grexit

spausti negalima ignoruoti

Kai po tris savaites trukusių atostogų grįžau į darbą, pirmas dalykas, kurį padariau, nebuvo nueiti pažaisti stalo futbolo. Bet kai galiausiai nuėjau, pastebėjau, kad praradau dalį įgūdžių. Ir visgi mano judesiai tapo tikslesni. Mano smūgiai stipresni. Prieš sukant rankeną nebereikia galvoti, tiesiog suku ir viskas. Užtikrintai. Padarau ir tik po to pagalvoju.

Iš visų gyvenimo metaforų, kurias esu sukūrusi, stalo futbolas yra turbūt viena absurdiškiausių. Bet būtent taip jaučiuosi: užtikrintai. Ne taip užtikrintai, kad niekada neabejočiau. Veikiau užtikrintai kaip tik todėl, kad abejoju.

Tarp to, kas esu ir to, kuo noriu būti, visad bus neperlipamas tarpas, taip jau yra. Gerai, kad taip yra. Jeigu manyčiau, kad gali būti kitaip, pradėčiau smarkiai nepasitikėti savo manymais. Dar gerai, kad neperlipamas tarpas yra ir tarp to, kuo buvau, ir kuo esu dabar. Taip, senti turbūt nėra niekieno mėgstamiausias veiksmažodis, bet kaip yra gera nusikratyti tam tikromis vaikiškumo apraiškomis. Ir kaip gera kai kurias pasilikti.

Skaitinėjau senus laiškus ir negalėjau patikėti, kiek daug jų sukaupiau. Kiek daug žmonių vienu ar kitu metu jautė norą (nors dažniau pareigą, ar ne?) man kažką parašyti. Kaip labai aš norėjau dėlioti žodžius ir kreiptis į kitus. Ir kokia gera laiškarašė iš tiesų buvau. Šis įgūdis taip pat jau kuris laikas prarastas. Gerai rašyti laiškus gali turbūt tik tas, kuris nėra užtikrintas. Kad galėtum kibtis į popierių ir kad galėtum kabintis į kitą žmogų, būtina stovėti ant krašto. Na, bet aš neverkiu to, kas praėjo. Šiuo metu nejaučiu noro į nieką kabintis, tik apkabinti.

Kažkuris iš mano turimų atvirukų yra adresuotas mano mamai jos gimimo dienos proga. Jame vienas vyras rašė, kad aš stipri ir kad labai susidomėjusi savo gyvenimu (žodis savo pabrauktas) (nesu tikra, ar tai buvo komplimentas). Turbūt visi mane pažįstantys sutiks su pirmu teiginiu. Ir visi bus truputį neteisūs. Visi neabejotinai sutiks ir su antru. Nes šitam pasauly, kur viskas keičiasi, kur visi miršta, kur beveik nieko negali nuspėti, apie kurį gali bergždžiai mąstyti ir rašyti nesustodamas, vienintelė konstanta esi pats. Ne būdo savybės, ne antakių linkis, net ne asmeninė istorija. Vienintelė konstanta yra galėjimas pasirinkti save. Kiekvieną savo reakciją, kiekvieną atsaką, kiekvieną mintį. Ir jei kas nors mane guodžia, jei į ką nors galiu įsikabinti kai niekuo daugiau netikiu, tai tik į tai.

Pabaigai linksma pamokanti istorija: pastaruosius mėnesius kiekvieną aikido treniruotę reik daryti kūlverstį per kartį. Ir kiekvieną aikido treniruotę tenka greit mirksėti, kad išsisklaidytų akyse susikaupusios ašaros. Kodėl mane liūdina kūlverstis per kartį? NES AŠ NEGALIU JO PADARYTI. Nes tai vienintelis dalykas, kurį aš bandau vėl ir vėl, labai stengiuosi, bet tiesiog negaliu padaryti. Negaliu padaryti ne tik paties dalyko, bet ir jokio progreso. Visa tai būtų pažymėta ne kaip linksma pamokanti, o kaip liūdna istorija, jei šita situacija neprimintų man daugelio kitų kartų, kai aš negalėdavau patikėti, kad vienas ar kitas žmogus nesugeba kažko išmokti. Čia yra didelis falo simbolis, kurį man iškėlė gyvenimo ranka, ir kurį aš priimu, nes esu tikrai per daug cocky. Ir tokiems žmonėms kartais yra labai pravartu užkliūt už ko nors šokant per kartį.

