūvo, žodžiai iš kišenės neišbyrėjo, o ir mintys sukasi ne ką lėčiau. Bet kai kas visgi nutiko.

Anksčiau apie santykius kakarinę galėjau laidyti į kairę ir į dešinę, nes visi mano „santykiai“ tebuvo „mano santykiai“. Nepaisant žodžių, pavadinimų ir apibrėžimų, visuose santykiuose dalyvaudavau tik aš, kita aš ir mano įsivaizduojamas objektas. Nesvarbu, ar jis bastydavosi kažkur už vandenyno, ar sėdėjo šalia, pasakodamas apie savo dieną. Visi mano santykiai buvo bandymas pasiekti kitą, sukonstruoti kažkokią erdvę, kurioje galėtume būti kartu. Bet tai kaip neįvykdavo, taip neįvykdavo. Gulėdavau ką nors apsikabinusi, bet jausdavausi labiau viena, nei kai gulėdavau apsikabinusi pagalvę. Nors gal nesąžininga tos vienatvės apriboti romantiška meile. Bet kur, kur mane supo žmonės – net ir draugai ar šeima – jaučiausi viena.

Mėgstu kartoti, kad pavydžiu žmonėms, kuriuos motyvuoja pinigai, sėkmė, šlovė ir pagarba. Taip bevapėdama pamirštu, kad mane taip pat kai kas motyvuoja – meilė. Nuo pat mažumės žinojau, kad ji yra ir mano klausimas, ir mano atsakymas. Bet dabar nebegaliu nei dalyvauti toje diskusijoje, nei kažką apie ją liudyti pasauliui.

Kodėl? Nes mano santykiai, kaip ir mano meilė, nebėra tik „mano“. Dabar jie priklauso dviem žmonėms ir viešai juos komentuodama aš jausčiausi išduodanti mudviejų paslaptį. Kartais galėčiau labai džiaugtis, kartais labai skųstis, kartais apipilti savo jausmais ir gražiausiais žodžiais, kitais duoti į galvą. Bet nedarau to ir, greičiausiai, nedarysiu. Pasidalinti ta erdve neįmanoma, o įsileisti prašalaičių, kurie savo batais visur pritryptų – o neaišku, ką atneštų – irgi nesinori.

Kam išvis šitai rašau? Kad nepamirščiau. Kad, net jei ta erdvė kada nors apaugs kerpėm (būkim realistai, santykius statykim ne iliuzijom, o darbais), prisiminčiau, kodėl joje buvo tiek mažai žodžių ir tiek daug tylos.

ir tiek daug tokių nuotraukų

pirma mėnesinių diena

Hipotezė: Jei kažkas patenka į blogiausią įmanomą situaciją, prie visų negandų, kurias mano vaizduotė geba pramanyti, pridėjus pirmosios mėnesinių dienos pojūčius, situacija turėtų tapti bent perpus blogesnė.

Karas, bombarduojamas miestas, sugriautas namas, kuriame leisgyvė visa šeima, išskyrus vyrą. Jam kojoje įstrigo skeveldra, dėl kurios jis negali pajudėti ir padėti šeimai išsigelbėti.

Nekažką, ar ne?

Bet tada jam pradeda atrodyti, kad kažkieno ranka sugriebė visą apatinę jo pilvo dalį ir pradėjo vidaus organus vanoti per senovinę skalbimo lentą, o po to juos gręžti. Jis nori ir šikti, ir myžti, bet nei to nei to nesugeba išspausti. Apima bendras silpnumas, norisi kuo mažiau judėti ir jis ima melstis, kad į gimdą jam įsmigtų dar viena skeveldra, užbaigdama jo kančias.

Ne, mano hipotezė visgi nepasiteisino. Vargu ar su skeveldra kojoje pastebėtum tą į organus įkištą negailestingą metaforinę ranką. Pirma mėnesinių diena bjauri tik tada, jeigu visos kitos dienos lengvos ir be skeveldrų kūno dalyse.

Nota bene: perspektyva, perspektyva ir dar kartą perspektyva.

