jamaika

Klausimas:  kodėl žmonės autobusuose tokie nelaimingi?

Atsakymas: nes neturi savo mašinų ir pavydi tiems, kurie turi.

Visad kai pro mano namus skrenda lėktuvas ( ir kai aš per daug negalvoju apie save ir išgirstu jį), man vis atrodo, kad tuoj tuoj jis kur nors numes bobmą ir Rusija įsiverš į Lietuvą arba prasidės trečias pasaulinis karas. ( Sakote, kad Lietuva pernelyg nesvarbi, kad nuo jos prasidėtų? Praeitą kartą prasidėjo nuo Lenkijos, kuri, be milžiniško garstyčių eksporto irgi niekam neatrodė pernelyg svarbi.) Kažkaip man rodos, kad mirčiau karo metu. Ir kažkaip nujaučiu, kad ne pergalingai žvelgdama priešo pusėn kaip koks (H)Rolandas. Visad sakiau, kad jei būtų karas, būčiau partizanė. Bet esu per baili. Nebent būčiau baili partizanė.

varna sako “nich nich nich“

put a lime in a coconut

Aš labai tikiuosi, kad kai mirsiu, nebus nei pragaro, nei rojaus, kad aš nesireinkarnuosiu į nieką, kad nepranyksiu ir nepavirsiu į dulkes. Tikiuosi, kad kai mirsiu, gimsiu vėl ir pradėsiu tą patį gyvenimą. Tik tame gyvenime aš pasuksiu į kairę vietoj dešinės, arba nežaisiu krepšinio, arba nenusipirksiu baziliko vazonėlyje, kuris nuvys po dviejų savaičių, arba nestosiu į licėjų, arba nevalgysiu šaukštais kakavos. Ir tokių gyvenimų bus begalybė. Įdomu, kelintą gyvenu dabar.

Tai štai, pone Piligrimai

Tai, kad lietuviai neturi herojinio epo, įrodo du dalykus. Pirmas akivaizdus: nemokėjome rašyti, nes užmėtydavom akmenimis visus vienuolius, atkeliavusius į mūsų kraštus su knyga rankose.  Antras dalykas šiek tiek labiau džiuginantis: nesame pasipūtę ir pliuškiai kaip kokie prancūzai ar vokiečiai. Mes labiau mėgome kariauti ir valgyti žalią mėsą, nei girtis savo žygdarbiais.  Aišku, dvidešimt pirmame amžiuje būtų malonu turėti ką parodyti tiems 10 000 lietuvių, kas mėnesį paliekančių numylėtąją (aliuzija į nudėvėtąją) Lietuvėlę.

Šiaip jau Vytautas Didysis, vietoj to, kad atvežė pas mus karaimų ir totorių kibinams gaminti (turėjo tikrai labai mėgti kibinus), galėjo surinkti visus lietuvius ir apgyvendinti prie Juodosios jūros. Ir šilčiau, ir Anglija toliau.

après on rêve d’avant

Aš noriu, kad aplink mane skraidytų geltonos kanarėlės ir gėlės augtų violetiniuose vazonuose. Aš noriu, kad pasaulis suktųsi aplink mane, kad tu klaustum manęs,  kad laimėčiau loterijoje, kad namai patys susitvarkytų ir kad katinas ryte grįžtų sveikas gyvas. Pati nieko nedarydama, nejudindama nė piršto. Likimo nėra, yra žmonės, kurie visą gyvenimą guli lovoje ir werke. Taip pat yra žmonės, kurie kažką daro. ( Jie, be abejo, taip pat liūdi, bet jie ne werke, o verkia.) Nes kai kažką darai, bent jau pamiršti. Kad nieko nežinai, kad niekur neini ir kad tai netiesa.

Kodėl yra žmonių, kurie daro kvailus dalykus, rašo kvailus straipsnius, kvailas knygas, kuria kvailus filmus, televizijos laidas, gyvena kvailus gyvenimus ir jaučiasi laimingi ir įprasminę savo buvimą?

Klausimas numeris du: kodėl Greta sėdi šitam blogo kampe ir werke, kai pati galėtų eiti ir parašyti kokią kvailą kvailą knygą.

Gal taip ir padarysiu.

infinite jest

Kai rašiau paskutinį kartą,  sakiau, kad man turi nerūpėt. Aš stengiausi, beveik mėnesį stengiausi. Bet man rūpi. Ir turbūt rūpės. Ir taip, būna, kad gyvenimas užknisa, būna, kad nusibrozdini kaktą ir ant tavęs užlipa sraigė ir užšoka varlė ir tau bloga. Bet man būna gera. Įvažiavus į Palangą, grįžus į Vilnių, žiūrint į protingą žmogų, kuriame atsispindi visos jo dvidešimt tūkstančių nugyventų dienų. Žinant, kad nėra nesvarbu. Kad neturi būti. Nes kitaip jau geriau išvis negyvent.

lift your eyes

Vieniems labai gerai sekasi šokti, kitiems matematika, dar kažkam rašyti ar gerti degtinę. O man labai gerai sekasi mylėti. Sakyčiau, toks būtų mano hobi.

O tavo hobi yra bėgti ir bijoti. Ready, steady, go!

Man šiandien įgėlė uodas, palikdamas ne niežulį, o kraujuojančią skylę. Įdomu, išties.

Nelabai suprantu tų, kurie atsisako troškimų, matyt dar nedaug gyvenimų nugyvenau.

seas have rised when I gave the word

Šiandien labai grįžau į vasarą prieš du metus. Į vieną konkrečią akimirką. Kai sėdėjau kažkokiam Užupio kieme, krepšinio aikštelės vidury, gėriau šiltą alų ir valgiau kažkokią būlką, kurią statoil’as vadino “kebabu“. Nežinojau, kur miegosiu, su kuo, ką darysiu ryte, kur pamečiau auskarą ir nerūpėjo, kad pirmą kartą mačiau tuos žmones, ką dabar veikia mano svajonių vaikinas ir kad batai nutrynė kojas. Tada galvojau, kad būtent toks ir turi būti gyvenimas. Po to dar daug kartų taip galvojau, todėl šitas kvailas prisiminimas nieko nekeičia. O kas tada keičia?