viena vienoj, spraga prahoj ir krokai krokuvoj

Kai manęs paklausia, kodėl keliauju viena, – iš tiesų tai nieks niekad nepaklausia, nebent tik nusistebi. Taigi, kai pati savęs galvoje paklausiu, kodėl keliauju viena, atsakymas dažniausiai būna labai paprastas: kai keliauji su kuo nors, keliauji po miestus ir kaimus. Matai vietas, klausai istorijų, lipi į kalnus, sėdi kavinėse, kuriose kadaise sėdėjo visokie žymūs žmonės, fotografuojiesi prie statulų (kuo skiriasi statula nuo skulptūros? ar statula turi būti žmogaus?), atsisėdi parke ir stebi antis. Kai keliauji vienas, keliauji po save. Vietos nesileidžia tyrinėjamos, kol tyrinėtojas neištyrinėja pats savęs. O jei tiksliau – kuri gi vieta įdomesnė už tave patį? Kaip šiuodu dalykus išvis atskirti? Esi inkliuzas kiekvienoje vietoje ir kiekviena vieta yra inkliuzas tavyje.

Prahos hostelyje susiradau azijietį (noriu sakyti čiurką, bet gi nekorektiška; visvien paminiu, kad būtų aišku, jog nesu politiškai korektiška, niekaip nesu korektiška, bet bandau sudaryti tokį įvaizdį) draugą. Kaip prasidėjo mūsų draugystė? Jis paklausė, ar noriu alaus. Atsakiau, kad ne. Jis įpylė alaus į dvi stiklines ir vieną padavė man. Tada bandė pasakyti, kad Praha does not take his breath away – kadangi mes labai geri draugai, viską supratau iš to, kad pasakė „it does not make me…“ ir susiėmęs už krūtinės garsiai ir lėtai kvėpavo. Ir gerai, brolyti, bet kodėl tada fotografuoji kiekvieną kampą? Po to susiradau dar vieną azijietį draugą: užtikau jį besifotografuojantį prie kažkokio bokšto. Kaip prasidėjo mūsų draugystė? Besifotografuodamas jis atrodė laimingiausias žmogus pasaulyje, nė kiek neperdedu. Tai kaip gi prasidėjo mūsų draugystė? Mane sužavėjo jo džiugesys, tad aš nusprendžiau, kad mes draugai. Nesu tvirtai įsitikinusi, kad taip veikia draugystės, bet kas man uždraus?

Keliauju viena, nes tik viena gaunu sugrįžti į tam tikrą pradinį būvį. Į neapdirbtą savo pačios branduolį. Kadaise, ketvirtam kurse sėdėjau Prancūzparky, skaičiau ir valgiau batoną su kamamberu (man rodos, neseniai buvau atradus, kaip reikia tarti jo pavadinimą). Pro šalį ėjo Kamilė. O gal ir Milda su ja? Pamenu tik tiek, kad pagal visas to meto tradicijas šnektelėjome apie ateitį. K. paklausė, ką noriu veikti. Aš tenorėjau būti viena. Skaityti savo knygą ir viena sėdėti ant suoliuko. Taip jai ir pasakiau, po to dar pasiskundžiau, kad labai sunku likti vienai šiais laikais. Ji kreivai į mane pažiūrėjo ir pasakė: „Taigi pabūsi viena, kai pasensi.“ Dažnai šitą prisimenu. Sėdėti vienai ant suoliuko nebėra didysis mano gyvenimo tikslas, bet kartais pasiilgstu tų laikų. Juolab, kad net nepastebėjau lūžio taško. Nepamenu, kada lioviausi šnairuoti į tuos, kurie prisėda šalia. Kad ir kaip bebūtų, nepaisant to, kad pasirinkau būti su žmonėmis, jiems išnaudoju turbūt daugiausia energijos. Ir kai porą savaičių galiu eiti pro visų šalį, likti nepastebėta ir nesmoltokinti – … susiėmusi už krūtinės garsiai ir lėtai kvėpuoju. Ir tyliai šypsausi sau lifte: nes tikrai ne kiekvienas sugebėtų su savim išbūti pora savaičių.

Jau perėjau ir per džiaugsmą, ir per liūdesį, kurie seka suaugimo procesą. Džiaugsmas pagaliau tapti kažkuo; liūdesys, nes tas kažkas yra visai ne toks, kokį įsivaizdavai. Džiaugsmas dar sykį, nes juk nepaisant to, kuo tapau, a) pati priėmiau visus sprendimus ir esu jų išdava; b) bet kada galiu viską pakeisti.

“Tai ko dabar nori?“ — po trijų metų pertraukos klausia K. Noriu sėdėti ir žiūrėti į nuo kaštonmedžių krentančius pūkus. Nebūtinai viena. Noriu nepamiršti, ko noriu. Noriu neleisti tiems, kurie garsiai rėkia, sutrikdyti vidinę tylą. Noriu mažo gyvenimo su mažais darbais ir mažais džiaugsmais, kurie telpa į nedideles raides. Noriu pati nustatyti, kas yra “svarbu“.