 

darbai ir dienos, prizai ir niekas

Pastarosiomis dienomis sužinojau, kad laimėjau Dominyko Urbo premiją, skiriamą geriausiam vertėjo debiutui. Atrodytų „Oho!” ir „Šaunuolė!” ir „Sveikinu!”, bet man kažkaip tik „Meh…“, „Nieko čia ypatingo…“ ir „Taigi va…“

Maniau, kad gal pranešus kitiems tas laimėjimas pasijus tikresnis, apčiuopiamesnis. Gal pagaliau su juo susiliesiu ir jis kažkaip įsirašys į mano naratyvą. Bet taip neacitiko. Net nesugebu kam nors apie tai pasakodama teisingai ir sklandžiai paaiškinti, kas čia per prizas.

Ar aš visai nebemoku džiaugtis? Ar man depresija? Ar aš tiesiog iš esmės nebejaučiu skirtumo tarp laimėjimo ir pralaimėjimo? Kažkodėl prizas, kurį man kažkas skiria, atrodo žymiai menkesnis nei, pavyzdžiui, atsikelti anksti ryte ir padaryti mankštą? Ar dėl to, kad prizas iš tiesų nerodo jokio mano tobulėjimo ir neacpindi mano atvaizdo, pasipuošusio valios erškėčių vainiku?

Negaliu skųstis, žinoma, nieko labai baisaus nenutiko, bet esu nustebusi, kad pradėjusi genėti ego buvau pakankamai neapdairi ir nė į galvą nešovė, jog nejausiu ne tik jo sukeliamo traiškymo, bet ir pakylėjimo.

Esu tik pati sau ir tik pačios vertinimas svarbus. Va tai tau.

mano world famous sumuštinis su čipsais; dar dabar pamenu dieną, kai atradau šitą stebuklą: man buvo trylika, važiavau į krepšinio varžybas; atverčiau naują gastronomijos lapą ir viliuosi, kad tądien nepritrupinau čipsų ant Simo Jasaičio nuotraukomis apklijuoto dienoraščio

prasmės kultūra

Šūdas, jaučiu, kaip ruduo apsėmė mane iki kaklo. Neįtikėtinų jėgų reikia vien pakelti ranką iš tos pilkumos balos. Dėl to nusprendžiau prisiversti anksti keltis, mat padarius vieną sunkų dalyką ryte kitus padaryti pavyksta žymiai lengviau. Turbūt smegenys galvoja: aha, nenorėjai keltis, bet acikėlei, vadinasi, nelabai sunku daryt dalykus, kurių daryti nenori. Nenori dirbti? Bet juk ir keltis nenorėjai, o pasirodė visai nesunku. Gal tiesiog dirbk ir tiek. Nenori eiti iš namų? Bet jau acikėlei ir nudirbai visus darbus. Gal paprasčiausiai eik ir nedaryk čia tragedijos. Ką aš galiu pasakyti – juokinga, bet veiksminga.

Jei dar kas nežino, tai skubu painformuoti, kad MO dabar vyksta Ričardo Jankausko paskaitų apie Lietuvos modernų meną ciklas ir jį, jeigu negaunat bilietų (nes kažkoks kosminis antšlagas), galima pasižiūrėti internete. Menotyrininkams ir užkietėjusiems humanitarams gal nebus didelio atradimo džiaugsmo, bet aš tai žiūriu kimšdama sumuštinius su šprotais ir negaliu acistebėti, koks malonumas yra žiūrėti į charizmatišką žmogų. Net ima atrodyt, kad ne šprotus valgau, o lašišą.

Šiandien jis dar pasakė ir vieną gan smarkiai manyje rezonavusią frazę:

Lietuvoje prasmės kultūra labai žemo lygio.

Bum. Jei galėčiau acukti laiką, rašyčiau iš to savo magistrinį. Arba pasakyčiau šitą frazę Gombrowicziui kokioj nors purvinoj Argentinos kavinėj, jis turbūt labai nudžiugtų kažką panašaus išgirdęs (gal jau metas baigti šnekėt apie Gombrowiczių, obsessed much?).

Kalbant apie prasmę, šiuo metu kaip tik verčiu interviu filmui apie Greimą ir, besišnekučiuojant, režisierius pasakė: jei bent vienam žmogui tas filmas bus įdomus ir ką nors suteiks, verta jį kurti. Ką nors publikuodama viešai aš visada jaučiuosi šiek tiek kalta – nes man atrodo, kad įsilieju į beprasmių tauškalų okeaną ir visad klausinėju savęs, ar tikrai verta rašyti tai, ką rašau. Giliai širdy dar tuo netikiu, bet šiandien bandysiu pasimatuoti režisieriaus požiūrį.

 dienos bajeris (nemoku padaryt kad nuotraukos pavadinimo raidės būtų didesnės, gal išgėrus šito vandens pavyktų)

Bonus bajeris sekantiems JAV politiką:

Tai kiek ilgai laukėt eilėj prie balsadėžės?

