tingus trisdešimtmetės žvilgsnis į praėjusius desetlet

Šiandien dešimtosios mano ir wordpresso sukaktuvės, sveikinu visus, kad net dešimt metų turite galimybę skaityti tai, kas išdrimba iš mano smegenų ir per pirštus pasiekia jūsų akis. Net neabejoju, kad per tuos dešimt metų žymiai prisidėjau prie pasaulio gerinimo.

O iš tikrųjų tai artėjant trisdešimtmečiui, o taip pat ir pasibaigus dekadai, labai lengva pasiduoti norui apžvelgti pastaruosius dešimt metų, bet kartu manau, kad žiūrėti atgal ir vertinti pasiekimus yra baisiai kapitalistinis dalykas (kaip koks metinis pokalbis ir darbo plano sudarymas) ir jei tai darai, užslėptai teigi, kad žmogus yra vertingas tik tada, kai kažko pasiekia, sukuria pridėtinę vertę, naują gyvybę ar filmo scenarijų. Bet tuo pat metu teigti, kad per dešimt metų nieko neįvyko ir visai nepasikeičiau, kad apie tai negalvoju ir kad tai nesvarbu, būtų melas. Tai kas geriau, kapitalizmas ar melas?

Gal pradėsiu nuo to, ką per dešimt metų praradau. Amerikiečiai tai vadintų edge, lietuviai neturi tokio termino išvis. Kai prisimenu, kokia gebėdavau būti sarkastiška, juokinga, nenuspėjama, kaip giliai įgelti ir kokias nesąmones daryti, kai nieko nemylėjau ir nemąstydavau apie savo poveikį kitiems, truputį sunku įsivaizduoti, kad, nepriklausomai nuo to, kad nebeturime nė vienos bendros ląstelės, vis tiek esame tas pats žmogus.

Ką gavau mainais? Stabilumą, apie kokį net nesapnavau. Ramybę, pasitikėjimą savimi, meilės (kurios dar mokausi, bet jos bent jau yra). Suvokimą, kad mirtis nėra blogiausia, kas gali nutikti. Galutinį įsitikinimą ir nebesislapstymą nuo to, kad labiausiai mėgstu mokytis, bet ne mažiau mėgstu tinginiauti ir kad graužatį atsveria tik nuolatinės pastangos tobulėti ir priimti savo nuopolius. Ai, ir ateitis nebeatrodo kaip juodoji skylė.

Spėjimai, kokia būsiu keturiasdešimties? Jei turėsiu vaikų – pavargusi. Jei neturėsiu – kupina noro mokyti visus aplinkinius. Šiaip gan liūdna, kad net jei nukeliaučiau laiku ir viską, kas dar bus ir ko išmoksiu, papasakočiau dvidešimtmetei Gretai, ji vis tiek nesugebėtų to suprasti. Jaunystės išmainymas į patirtį yra vienas iš saldžiai karčių gyvenimo dėsnių.

Taigi, kapitalistams turbūt atrodytų, kad kaip reikalas iššvaisčiau šituos dešimt metų. Guodžiu save tuo, kad bent jau nemeluoju.

Su Pauliumi šiandien darėmės naujametes nuotraukas. Nepavykęs šuolis.

 

 

 

apie patriotus ir autoritetus

Pastaruoju metu užmetant akį į būsimąją doktorantūrą tenka nemažai skaityti apie Antrąjį Pasaulinį karą ir, ypač, Lietuvą per Antrąjį Pasaulinį karą. Kol kas galiu labai apibendrintai pasakyti, kad karas atrodo kaip dalykas, kurio nenorėčiau pergyventi ir kai pagalvoju, kad mano seneliams teko, kažkaip daug labiau juos myliu. Bet čia ne apie mano senelius, čia labiau apie tai, kad žmonėms reikia autoritetų ir, mano nuomone, tai nėra pats geriausias dalykas.

Taigi, skaitau apie anūkus, kurie bando atsekti senelių gyvenimus per karą, bet jiems sunkiai sekasi – šaltinių nedaug, jie nepatikimi, liudininkai jau kone visi mirę. Gal ir gerai, kad atsekti nepavyksta – nes kai pavyksta, paaiškėja, jog tie seneliai nebuvo nekalti avinėliai.