***

Turbūt pirmą kartą buvo taip sunku trumpam palikti Vilnių. Gal kad senokai neturėjau ko jame palikti? Kai buvau vaikas ir skaitydavau pasakas, labai nervindavo jūreiviai ir kareiviai, kurie už suteiktą paslaugą kokiam žmogui (yeah right, žmogui) pažadėdavo „ko namie nepalikai“. Bet po to tam vaikui lyg ir gerai baigdavosi, jis patirdavo daug stebuklingų nuotykių ir susituokdavo su karališkos šeimos actovu.

Labai sunku keliauti, kai iš tikrųjų nori būti namie.

jei turėčiau ežiuką, pavadinčiau jį Kernium

 

muzikinis fonas šiek tiek į temą (jau kurį laiką jie — įdomiausia lietuviška grupė, gaila, kad negroja vestuvėse);

Vėl buvau pašilaičiuose, parvežiau draugams lauktuvių: čiulpinukų-kolozetų (naudojimo instrukcija: pamirkai čiulpinuką į klozete esančius sproginėjančius miltelius, itin subtilu ir juokinga). Taipogi mačiau, kad turguje sulčių kioskelis, be įprastinių morkų bei apelsinų, pardavinėja bulvių sultis. Panašu, kad visai nereikia toli važiuoti norint nustebti. Visgi, labiausiai mane stebina štai šito pastatų ansamblio bjaurumas:

Jeigu būčiau godzila, negalėčiau apsispręsti, ar išgriauti, ar apvemti
Jeigu būčiau godzila, negalėčiau apsispręsti, ar išgriauti, ar apvemti

Pakeliui į gimtąjį rajoną skaičiau “Roland Barthes par Roland Barthes“. Kol kas teigiu tai visai nedrąsiai, bet dar kiek ir manau, jog įsitikinsiu, kad Roland Barthesas yra mano gyvenimo rašytojas. Na, bet jau ligšiolinio gyvenimo. Nežinau, ar sąžininga taip sakyti, bet jis mane supranta turbūt geriau nei didžioji dalis mano kada nors sutiktų žmonių. Bet gal tik taip įsivaizduoju. Manau, jog kol buvo gyvas, buvo per daug užimtas, kad norėtų mane suprasti. Ir jam turbūt nebūtų buvę labai įdomu.

Kai iš Tiphaine Samoyault ėmėme interviu apie Barthesą (gal kada jis suras kelią į kokį nors nevertingą literatūros apžvalgų portalą — interviu, ne B.), Jurga jos paklausė, kuri jo knyga jai asmeniškai (ne kaip žurnalistei ar mokslininkei) labiausiai patinka. Tiphaine atsakė, jog “Teksto malonumas“, mat skaitė ją mokykloje ir tai buvo pirmas iš nedaugelio veikalų, kuris atrodė tarsi parašytas būtent jai. Man “Teksto malonumas“ buvo pirmas prancūziškas tekstas suteikęs malonumo. O “Roland Barthes par Roland Barthes“ yra tekstas, kurį reikėjo skaityti prieš verčiant “Meilės diskurso fragmentus“. Nes visi jo raštai yra kažkaip neatsiejamai susiję, neva koks tinklas. Visiškai papirkusi (nes protingai pasakanti tai, ką aš metų metus kartoju kasdieniais žodžiais) ištrauka apie priešiškumą kinui:

“Vaizdavimo ribotumas (analogiški privalomoms kalbinėms kategorijoms) priverčia suvokti viską: dar prieš jam įgaunant reikšmę, apie per sniegą brendantį žmogų man jau viskas pasakyta; tuo tarpu tai, kas parašyta, manęs neverčia žiūrėti į veikėjo nagus — nebent, jei jam to norisi, su didžiausia jėga Tekstas man pats papasakoja, kokie ilgi Hiolderino nagai.“

Absoliučiai svaigstu iš malonumo. Čia turbūt būtų puiki proga dar kartą pareklamuoti  “Meilės diskurso fragmentus“. Ypač rekomenduoju bakalaurinio amžiaus merginoms, kurioms nesiseka meilėje. Kai perskaitysit knygą, suprasit, kodėl taip nesiseka. Sektis nepradės, bet bent jau suprasit.