Cha cha:(

visuomenės spaudimas

Pastebiu, kad man visai netenka susidurti su tuo, kas vadinama visuomenės spaudimu. Niekas nekvaršina man galvos bandymais primesti savąjį gyvenimo būdą. Niekas nesako, kad jau laikas turėti vaikų, uždirbt milijoną, kad esu per stora, kad kažko nesugebu, kad man kažkas negerai.

Manau, kad taip yra dėl kelių priežasčių:

  1. Žmonės iškart pajunta, kad nekreipsiu į jų pastabas dėmesio, t.y. kad nepaeis manęs įtikinti savo tiesa.
  2. Žmonės bando mane kažkuo įtikinti ir primesti savąją tiesą, bet, kadangi aš į tai reaguoju labai nejautriai, priimu jų žodžius kaip pasidalinimą patirtimi, o ne kaip ataką. Arba net pati imu juos įtikinėti savo tiesa ir tada jie išvis ima gailėtis  prasižioję.
  3. Žmonės gal kažką man ir sako, bet aš tiesiog nieko neprisimenu.
  4. Nėra tokio dalyko, kaip visuomenės spaudimas, o visi, kurie jį jaučia, tiesiog galvoje susikuria normalaus žmogaus įvaizdį ir įsivaizduoja, kad kažkam labai niežti visus tokiais padaryti.

Maestro Gombrowiczius:

Žmonijos problema gali būti išspręsta tik žmonijos, o ne individo pastangomis.

Būti konkrečiu žmogumi. Būti individu. Nesiekti pasaulio, kaip visumos, permainų – gyventi pasaulyje keičiant jį tik tiek, kiek siekia mano prigimtis. Keisti jį pagal savo poreikius – individualius poreikius.

Panašu, kad daugelis susiduria su ta pačia problema, tuo norėjimu išspręsti kitų problemas, karas ar jokio karo. Bet ką gali padaryti, jei savo valdžioje esi pats vienas? Senstant, kai iš socialisto tampi konservatoriumi, greičiausiai tenka susitaikyti su mintimi, kad vieno individo pastangos žmonijos problemų neišspręs ir pasiduoti. Bent jau man atrodo, kad Gombrowiczius pasiduoda. Nors turbūt jis tik realiai įvertina savo galimybes.

Visgi kažkaip malonu žinoti, kad kažkokį žmogų kitoj pasaulio pusėj prieš pusę amžiaus kankino tie patys klausimai. Net neabejoju, kad ir dabar ir net ne kitoj pasaulio pusėj irgi kankina, bet apie tokius klausimus lengviau skaityti, nei kalbėtis.

 

Sound City Police

Paradoksas: kai rašau, viskas atrodo taip nereikšminga ir ima jausmas, kad lyg ir vaikausi kažką svarbaus, bet niekad nesugebu pavyt; visgi kai atsiverčiu prieš metus ar pusę skrebentas rašliavas, jos kvepia tikrumu ir, rodos, puikiai atliepia tai, su kuo tuo metu sielos gilumoje galynėjausi.

Šiandienos atradimas: DAVE GROHL GROJO NIRVANOJ. Nežinau, kodėl mane taip nustebino šis atradimas – nesu aš nei didelė trivijos gykė, nei dėl kokių nors priežasčių turėčiau išmanyti roko muzikos istoriją; nei Foo Fighterių, nei Nirvanos niekad pernelyg nemėgau. Bet kažkodėl atrodo, kad jau turėjau tai žinoti – tikriausiai todėl, kad Paulius labai juokėsi iš mano nuostabos sužinojus šį faktoidą.

Filmo “Sound City“ pagrindinė mintis: vaikystėj Dave’ui Grohlui labai patiko Bitlai, o suaugęs gavo pagrot su Paulu McCartney’u ir net su juo pakvailioti studijoje. Na gerai, aš suprantu, kad mintis visai ne ta, bet man vis tiek atrodo, kad filmas galėjo būti labai geras, tačiau paskutines penkiolika minučių pasismaukius jis paliko tik geras. Puikus pavyzdys kaip lengva apšikt net ir deimantą.