Bandau priartėti prie savo temos – autoritetų. Nors niekad nebuvau labai maištinga, bet niekad neturėjau jokių autoritetų, jei autoritetu vadinsime žmogų, kurį gerbi, į kurį lygiuojiesi, arba paprasčiau – nuo kurio nori biški nusižiūrėti gyvenimą. Autoritetai mano gyvenime pernelyg nefigūravo ne todėl, kad nebūčiau savo laiku sutikusi ypatingų ir įkvepiančių žmonių, ginkdie. Labiau kad nepaisant to, jog žinojau, kad vienas ar kitas mano sprendimas ar veiksmas yra neteisingas, labai norėjau, kad mano gyvenimas priklausytų vien man, kad nebūtų – bent jau sąmoningai – gyvenamas per kalkę.

Todėl aš turiu didelių problemų su savo nacionaline tapatybe ir man kelia juoką, kai žmonės pešasi dėl kažkokios lentos. Ir liūdesį – nes aš niekuomet tų rietenų nesuprasiu. Versdama vieno lietuvių kilmės rašytojo mintis apie Lietuvą kone apsiverkiau – taip tauriai ir gražiai jis kalba apie šalį, kurioje aš gyvenu. Bet aš niekad nejaučiau jokių jausmų Lietuvai, Amerikai (lol tokios net šalies nėra) arba Rusijai. Man atrodo, kad tautybė ir nacionalizmas yra ant tiek pasenęs reiškinys, kad mane net stebina, jog nepastebiu daugiau pirštų, kurie baksnotų į šito reiškinio nelogiškumą.

Jeigu dėl kažkokios priežasties turėčiau didžiuotis, kad esu lietuvė, dėl tos pačios priežasties turėčiau didžiuotis ir tuo, kad esu moteris. Bet kuo čia didžiuotis? Kad gimiau vienoje šalyje, o ne kitoje? Kad valgiau cepelinus, o ne makaronus? Kad turiu X chromosomą, o ne Y? Nė vienas iš šių faktų pasididžiavimo man nekelia, tikriausiai aš esu kažkoks nevisavertis žmogus.

Šiaip jau gyvenime stengiuosi elgtis taip, kaip man atrodo teisinga. Kartais suklystu, kartais pamirštu, bet stengiuosi, kad mano elgesys atitiktų kažkokias normas – mano pačios nustatytas normas. Negaliu tiksliai pasakyti, kaip jos atsirado, bet žinau, kad tikrai ne pati viską sugalvojau. Visgi priešingai nei vertinant pašalinių išgyvenamas situacijas, savo gyvenime visad žinau, kuris pasirinkimas teisingas. Todėl mane glumina žmonės, kuriems reikia žvalgytis kažkur per petį, kad jiems kažkas pasakytų, kaip reikia elgtis. Ir išvis, ar tikrai autoritetai padeda elgtis geriau? Aš, pavyzdžiui, labai gerbiu partizanus, bet nu mūsų gyvenimai ant tiek skirtingi, kad jų taurus (toks iš istorijos knygų, nežiūrint į asmenines istorijas) pavyzdys, deja, nelabai kuo man padeda. Gal ir galima įžvelgti kažkokią pamoką apie kovojimą su neteisybe net kai tau tai nepatogu, bet, kaip jau sakiau, situacijos kitoniškumas man maskuoja tų senųjų autoritetų naudą.

Kodėl yra žmonių, taip norinčių įamžinti, neva, geruosius istorijos veikėjus, bet nenorinčių mylėti šalia esančių kitaip manančių tautiečių? Va čia yra esminis klausimas. Nori įamžinti ir nori pagerbti, bet pats nenori elgtis pakančiai ir ramiai. Aš nenoriu nieko įamžinti, nieko pagerbti, aš manau, kad visi anksčiau ar vėliau nugrimsime į praeitį – ir tada nebelabai bus svarbu, ar buvai lietuvis, ar rusas, ar žydas, svarbu bus tik tai, kaip elgeisi – nes tik tai formuoja ateitį ir daro žymiai didesnę įtaką būsimai istorijai, nei praėjusi istorija.