Jeigu jau prakalbome apie nesėkmes, tenka pastebėti, kad senokai nesidalinau akimirkomis iš “omg noriu mirti iš gėdos“ sekcijos. Kažkas stuktelėjo (gal metai pagaliau?) ir lioviausi gėdytis savo kvailų poelgių ir leptelėjimų. Bet Greta nebūtų Greta (kaip liūdna pagalvojus, kad taip galėtų būti — kad Greta tikrai nebūtų Greta), jeigu nesugebėtų susimauti ir po to valandą kartoti susimovimo galvoje, kol galiausiai jis pataptų nebe tikrovės, o vaizduotės dalimi ir tapčiau nuo jo laisva. Kiekvienas sprendžiam problemas kaip išmanom. Na, bet į betmobilį ir prie istorijos: prieš porą dienų buvau koncerte (muzikinis fonas). Jame buvo ir šiuo metu “labiausiai hot bičo Vilniuje“(LHBV) titulą nešiojantis bičas. Titulą renka nekompetetinga vieno nario komisija, titulas dažnai perduodamas vis skirtingiems asmenims. Nenoriu per daug nagrinėti to priežasčių (mat jos nesvarbios ir gal net sumenkintų mano jaučiamą gėdą), bet koncertui įpusėjus bičas prieina prie manęs, paduoda ranką ir sako “labas, Greta“. Ką gali daryti Greta? Absoliučiai bet ką. Pasakyti ką nors šmaikštaus. Žaviai nusišypsoti. Netyčia apipilti bičą alumi. Tsme galimybės yra neribotos. Ką Greta daro? Dvidešimt sekundžių krato bičo ranką ir atsako pakartodama jo pasisveikinimą.

“Labas, Greta.“ — “Labas, Greta.“ Bičas juokiasi ir nueina.

Kremtuosi aš ne todėl, kad nepavyko sužavėti LHBV, bet todėl, kad buvau labai smarkiai įsitikinusi, kad man praėjo kelių drebėjimo ir drugelių pilve skraidymo metas. Jau esu pakankamai protinga, kad nebesekiočiau deg(in?)ančių akių, mat žinau, kad jos mane veda ne ten, kur noriu būti, bet pasirodo, kad nepaisant to, su jomis susidūrusi grįžtu į devintą klasę. This sucks. Ne tragedija, žinoma, bet turiu pripažinti, kad visai nepasiilgau tokios būsenos. Ir kartu visai pasiilgau. Dėl to gal kiek mažiau gėda, bet gėda vienok.

—-

Sukdama už kampo darbe vos neatsitrenkiu į vyrą, kuris man labai nepatinka. Ir pradedu galvoti, kad gal jis nepatinka man ne dėl to, kad atrodo fancy ir kvailas, bet todėl, kad užklijavusi jam šitas etiketes visiškai nustojau kreipti į jį dėmesį. Galbūt jeigu kasryt su juo pasisveikinčiau ir kartais virtuvėje paklausčiau, kaip sekasi, pastebėčiau jo teigiamas savybes ir, susidūrusi su juo ant kampo ne apsimesčiau, kad nieko neįvyko (bet visgi piktai burbtelėčiau), o susižvalgyčiau ir nusijuokčiau. Kita vertus, jeigu kreipčiau dėmesį į jį, galbūt nekreipčiau į vyruką, kurį matau važiuodama troleibusu: jis stovi su grupe draugų, kiti garsiai kalba ir juokauja, jo kūno kalba aiškiai sako, kad jis nori iš ten dingti; arba turisto prie P&P lėtai mojančio draugams turistams. Arba apsiašarojusios mergaitės stotelėj. Vieni norėtų, kad niekad nereiktų tvarkyt namų ir gamint valgyt, o aš norėčiau galėti būti dėmesinga viskam, visiems ir visada.

Finalas: Antakalnio romantika, makaronai+maketas=kml, balionų rojus.

WP_20160408_20_11_50_Pro

WP_20160414_14_04_16_Pro

20160321_132645

 

 

vierhundert

Savaitgalį vykusio aikido seminaro proga žadėjau kasdien parašyt ką nors, bet planas žlugo, nes: a) sunkiai judėjo galūnės; b) įspūdžiai buvo ne patys maloniausi, o aš dažnai nesiryžtu pripažinti nemalonių dalykų. Apsimetu, kad jų nėra. Labai gali būti, kad mirsiu nuo kokios lėtinės ligos, nes bijosiu eiti pas gydytoją, kad tik nesužinočiau nemalonios naujienos.