O čia tikrai the best:

ekshibicija, SEKMADIENIS

Dabartinė blogo situacija man šiek tiek primena laikus prieš kokius septynerius metus: jo beveik niekas neskaito. Žinoma, kitaip nei prieš septynerius metus, dabar jau yra žmonių, kurie skaitytų, jei pakiščiau prieš nosį. Bet aš kol kas nekišiu, labai malonus toks vienišas ekshibicionizmas.

Versdama Filosofijos kursą per šešias ir ketvirtį valandos pirmą kartą (tikrai ne pirmą, bet mano atmintis tokia prasta, kad kone visos mintys man ateina “pirmą kartą“) susimąsčiau apie tai, kad sąmonė nėra smegenys. Ją tikriausiai sąlygoja (taip redaktorė sakyt neleidžia, nors prieš tai viena leido – sudėtinga su tomis redaktorėmis) smegenys, bet, jei gerai suprantu, niekas vis dar iki galo nesupranta, kas ta sąmonė yr, ir, kol neišsivystys dar viena sąmonė, tikriausiai ir nesupras.

Įdomu tai, kad medituodama galiu kone užčiuopti sąmonės intencionalumą: atrodo, kad sąmonė kone pulsuoja ir spurda, verždamasi link objektų. Anksčiau to nejausdavau – dėl to ir įdomu.

Ar aš vienintelė per ekskursijas būtinai turiu stovėti šalia gido; jei ne visai šalia, tai bent ne daugiau nei per porą žmonių? Kitu atveju net nesijaučiu dalyvaujanti ekskursijoje. Ar taip yra todėl, kad man bet kokia interakcija privalo būti asmeniška – jei ir ne iš tiesų, tai bent mano pačios galvoje? Ar taip yra visiems?

kažkodėl namie gert viskio kolos kokteilį atrodo labiau socialiai priimtina nei tik kolą; kita vertus, kame čia socialumas, jei namie esu viena?

Gretoldas Sztikowiczius, ŠEŠTADIENIS

Gombrowiczius savo dienoraštyje (1953 m.) rašė:

“Šį savo dienoraštį pradėjau rašyti paprasčiausiai todėl, kad išsigelbėčiau; apimtas degradacijos baimės, iš baimės galutinai paskęsti trivialaus gyvenimo bangose, kurios man jau siekia burną.“

Labai gali būti, kad aš savo bloge daug cituosiu Gombrowicziaus. Ne su viskuo, ką jis rašė, sutinku; ne viską, ką jis rašė, suprantu; net ne viską, ką jis rašė, skaičiau, bet jo proto negaliu pavadinti kitaip, kaip sveiku. Ir man suprantamu. Tai itin įspūdinga, nes nedaug sutinku (tiek kelyje, tiek rašte) žmonių, kurie man tokie aiškūs, ryškūs ir artimi. Dažniausiai su kuo nors kalbantis (ar skaitant) būna arba nuobodu, arba iš nejaukumo tenka stengtis nesiraukyti. Tokios patirtys man, kaip žmogui, irgi naudingos, bet kartais norisi tiesiog komforto: žmogaus, kurio mintys veda plačiu šviesiu keliu, o ne į kažkokius užkaboriuose pasislėpusius kiemus.

Perfrazuojant Gombrowiczių:

“Šį savo blogą vėl pradėjau rašyti paprasčiausiai todėl, kad man patinka, kaip veikia mano protas, kai reikia galvoti apie rašymą; kai nereikia galvoti apie rašymą, retai kada išvis susimąstau apie savo protą.“

Kokia dabar didžiausia mano baimė? Kad gausiu LLVS antipremiją. Tai nėra labai tikėtina, bet nėra ir neįmanoma. Ar ši baimė kažkurį vakarą neleido man užmigti? Be abejo. Bet tada su savimi susitariau: jei gausiu antipremiją, liausiuosi vertusi, grįšiu į ofisą, gausiu pastovias pajamas, nusipirksiu butą, sukursiu šeimą ir mirsiu aštuoniasdešimties. Jeigu negausiu premijos, vis tiek mirsiu maždaug aštuoniasdešimties. O aštuoniasdešimties nebus svarbu, kokias premijas ir antipremijas esu gavusi, svarbiausia bus sugebėt išlipt iš lovos ir nepamiršt savo vardo (vienas aktualesnių gyvenimo tikslų). Taip su savimi pasikalbėjusi iškart užmigau.