šitas pavasaris su savo alyvom mane tikrai pribaigs

vakar važiavom į sodą pas draugus ir aš Pauliui demonstravau savo rašymo pleilistą: jame kol kas yra keturios dainos, kurios, nepaisant to, kad visos labai skirtingos, gražiai viena su kita siejasi, viena kitą papildo ir sukelia manyje keistą emociją, stumiančią rašyti. trečia pleilisto daina yra gigi d’agostino l’amour toujours, kurią aš pirmą kartą išgirdau kaime, leidžiamą per mašinos radiją atidarius visas duris, tėvų draugei Laimai klykiant iš susižavėjimo ir bėgant per kiemą. jai užgrojus, Paulius susiraukė, kaip pasakytų mano mama, lyg po nosim jam būtų šūdu patepta. aš, žinoma, galėjau nekreipti dėmesio ir toliau klausytis tos dainos, bet esmė juk buvo ne man jos klausyti, o parodyti pleilistą Pauliui. bet gal jo santykis su muzika kitoks, o gal jis per didelis snobas, o gal aš tinkamai nepaaiškinau esmės, o gal jis tiesiog šioje situacijoje jos nesuprato.

kadangi papasakojau nemalonią istoriją apie Paulių, jis liepė parašyti apie tai, kaip vakar prisigėrusi įmečiau į klozetą savo bananais raštuotą kojinę, o jis rado ir išgelbėjo ją nuo šūdų likimo. ačiū jam.

visgi pradėjau rašyti ne todėl, kad norėjau pasidalinti mūsų privataus gyvenimo detalėmis. pradėjau rašyti, nes turiu rašymo pleilistą. jei jau visai tiksliai, tai pradėjau rašyti, sukūriau rašymo pleilistą ir dabar rašau apie tai blogą. nepaisant to, kokie keistai susipainioję ir ne patys maloniausi buvo pirmi šių metų mėnesiai, vienas dalykas pasikeitė į gera – į tokį gera, kokio dar niekad nėra buvę. praėjus 22 metams po pirmosios parašytos istorijos (apie kačiuką Murkliuką, kuris pabėgo iš namų, bet po to grįžo – riveting naratyvas) aš pirmą kartą rašiau ne tik kas papuola po pirštų pagalvėlėm, ne tik žaidžiau emocijom, ne tik išsikroviau ar nepadoriai atviravau. (aišku, dariau ir tai, bet taip pat) pirmą kartą sugalvojau istorijos idėją, užrašiau tą istoriją, kažkiek patobulinau ir, iš esmės, pabaigiau. o tada tą patį padariau su kita. ir trečia. žodžiu, kone pandoros skrynia atsivėrė.

tai kada jau bus knyga? – netyla viltingi klausimai

kada žmogui išdygs uodega – šaltai atsakau siurbčiodama naminę šaltą arbatą

kažkam, kas yra puikus įgudęs rašytojas ir triauškina klavišus pusryčiams pietums ir vakarienei, šitas mano pasiekimas atrodys toks pats menkas, kaip man atrodo mano balkoną apšikusio balandžio darbas, bet tie, kurie yra nors kartą rezidavę ar lankęsi mano galvoje, supras, kad nugalėti tą kankinantį balselį, spiegiantį you’re not good enough, yra turbūt didžiausias pasiekimas mano gyvenime. su tuo save ir sveikinu bei, privalau atiduoti pagarbą ir Pauliui, nes be jo vargu, ar būčiau iki to atvažiavusi. tai jis (kartu su Danu Harmonu) mane išmokė, kad  kūrybos pradžia yra pac nemaloniausias laikas, bet jis kažkada praeina. ačiū jam x2.

tai jeigu taip puikiai sekasi, va čia rašai ir viską, tai ko taip šūdinai gyveni? kaip tik tai ir bandau išsiaiškinti. paprasčiausias paaiškinimas būtų ‘man trūksta prasmės’. bet jis nėra tikslus. žymiai tiksliau būtų sakyti, kad ‘man trūksta disciplinos’. liūdniausia, nes aš visad laikiau save šiek tiek ana frank, kuri užsispyrusi gali pasiekti ko tik nori, yra stipri ir viską sugeba. pasaulio sukontroliuoti aš negaliu, bet save anksčiau visada galėdavau. o dabar nebe. nebesugebu laikytis planų, nusistatyti tikslų, jaučiuosi tarsi būčiau pamiršusi savo gimtąją kalbą ir nebėgalėčiau susikalbėti su savo vidiniu aš.