Turbūt pats metas susitaikyti su tuo, kad niekad greitai ir lengvai nepritapsiu naujose vietose. Pamenu, kad lindihopą mečiau, nes kiekvieną kartą nuėjusi į socialą jaučiausi labiausiai antisocial kokia tik galiu būti. Viskas būdavo lyg ir gerai, kol šokdavau. Bet tarpai būdavo tiesiog kančia. Ne rimta kančia, bet tokia kančia, kokią gali patirti laisvoje šalyje ne karo metu.(Kiekvieną kartą kai tariuosi kenčianti, prisimenu, kad iš žydų nagų darydavo sagas ir tada liaujuosi “kentėti“.) Kiek dairydavausi aplink, visi atrodydavo kažkuo susiję, juokdavosi, kalbėdavosi, atrodydavo, kad jiems viskas gerai, tik man ne.

Prieš vieną iš pirmųjų treniruočių klubo vadovo žmona gan šiurkščiai liepė nuo keikogi nusiardyti etiketes. Lyg čia būtų savaime suprantamas dalykas žmogui, kuris blet dar net nemoka normaliai užsirišti diržo ir kiekvieną kartą pradėdamas apšilimą nėra tikras, ar treniruotės eigoje nepasimatys vienas ar du vaiko maitinimo įrankiai. (Flešbekas į akrojogos treniruotę Tartu. Reikėjo gal pasidomėt kas ta akrojoga prieš einant vien su marškinėliais.) Lyg būčiau kažkoks neatsakingas vaikas, kuris specialiai nedaro kaip liepiamas. Bet gal aš tik perdėtai jautri motiniškai kritikai, mat taip ilgai klausiausi pastabų apie tai, kaip nemoku virti grikių. (Tbh mano variantas tikrai nebuvo optimaliausias, bet fakit, galutinis rezultatas vis tiek buvo tie patys tokio paties skonio grikiai.)

Šeštadienį tarp triešų laiką leidau tėvų namuose. Jau važiuodama ten jaučiau kažkokią keistą ekstazę ateinančią iš žinojimo, kad ten nebegyvenu. Nekenčiu pašilaičių. Net jei mikrorajonus reikia rašyti iš didžiosios raidės, specialiai paliksiu mažąją. Jei būčiau labiau išmananti wordpresso subtilybes, visą žodį sumažinčiau iki 8 dydžio. Gal net labiau, atsižvelgdama į kontrastą. Nežinau, kas negerai su ta vieta, bet ji išsiurbia visą norą gyventi. Kita vertus, nežinau ir kas negerai su Antakalniu: diena, kai nepamatysiu čia svirduliuojančių ponų (ponas – labai perdėtas žodis, bet tegul) bus įdomi diena. Vieną vakarą grįždama namo ne iš įprastos alkoholikais nusėtos pusės kiek užpavydėjau tai švariajai pusei, mat vietoj svirduliuojančių ponų sutikau tik keturis šunis vedžiojančius ponaičius. Šiek tiek nusiraminau, kai penktas sutiktasis vos nepargriuvo užkliuvęs už savo paties šuns.

Tėvų namuos buvo valgyt ir net kakavos drožlių (kam? kaam? nežinau kam, bet pasiėmiau, kol kas šiaip beriuosi jas į burną, bet net neabejoju, kad yra geresnis panaudojimo būdas). Šiek tiek trūko katino, bet jį priminė jo kadaise apmyžta paklodė, į kurią susisukusi pamiegojau pokaičio. Sapnavau (ir toliau tebesapnuoju) tik struktūras: nepamenu nieko, tik kažkokius sąrašus ir kad jiems pasibaigus liepiu sau pabusti — neduokdie pramiegosiu.

Nė kiek nejuokauju sakydama, kad per tris dienas padariau kokius 400 pritūpimų. Atrodo, jog šlaunų raumenys apvynioti guma. Ne kramtoma. Bet nesijaučiu nė kiek patobulėjusi. Tarp treniruočių net aplankydavo neviltis, nes atrodo, kad NIEKADA neišmoksiu nei normaliai atlikti judesių, nei suprasiu kas už jų slepiasi. Mane šiek tiek iš vėžių (gyvūnų) muša tai, kad vis dar nesuprantu, kaip reikia mokytis kūnu. Kartais teisingai padarau judesį ir tada suprantu, kodėl jį reikia daryti vienaip, o ne kitaip. O kartais privalau iš pradžių suprasti principą, kad pavyktų teisingai sudėlioti kojas. Na, o kitais kartais liaujuosi nervintis dėl menkniekių, nes kažkur giliai nujaučiu, kad visa tai darysiu dar labai labai ilgai,  todėl nėra kur skubėti. Ir net mokysiuosi labai lėtai, taip ir reikia. Kaip sakė Sylvain Taisson, yra dalykų, kuriuos gali pamatyti tik keliaudamas lėtai.