IMG_2220
man kažkaip atrodo, kad niekas niekur nebekelia nuotraukų, kuriose atrodo taip, kaip iš tikrųjų atrodo

Bejėgystės užrašai

kai man buvo 6 metai, pirmą kartą nualpau. veiksmas vyko tualete,  gerai pamenu, kad vilkėjau storas raštuotas pėdkelnes iš tokio beveik frotinio audinio ir skaičiau “ką žmonės dirba visą dieną“. ne todėl, kad dar nebūčiau skaičius, ne, tiesiog tualeto knygų asortimentas buvo keičiamas retai. kai buvau vaikas, labai labai mėgau skaityti tualete. patiko vienatvė, šildomos grindys ir knygos. nedaug kas tepasikeitė.

kai man buvo 6 metai, nualpau tualete. pamenu, kad pabudau tėvų lovoje. nepamenu, kad tėvai buvo susirūpinę ir vežiojo mane po visokius daktarus, aiškindamiesi, ar man ne epilepsija. ilgą laiką visi galvojo, kad epilepsija, nors visi tyrimai rodė, kad ne. kažkodėl lengviau įtikinti save netiesa nei išvis nežinoti atsakymo.

po to dar alpau: vonioje, Palangoje pas močiutę, ligoninėje, kažkokios kapelos koncerte, kitame tualete

mano nualpimai kartodavosi maždaug kas 1-2 metus. prieš alpstant viskas pamažėle aptemdavo, o prieš pabusdama girdėdavau tokį keistą šniokštimą. pabudusi kokios penkias sekundes girdėdavau aplinkinių balsus ir bandydavau jiems sakyti, kad man viskas gerai, bet jie arba negirdėdavo, arba nekreipdavo dėmesio, arba aš iš tiesų nieko nesakydavau. po penkių sekundžių visi pripažindavo, kad sąmonę atgavau.

taip ir gyvenau nuolat šiek tiek bijodama be jokios priežasties imti ir nukristi.

ne, meluoju. iš tikrųjų bijojau tik eidama į VKM*o salę žiūrėti varžybų ir su kitomis komandomis važiuodama į kokius Šiaulius (pati žaisti varžybų). ir iš tikrųjų tai bijojau ne tiek nualpti (nefaina, aišku, bet visad atsikeldavau ir niekad nebuvau susižeidus, tai ko tada bijoti?), kiek kad VKMo bernai pamatys mane alpstančią ir galvos, kad aš nesveika (tsme aš ir buvau nesveika, bet labai nenorėjau, kad kas nors taip galvotų). čia dar buvo tie laikai, kai nežinojau, kad jei pasaulyje yra viena grupė bernų, kurie galvoja, kad tu nesveika, tai 100% kur nors kitur pasaulyje yra grupė bernų pasiruošus tave garbint. live and learn, live and learn.

visgi palankiai susiklosčius aplinkybėms vieną kartą nualpau būtent tada, kai visą parą buvo fiksuojamas mano širdies ritmas ir staiga visi Santariškių gydytojai, o kartu ir visi mano tėvai pagaliau sužinojo, kad tuo metu, kai nualpstu, man tiesiog sustoja širdis. tąkart buvo sustojusi 22-iem ir 10-čiai sekundžių.

taigi, man prapjovė kairę krūtinės pusę (kai turi papus, tai juos per operaciją taip juokingai su lipniaške priklijuoja prie pilvo, kad netrukdytų; bet gal juokinga tik tada, kai esi pripumpuota vaistų), įstatė stimuliatorių ir dabar jau 15 metų galėjau ir dar  kokius 15 metų galėsiu džiaugtis, kad kiekvienas vyresnio amžiaus žmogus sužinojęs apie tą elektroninį prietaisą prie mano širdies linguos galva ir sakys “o dar tokia jauna…“

/LYRINIS NUKRYPIMAS: praėjusią savaitę dvi moterys suabejojo, kad turiu 18. vienas iš pokalbių vyko perkant alų:

pardavėja: -čia yra alkoholio…

*rodau id kortelę*

pardavėja: -jūs tokia sena???