na, bet apie tai daugiau mano būsimoje knygoje.

esu talentinga daugelyje sričių, fotografijos irgi

 

išvarymarius

Kad ir kaip aš bandyčiau suprasti žmones, kartais nu nė pro kur nepavyksta. Ilgiausiai guliu atmerktomis akimis, bandau pažiūrėti iš jų perspektyvos, pasverti argumentus, įlįsti į jų kailį, bet galiausiai tiesiog nespėjusi pasakyti „viso gero“ panyru į nelabai ramius sapnus.

Visą savaitę kasvakar mane kamuoja Ivaškevičiaus „skandalas“ ir aš kaip niekad gailiuosi, kad nemoku rašyti apie nieką kitą, tik save. Norėčiau būti literatūrologė, sociologė, kultūrologė, psichologė ar bet kokia kitokia -ologė ir galėti kažkaip giliau pakapstyti šitą situaciją, bet nemoku. Todėl pakapstysiu prisiminimus.

2013, ketvirtas bakalauro kursas, kažkoks įvadas į lietuvių literatūrą, reik perskaityt „Malyš“. Rusų kalbą aš moku očin krasyvaja sabaka lygmenyje, todėl sėdžiu virtuvėj su tėčiu ir prašau, kad jis man verstų. Kiek kartų esu taip sėdėjusi su tėčiu ir kažką veikusi? Vieną. Kada man pirmą kartą tapo aišku, kad ne visi gali būti vertėjais? Tą kartą. Žiūriu į surauktą tėčio kaktą jam ieškant žodžių „nugi čia tas, nu kaip tas, gi va šitas“ ir nusiraminu: daug ko daug kur man gyvenime teks ieškoti, bet žodžių niekada.

Neacimenu tikslios datos, po „Išvarymo“ einu į stotelę ir garsiai sriūbauju. Naudodama bakalauro metu išmoktus terminus galiu drąsiai teigti, kad ką tik patyriau katarsį. Nenaudodama terminų galiu dar drąsiau teigti, kad ką tik supratau, ką reiškia būti pasaulyje vienam, visiškai vienam. Tas toną sveriantis jausmas užkrenta ant manęs, prispaudžia prie žemės, bet veikia terapiškai: kad ir kokia nelaiminga būčiau, kad ir kokia jausčiausi vieniša, žinau, kad niekada pati taip nespasijusiu. Nežinau, ar ši patirtis užtraukė kokią žaizdą, ar ką, bet kad praplėtė jausmų paletę tai faktas.

2014 gegužės pabaiga, skaitau Žalius.

Lyrinis nukrypimas apie patriotizmą: didžiuotis kažkuo, ko nesirinkai ir negali pasirinkti, man atrodo grynas idiotizmas. Apskritai didžiavimasis neatneša nieko, išskyrus nesantaiką ir susiskaldymą, bet jei didžiuojiesi kažkuo, ką pats nuveikei, tai bent jau sveiku protu suvokiama.

Visgi skaitydama Žalius aš apie tai negalvoju. Galvoju apie meilę ir grožį. Dienoraštin nusirašau dvi ištraukas:

135 psl.

Tėvui priklausė pienas, grafui – pieninės pastatas, o pelną dalijo perpus.

Kai, tarkim, Kasperavičius parneša kibirą pieno, jame dar būna prikritę spyglių nuo ilgo nešimo per mišką, aš renku tuos spyglius savo pirštais ir nebūtinai mąstau apie tėvą. Galiu mąstyti apie ką tik nori. Bet kai man ištaria „pienas“, tarp „p“ ir „i“ vaidenasi tėvas.

„Tai sveikas, tėvuk. Ką tik mus su Elena čiurkšle agurkams laistyti nuvijo į Vaterlo. Niekada nevažiuok į Paryžių – apgaulių miestas. Matytum Eliziejaus laukus – paprasčiausi kiemai. Bulonės miške – raitos paryžietės ir nė vieno žvėries, kuris jas nutemptų nuo žirgo. Paryžius – vien žodžiai. Palyginti su mūsų laukais. Tiesa, mes neturime žodžių. Pas mus jie viso labo – Prano, Juozapo arba Motiejaus. Žodžiu, prie reikalo.