Kalbant apie keliones: susiplanavusi savo pavasarinį centrinės Europos turą pradėjau vėl mokytis vokiečių, bet kol kas mokymasis labiau panašus į lenktyniavimą su Joriu duolingo (laimiu, cha) nei į tikrą mokymąsi. Norėčiau išmokti bent tiek, kad sėdėdama lauko kavinėse galėčiau klausytis kaimynų pokalbių ir kam nors papasakoti, ką vakar veikiau. Bet čia pirma kalba, kurią mokausi daugiau mažiau viena ir kol kas mano progresas patvirtina tai, ką seniai nujaučiu: be gero mokytojo kalimas nedaug tepadės. (Nebent nori ką nors sukalti, tada turbūt kalimas yra pac tas. Po tokių pokštų gal ir geriau suprantu, kodėl stoviniuoju viena per visus seminarus.)

Ar šiame tekste pavartojau 19 jungtukų “kad“? Žinoma, kad taip.

Kieša, trieša ir kiti formavimosi būdai

Šiandien visą dieną stebėjau, ar automobilistai pasikeitę padangas, ar ne.
Pašalinus privalomojo balandžio pirmosios pokšto grėsmę galima ramiai tęsti.

Ar man vienai kartais sunku sufokusuoti gyvenimą? Tiksliau — išlaikyti balansą tarp mikro ir makro? Būna laikotarpių, kai viskas, apie ką galvoju, yra detalės: užsilenkęs lapo kampas, tušinuko kamštukas, ištinusi bomžo nosis, nuo šalčio pastipę plaukeliai, automatiškai užtemstantys akiniai ir taip toliau ir panašiai. O tada susilieju su dangum, žiūrėdamą į kiekvieną jaučiuosi jo sese ir mąstau apie tai, kaip žmogaus kūnas veikia būdus, kuriais jis suvokia pasaulį (mėgstamiausia fenomenologinė tema 4sho; jeigu būčiau voldemortas, tikrai bent trumpam pasisvečiuočiau visų gyvūnų galvose). Ir tada nukrentu nuo bordiūro, nes, aišku, nežiūriu, kur einu. (“Žiūrėk kur eini“ yra labai šlykšti frazė, jei sakai ją vaikui po to pridėdamas “kad nepargriūtum“. “Žiūrėk kur eini“ yra labai graži frazė, jei po to sakai “kad matytum, kur eini“. Nenoriu sakyti griovio neperšokusi op, bet man rodos būsiu žiauriai faina mama.) Visi turbūt žino paveikslėlį, kuriame gali matyti arba triušį, arba antį. Norėčiau išmokti matyti abu. Šiek tiek padeda aikido: praktikos metu turi judėti labai tiksliai, tvirtai ir aiškiai, bet visiškai atsipalaidavęs, lanksčiai ir neapsakomai švelniai. Bandydama sulieti du kraštutinumus galiausiai imu suprasti, kad jokie jie ne kraštutinumai. Bet reikia neišpasakytos (tokios, kurią net man, kontrolės karalienei, sunku įsivaizduoti) savikontrolės ir nugrimzdimo į gilumą, kad iš tiesų pavyktų. Nes iš tiesų aplink tiek noizo, kad nori nenori, dalis pasiekia ir tas vietas, kurių nenorėčiau, kad pasiektų. Trumpam mečiau skaityti straipsnius ir žiūrėti paveiksliukus, nes šiek tiek ilgiuosi savo interneto neturinčios penkiolikmetės minčių gilumo. Žinau, kad penkiolikmetės protas jau niekada negrįš, bet man rodos, kad atsisakius tam tikrų šiukšlių, galima ir vėl priartėti prie išsiilgtojo grynumo.)

Beveik nerašau apie aikido, nes bijau. Pirma, bijau kaip bijo kiekvienas, turintis kažką labai brangaus ir švento. Bijau kalbėjimu tai suteršti. Bet ši baimė juk neracionali, ar ne? Ar čia kažkoks krikščioniškas nedrįsimas pažiūrėti į eucharistiją? Kažkurią dieną (da, miegojau per pietų pertrauką) prieš užmigdama pagalvojau, kad man labai gaila, jog žmonės turi formuotis ir tapti savimi tyloje. Esame (ar bent aš taip jaučiausi ir jaučiuosi) skatinami kalbėti apie viską, bet ne apie tai, kas esame. Mokytis visko, bet ne savęs pažinimo. Pinigai zjbs, muzika zjbs, matematika zjbs, politika zjbs, bet savęs pažinimas yra tavo reikalas ir, mano mielas, niekam neįdomus. Todėl jau vien dėl to jaučiu pareigą nugalėti baimę ir visgi rašyti apie tai, kas mane formuoja.