/end

teisę vairuoti gavau prieš 10 metų. per tą laiką prie vairo sėdau tikrai ne daugiau nei kartą per metus. vairuoti aš nemėgstu, o ir nematau prasmės. dar niekada man nekilo noras nuvažiuoti kur nors, kur neveža viešasis transportas, draugai ar kokia nors giminė. bet kadangi liepą su Paulium važiuosim į kalnus, vairuoti man gali tekti. taigi, teises reikia turėti. taigi, medicininę pažymą vairuotojo pažymėjimo keitimui reikia gauti. taigi, dvi valandas prie 4 skirtingų kabinetų reikia laukti. taigi, kad žmonėms, turintiems stimuliatorius, reikalingas vienas kardiologo sakinys apie sugebėjimą vairuoti reikia sužinoti. kaip ir kad pas kardiologą užsirašyti galima tik po 9 mėnesių. tada reikia susinervinti, nes negauni, ko nori, paverkti prie rūbinės, parašyti skundą, liepti grąžinti pinigus ir kitą darbo dieną gauti kvietimą apsilankyti pas kardiologą toje pačioje poliklinikoje.

ko mane išmokė šis nutikimas? kad jau esu didelė mergaitė, nes supykusi ir nuliūdusi apsivekiu ne iš karto, bet bent jau spėju pasišalinti iš mane supykdžiusio žmogaus akiračio. kad skundus rašyti apsimoka. ir kad jei esi viskuo patenkintas, geros nuotaikos, jauti galintis nuversti kalnus  ir tiesiog netiki savo sėkme – nueik į polikliniką, iškart tave sutvarkys.

o čia Greta in her natural habitat:

*Vilniaus krepšinio mokykla

 

avių skaičiavimas ir veidų fotografavimas

Kaip žmonės skaičiuoja avis norėdami užmigti? Nuo gimimo iki maždaug prieš mėnesį aš tai dariau taip: įsivaizduodavau tvorą žalioje kalvotoje pievoje ir skaičiuodavau avis po vieną šokančias per tą tvorą. Nematydavau avių bandos nei vienoje, nei kitoje pusėje. Nujaučiu, kad šitą įvaizdį pasiglemžiau iš vieno ar dviejų animacinių filmų vaikystėje.

Bet kai negalėjau užmigti taip ilgai, kad net avių skaičiavimas nepadėjo ir visos mintys šoko savo painų nepaliaujamą šokį, pradėjau galvoti apie avių skaičiavimą ir supratau, kad yra ir kitokių būdų tai daryti. Pavyzdžiui, įsivaizduoti didelę bandą avių ir bandyti suskaičiuoti, kiek jų yra bandoje. Iš tiesų tai daugiau jokių kitų būdų nesugalvojau, bet neabejoju, kad galima tai daryti daugiau nei dviem būdais. Reikėtų pagooglinti, bet nenoriu, nes tai sužlugdys visą atradimo džiaugsmą. Gal po 25 metų atrasiu dar vieną būdą, pati. Kita vertus, gerai žinoti, kas yra out there, jei, pavyzdžiui, netyčia sugalvotum gerą dalyką ir norėtum jį užpatentuoti.

Ar negražūs žmonės irgi darosi selfius? Pastaruoju metu jų apskritai matau vis mažiau (gal visi gražūs žmonės pagaliau nusprendė, kad jiems nebereikia kažkokio išorinio jų grožio patvirtinimo?), bet jei matau, tai būna tik aktorės arba šiaip kitos ryškių bruožų gražuolės, galvojančios, kad kas nors be jų pastebi, jog jų akys nevienodo dydžio.

Baigiau rašyti šitą pastraipą, mintimis praskrolinau  instagramą ir pati galiu acakyti į savo klausimą: taip, ir nelabai gražūs žmonės darosi selfius. Plekšnoju jiems per petį, nes grožis užknisa, standartai užknisa, filtrai užknisa, ir išvis, visi turėtų daryti ką nori negalvodami apie grožį. Įdomu, ar man kada nors pavyks. Ne, aš turbūt visą laiką plėšysiuosi tarp pavydo gražiems žmonėms ir grožio standartų nesilaikymo.