<…>

Reikalai kaip ir baigti, už tokį pieną, koks yra mūsų, negalim mažinti kainos. Italijoje – tas pats. Didelės kainos. Žodžiu, mes sušlapome ir aš jai pasipiršau. Pasipiršau Eliziejaus laukuose, tačiau tai tik žodžiai. Iš tikrųjų gatvėje ant suoliuko. Prieš Triumfo arką. Arka gera, bet Prano ir Juozapo laukuose geriau atrodytų. Nors ten nėra žodžių.

<…>

Ji sėdi arčiausiai manęs ir gali klaidinti jausmas, kad mudu su ja artimi. Mes artimi, bet ne mažiau artimi su Bartkum ar Kasperavičium, tik šį kartą jie sėdi toliau. Aš juos myliu ir gal Pieninę labiau už kitus, bet ji to niekada neišgirs. Laiku neištarus „myliu“, šią teisę atima amžiams. Nes šitaip išduotum tuos, kuriuos iš tikrųjų mylėjai, bet pasakyti pamiršai.

Todėl žodyje „myliu“ jokie veidai man nesivaidena, niekas nestovi tarp „m“ ir „y“ ir niekada neatsistos.

141 psl.

Man dar vaikystėje atrodė, kad negražūs žmonės gražiai, taisyklingai ir gerai apie viską kalbėdami tik mėgdžioja gražius. Jie sako: štai kokios gražios pievos, eržerai, kalnas gražus, bet visą tą laiką jų neapleidžia mintis, kad patys yra negražūs. <…>

Jei gamta išleido tave negražų, vadinasi, jai to reikėjo. Ir jei gyvensi mėgdžiodamas gražius, po tavęs ji bus priversta išleisti kitą negražų.

***

Nežinau, ką apie mane pasako šitos ištraukos. Žinau tik tai, kad jaučiuosi, lyg kažkas skriaustų draugą, o aš jo niekaip apgint negalėčiau.

Angela Deane

ne, tai aišku, kad šita reklama ne apgailėtina

Manęs visai netrigerina GymPlius reklama. Nei moteriška, nei vyriška versija. Man ji atrodo neįtikėtinai atstumianti ir aš gyvenime neičiau į jokią įstaigą, kuri save taip reklamuoja, bet ne į mane šioji reklama orientuota, puikiai tai suprantu. Tam tikrus reklamos principus (aka sex sells) aš irgi suprantu.

Visgi suprantu ir kodėl žmones ji trigerino – nes pamačius vien tik moterišką užpakalį su tokiu užrašu tikrai kažkiek užverda kraujas. Bet matant abu kartu juk iškart aišku, kas čia. Čia ne seksizmas, mielieji, čia yra anti-skonis ir anti-vertybė. Ne beskonybė ar bevertiškumas, nes beskonybė ir bevertiškumas dar turi kažkokį ryšį su skoniu ir vertybėmis. Tokia stereotipų vėmalo bala ir bandymas įtikinti žmones, kad jų užpakalis ir šešpakis garantuos jiems meilę yra nu ant tiek praėjęs tūkstantmetis, kad sunku įsivaizduoti, kas galėjo a) užsakyti tokią reklamą; b) sugalvoti tokią idėją; c) patvirtinti ją; d) dar kartą patvirtinti, kad jo, viskas gerai, važiuojam.

Bet putojuosi čia ne todėl, kad man nepatinka dailūs žmonių dvipakiai (užpakaliai) ar šešpakiai. Putojuosi todėl, kad šiandien sėdėjau kavinėje, o šalia manęs – jaunos mergaitės. Tokios jaunos, kad net veido bruožai dar nesusiformavę. Ir kažkuriuo momentu viena sako “nu tai pasifotkinam“. Ir jos išriečia nugaras, papučia lūpas, nutaiso goslų žvilgsnį. O aš galvoju, kelios iš jų supranta, ką daro? Kelios redaguos tas nuotraukas, kad nutrintų ant nosies pūpsantį spuogą ar paryškintų žandikaulius? Kelios gyvenime nors kartą pagalvos, kad gal nepatinka kažkam, nes yra per storos? Per plonos? Per [įrašyk savo tekstą]? Kelios iš jų džiaugiasi tuo, kokios yra, o ne svajoja tapti kažkuo kitu?