Antra, bijau, kad nesugebėsiu perteikti aikido subtilumo. Galiu daug ką sieti su kasdienėmis situacijomis ir kalbėti alegorijomis, bet per šiuos penkis mėnesius įgijau kelią, kuris, vėlgi bijau, yra matomas tik tiems, kurie eina šalia. Taip ir turi būti, tokia ir yra do esmė, bet bandyti jį nupasakoti ir nesugebėti to padaryti verčia jaustis bejėge. O šiaip labai daug apie aikido galima sužinoti “Taikos mene“ (ją perskaičius ir supratau, kad čia manasmanoman), mėgstamiausia ištrauka —

“The penetrating brilliance of swords
Wielded by followers of the Way
Strikes at the evil enemy
Lurking deep within
Their own souls and bodies”

Na, pavyks ar nepavyks, bet kalbėti apie aikido aš bandysiu. Prieš porą savaičių per treniruotę (arba kitaip — triešą. Kas čia per žodis? Ir vis tiek geresnis nei trenkė — ar mane jis glumina todėl, kad yra žodžio “trenkti“ trečio asmens vienaskaitos formos homonimas? Apskritai kažkas negerai su daiktavardžiais, kurie baigiasi “-kė“: bankė, džinsofkė, grafkė. Čia turbūt vienintelė vieta, kurioje palaikyčiau VLKK norą uždrausti kokius nors žodžius) išsišiepiau kaip visiška kvailė, dažnai taip pasitaiko, nes dažnai atsisėdusi ant tatamio išgirstu, jog mokysimės ko nors, ką pati bandau nerangiai išmokti viena. Taigi, pradėjome mokytis švelnumo. Atlikti ir priimti kirtį taip, kaip glostytum sau brangų žmogų. Aš gan dažnai esu linkusi kartoti, kad esu labai nemoteriška, bet kai tik kam nors tai pasakau, būnu negailestingai nušvilpiama. Nes visi žiūri į papus. Bet man moteriškumas visad asocijavosi su vidiniu švelnumu, kurio pas mane taip maža. Gal kokios 70% mano reakcijų į dalykus yra kaip trinktelėjimas pliauska per galvą. Nepaisant to, kad daug ko gailiu, visai nemoku guosti žmonių. Kai apkabinu geriausią draugę, ji kartais net kvykteli iš džiaugsmo ir netikėtumo. Norėčiau tikėti, kad man trūksta kažkokios chromosomos. Ir kartu nenorėčiau, nes tai reikštų, kad niekad to neišmoksiu.

Bet juk išmoksiu?

Bet juk išmoksiu.

 

looking at your face in the dark you don’t even look that smart

ši savaitė buvo labai gera, o gera ši savaitė buvo labai todėl, kad šią savaitę gerai lioviausi sau prikaišioti labai kvailus dalykus

muzikinis fonas

ketvirtadienį aikido treniruotę išmainiau į kalną blynų su nutela, įsijungiau downton abbey ir su pasimėgavimu žiūrėjau kaip mary griauna kitų gyvenimus, nes pati jaučiasi nelaiminga. spoileris: ponas krolis krauju apvėmė stalą ir man labai pagailo tarnų, kurie po to turėjo šveisti sidabrą ir mazgoti staltiesę

yra vienas toks straipsnis, kuriame rašoma, kad jeigu visą gyvenimą buvai storas ir nepatrauklus, greitai suplonėjus ir sulaukiant priešingos lyties dėmesio, vis tiek negali patikėti, kad jau dabar kažkam patinki. neva mąstymo įpročių žymiai sunkiau atsisakyti nei valgymo ar rūkymo ar miegojimo

aš mėgstu savo gyvenimą skirstyti periodais: žiūriu atgal ir rūšiuoju, sieju dalykus, braižausi minčių žemėlapius, klaidžioju po labirintus bandydama atsekti siūlą. po kiekvieno periodo palieku gyvatės skūrą

jeigu neklystu, nors klysti aš iš tikrųjų klystu dažnai, tai jau kurį laiką gyvenu besimokydama apie meilę sau. kuris laikas šitas tikslas, uždavinys, kaip dar tai pavadinti(?) nuolat iškyla visų tunelių gale, išpaišytas ant visų sienų, krenta po kojom, kabo virš galvos, na, supratote

kartais labai klaidingai galvoju, kaip turėtų būti liūdna gimti aklam, kurčiam, be rankos, na, supratote. bet kai gimsti vienoks, juk nelabai ir supranti, kad gali būti kitaip. todėl aklumas nėra savaime didelė neganda, priešingai nei apakimas