Kuo ilgiau galvojau, tuo aiškiau darėsi, kad mane visgi labai trigerina – o labiausiai liūdina – šita reklama. Bet aš nemanau, kad ją reikėtų uždrausti, už ją ką nors nubausti ar praeinant spjauti į ją gatvėje. Manau, kad reikia a) neit į tą sporto klubą; b) mylėt save; c) mylėt kitus; d) sakyt tiek sau, tiek kitam, kad myli. Eat that, GymPlius.

biški ramancikos

Anksčiau tiek daug ir taip lengvai rašydavau apie santykius, meilę ir vyrus. Raidės, žodžiai ir sakiniai liejosi kaip upeliai pavasarį. Galėjau (su savimi) diskutuoti, aptarinėti, kritikuoti ir darydavau tai su patosu bei pasimėgavimu. O dabar nebegaliu. Ne, liežuvis man nenudžiūvo, žodžiai iš kišenės neišbyrėjo, o ir mintys sukasi ne ką lėčiau. Bet kai kas visgi nutiko.

Anksčiau apie santykius kakarinę galėjau laidyti į kairę ir į dešinę, nes visi mano „santykiai“ tebuvo „mano santykiai“. Nepaisant žodžių, pavadinimų ir apibrėžimų, visuose santykiuose dalyvaudavau tik aš, kita aš ir mano įsivaizduojamas objektas. Nesvarbu, ar jis bastydavosi kažkur už vandenyno, ar sėdėjo šalia, pasakodamas apie savo dieną. Visi mano santykiai buvo bandymas pasiekti kitą, sukonstruoti kažkokią erdvę, kurioje galėtume būti kartu. Bet tai kaip neįvykdavo, taip neįvykdavo. Gulėdavau ką nors apsikabinusi, bet jausdavausi labiau viena, nei kai gulėdavau apsikabinusi pagalvę. Nors gal nesąžininga tos vienatvės apriboti romantiška meile. Bet kur, kur mane supo žmonės – net ir draugai ar šeima – jaučiausi viena.

Mėgstu kartoti, kad pavydžiu žmonėms, kuriuos motyvuoja pinigai, sėkmė, šlovė ir pagarba. Taip bevapėdama pamirštu, kad mane taip pat kai kas motyvuoja – meilė. Nuo pat mažumės žinojau, kad ji yra ir mano klausimas, ir mano atsakymas. Bet dabar nebegaliu nei dalyvauti toje diskusijoje, nei kažką apie ją liudyti pasauliui.

Kodėl? Nes mano santykiai, kaip ir mano meilė, nebėra tik „mano“. Dabar jie priklauso dviem žmonėms ir viešai juos komentuodama aš jausčiausi išduodanti mudviejų paslaptį. Kartais galėčiau labai džiaugtis, kartais labai skųstis, kartais apipilti savo jausmais ir gražiausiais žodžiais, kitais duoti į galvą. Bet nedarau to ir, greičiausiai, nedarysiu. Pasidalinti ta erdve neįmanoma, o įsileisti prašalaičių, kurie savo batais visur pritryptų – o neaišku, ką atneštų – irgi nesinori.

Kam išvis šitai rašau? Kad nepamirščiau. Kad, net jei ta erdvė kada nors apaugs kerpėm (būkim realistai, santykius statykim ne iliuzijom, o darbais), prisiminčiau, kodėl joje buvo tiek mažai žodžių ir tiek daug tylos.

ir tiek daug tokių nuotraukų

pirma mėnesinių diena

Hipotezė: Jei kažkas patenka į blogiausią įmanomą situaciją, prie visų negandų, kurias mano vaizduotė geba pramanyti, pridėjus pirmosios mėnesinių dienos pojūčius, situacija turėtų tapti bent perpus blogesnė.

Karas, bombarduojamas miestas, sugriautas namas, kuriame leisgyvė visa šeima, išskyrus vyrą. Jam kojoje įstrigo skeveldra, dėl kurios jis negali pajudėti ir padėti šeimai išsigelbėti.

Nekažką, ar ne?

Bet tada jam pradeda atrodyti, kad kažkieno ranka sugriebė visą apatinę jo pilvo dalį ir pradėjo vidaus organus vanoti per senovinę skalbimo lentą, o po to juos gręžti. Jis nori ir šikti, ir myžti, bet nei to nei to nesugeba išspausti. Apima bendras silpnumas, norisi kuo mažiau judėti ir jis ima melstis, kad į gimdą jam įsmigtų dar viena skeveldra, užbaigdama jo kančias.

Ne, mano hipotezė visgi nepasiteisino. Vargu ar su skeveldra kojoje pastebėtum tą į organus įkištą negailestingą metaforinę ranką. Pirma mėnesinių diena bjauri tik tada, jeigu visos kitos dienos lengvos ir be skeveldrų kūno dalyse.

Nota bene: perspektyva, perspektyva ir dar kartą perspektyva.

 

darbai ir dienos, prizai ir niekas

Pastarosiomis dienomis sužinojau, kad laimėjau Dominyko Urbo premiją, skiriamą geriausiam vertėjo debiutui. Atrodytų „Oho!” ir „Šaunuolė!” ir „Sveikinu!”, bet man kažkaip tik „Meh…“, „Nieko čia ypatingo…“ ir „Taigi va…“

Maniau, kad gal pranešus kitiems tas laimėjimas pasijus tikresnis, apčiuopiamesnis. Gal pagaliau su juo susiliesiu ir jis kažkaip įsirašys į mano naratyvą. Bet taip neacitiko. Net nesugebu kam nors apie tai pasakodama teisingai ir sklandžiai paaiškinti, kas čia per prizas.

Ar aš visai nebemoku džiaugtis? Ar man depresija? Ar aš tiesiog iš esmės nebejaučiu skirtumo tarp laimėjimo ir pralaimėjimo? Kažkodėl prizas, kurį man kažkas skiria, atrodo žymiai menkesnis nei, pavyzdžiui, atsikelti anksti ryte ir padaryti mankštą? Ar dėl to, kad prizas iš tiesų nerodo jokio mano tobulėjimo ir neacpindi mano atvaizdo, pasipuošusio valios erškėčių vainiku?

Negaliu skųstis, žinoma, nieko labai baisaus nenutiko, bet esu nustebusi, kad pradėjusi genėti ego buvau pakankamai neapdairi ir nė į galvą nešovė, jog nejausiu ne tik jo sukeliamo traiškymo, bet ir pakylėjimo.

Esu tik pati sau ir tik pačios vertinimas svarbus. Va tai tau.

mano world famous sumuštinis su čipsais; dar dabar pamenu dieną, kai atradau šitą stebuklą: man buvo trylika, važiavau į krepšinio varžybas; atverčiau naują gastronomijos lapą ir viliuosi, kad tądien nepritrupinau čipsų ant Simo Jasaičio nuotraukomis apklijuoto dienoraščio

prasmės kultūra

Šūdas, jaučiu, kaip ruduo apsėmė mane iki kaklo. Neįtikėtinų jėgų reikia vien pakelti ranką iš tos pilkumos balos. Dėl to nusprendžiau prisiversti anksti keltis, mat padarius vieną sunkų dalyką ryte kitus padaryti pavyksta žymiai lengviau. Turbūt smegenys galvoja: aha, nenorėjai keltis, bet acikėlei, vadinasi, nelabai sunku daryt dalykus, kurių daryti nenori. Nenori dirbti? Bet juk ir keltis nenorėjai, o pasirodė visai nesunku. Gal tiesiog dirbk ir tiek. Nenori eiti iš namų? Bet jau acikėlei ir nudirbai visus darbus. Gal paprasčiausiai eik ir nedaryk čia tragedijos. Ką aš galiu pasakyti – juokinga, bet veiksminga.

Jei dar kas nežino, tai skubu painformuoti, kad MO dabar vyksta Ričardo Jankausko paskaitų apie Lietuvos modernų meną ciklas ir jį, jeigu negaunat bilietų (nes kažkoks kosminis antšlagas), galima pasižiūrėti internete. Menotyrininkams ir užkietėjusiems humanitarams gal nebus didelio atradimo džiaugsmo, bet aš tai žiūriu kimšdama sumuštinius su šprotais ir negaliu acistebėti, koks malonumas yra žiūrėti į charizmatišką žmogų. Net ima atrodyt, kad ne šprotus valgau, o lašišą.

Šiandien jis dar pasakė ir vieną gan smarkiai manyje rezonavusią frazę:

Lietuvoje prasmės kultūra labai žemo lygio.

Bum. Jei galėčiau acukti laiką, rašyčiau iš to savo magistrinį. Arba pasakyčiau šitą frazę Gombrowicziui kokioj nors purvinoj Argentinos kavinėj, jis turbūt labai nudžiugtų kažką panašaus išgirdęs (gal jau metas baigti šnekėt apie Gombrowiczių, obsessed much?).

Kalbant apie prasmę, šiuo metu kaip tik verčiu interviu filmui apie Greimą ir, besišnekučiuojant, režisierius pasakė: jei bent vienam žmogui tas filmas bus įdomus ir ką nors suteiks, verta jį kurti. Ką nors publikuodama viešai aš visada jaučiuosi šiek tiek kalta – nes man atrodo, kad įsilieju į beprasmių tauškalų okeaną ir visad klausinėju savęs, ar tikrai verta rašyti tai, ką rašau. Giliai širdy dar tuo netikiu, bet šiandien bandysiu pasimatuoti režisieriaus požiūrį.

 dienos bajeris (nemoku padaryt kad nuotraukos pavadinimo raidės būtų didesnės, gal išgėrus šito vandens pavyktų)

Bonus bajeris sekantiems JAV politiką:

Tai kiek ilgai laukėt eilėj prie balsadėžės?

Cha cha:(

visuomenės spaudimas

Pastebiu, kad man visai netenka susidurti su tuo, kas vadinama visuomenės spaudimu. Niekas nekvaršina man galvos bandymais primesti savąjį gyvenimo būdą. Niekas nesako, kad jau laikas turėti vaikų, uždirbt milijoną, kad esu per stora, kad kažko nesugebu, kad man kažkas negerai.

Manau, kad taip yra dėl kelių priežasčių:

1. Žmonės iškart pajunta, kad nekreipsiu į jų pastabas dėmesio, t.y. kad nepaeis manęs įtikinti savo tiesa.
2. Žmonės bando mane kažkuo įtikinti ir primesti savąją tiesą, bet, kadangi aš į tai reaguoju labai nejautriai, priimu jų žodžius kaip pasidalinimą patirtimi, o ne kaip ataką. Arba net pati imu juos įtikinėti savo tiesa ir tada jie išvis ima gailėtis  prasižioję.
3. Žmonės gal kažką man ir sako, bet aš tiesiog nieko neprisimenu.
4. Nėra tokio dalyko, kaip visuomenės spaudimas, o visi, kurie jį jaučia, tiesiog galvoje susikuria normalaus žmogaus įvaizdį ir įsivaizduoja, kad kažkam labai niežti visus tokiais padaryti.

Maestro Gombrowiczius:

Žmonijos problema gali būti išspręsta tik žmonijos, o ne individo pastangomis.

Būti konkrečiu žmogumi. Būti individu. Nesiekti pasaulio, kaip visumos, permainų – gyventi pasaulyje keičiant jį tik tiek, kiek siekia mano prigimtis. Keisti jį pagal savo poreikius – individualius poreikius.

Panašu, kad daugelis susiduria su ta pačia problema, tuo norėjimu išspręsti kitų problemas, karas ar jokio karo. Bet ką gali padaryti, jei savo valdžioje esi pats vienas? Senstant, kai iš socialisto tampi konservatoriumi, greičiausiai tenka susitaikyti su mintimi, kad vieno individo pastangos žmonijos problemų neišspręs ir pasiduoti. Bent jau man atrodo, kad Gombrowiczius pasiduoda. Nors turbūt jis tik realiai įvertina savo galimybes.

Visgi kažkaip malonu žinoti, kad kažkokį žmogų kitoj pasaulio pusėj prieš pusę amžiaus kankino tie patys klausimai. Net neabejoju, kad ir dabar ir net ne kitoj pasaulio pusėj irgi kankina, bet apie tokius klausimus lengviau skaityti, nei kalbėtis.