visi šitie nerišlūs sakiniai tuoj susisies, tikėkimės

kai guodžiausi aušrai, kad nemyliu savęs ir nežinau, kaip to išmokti, ji ganėtinai nustebusi pasakė, kad visai neatrodo, kad savęs nemyliu, netgi priešingai. dar kartą apie tai susimąsčiau nuo nutelos šokoladuotu veidu ir nuo downton abbey apverktom akim: apie meilę ir nemeilę sau galiu postringauti tiek, kiek noriu, nes iš tikrųjų jau esu perėjusi per abu. tik nespėjau to suvokti, nes juk visą laiką buvau stora (patikslinimas tiems, kurie manęs nėra matę: čia perkeltine prasme, žr. trečią pastraipą)

iš tiesų nelabai noriu prisipažinti sau meilėje, nes tada nebeturėsiu nė menkiausio saugumo lyno. dabar, kai skaudinu save, kai liečiu tuos, kurių neturėčiau liesti, kai sąmoningai darau sau kažką nelabai gero, turiu pasiteisinimą. nemeilė sau mane gina nuo atsakomybės už savo veiksmus. jeigu klausiu “kodėl elgiausi taip kvailai?“ savęs nemylėdama, iz okei, galiu atsakyti “nes nemyliu savęs ir noriu save skaudinti“. o kai klausiu savęs “kodėl elgiausi taip kvailai?“ pripažindama meilę sau, atsakymas tėra “nes visi yra truputį kvaili ir kartais elgiasi truputį kvailai“. nebelieka pompastiškų pasiaiškinimų, nebelieka tragiškumo ir išskirtinumo jausmo. lieka tik paprastas žmogus, apsuptas paprastų žmonių. bet kai žiūrėjau į save fotelyje, pasidavusią pagundoms, supratau, kad šitas periodas jau baigtas. kad priimu net ir netobulus savo veiksmus ir noriu sau tik geriausio. kad kartais galiu tiesiog sumalti šūdą ir tas šūdas nebus kažkokių giluminių procesų pasekmė, tas šūdas tiesiog bus negerai susidėliojusių aplinkybių ar blogo judgemento pasėkmė. ir nebūtina to šūdo kaupti. pagaliau esu vienas iš tų paprastų ir niekuo neypatingų žmonių. na, moku iškept killer blynus, bet tai ir viskas. dar nežinau, ar labiau džiaugiuosi, ar labiau gedžiu

II veiksmas

olis atsiuntė savo trečios knygos rankraštį, tai dabar daug jo skaitau ir labai mėgaujuosi, nes tai – pirma jo knyga, kurią galiu suprasti. na, nes pagaliau išmokau prancūzų kalbą, ura. turbūt natūralu, kad labai daug galvoju apie visas briuselio patirtis, ypač apie tą kartą, kai verkiau taip smarkiai, kad gatvėje pamečiau lęšį, arba apie tą, kai gulėjom po medžiu ir kalbėjom apie ateitis (akcentas į daugiskaitą), apie šaltibarščius, jo pirštus man ant kaklo, ramunėles, tortą, jo mamą, atelier, tą tolimą tolimą žvilgsnį, draugus, kroatiją ir visus apsisprendimus. apie tai, kaip išmokė gerti kavą ir parodė, ką reiškia rašyti į moleskiną. man kartais vis dar nutirpsta visas kūnas ir trumpam momentui persikeliu į tą laiką prieš penkis metus, ypač po pavasariškesnio oro gūsio. jeigu įdomu, daugiau apie tai yra rašęs Prustas. o aš tik šiaip viską romantizuoju. ir nežinau, ar todėl, kad ten pirmą kartą (gal anonimiškumo dėka?) gyvenime pasijutau laisva, ar todėl, kad įsimylėti šiaip yra, švelniai tariant, zajebys, ir kadangi tai atsitinka taip retai, po to retrospektyviai kiekvienas įsimylėjimas atrodo kaip nuostabiausias įvykis?

III veiksmas

šią savaitę jau du kartus sutikau mareką (taip vadinu kaimyną, kurį vžopu girtą radau laiptinėje). nesu tikra, ar mane pažino, bet abu kartus atrodė susigėdęs. ir abu kartus girtas.

 

 

 

child psychology

pastaruoju metu visai neberašau, o jei ir rašau, nieko iš to rašymo negaunu (čia atsiskleidžia mano naudos ir našumo ieškotojos esybė); galvoje balaganas, rašau, o po to vis tiek balaganas. kurį laiką labai džiaugiausi, nes galvojau, kad paaugliškas pasimetimas jau praėjo, net buvau pasivogusi elisabeth frazę “existentially stable“ ir ją taikiau sau, bet panašu, kad pasimetimas yra mano gyvenimo, o ne paauglystės būsena. ir net tai nėra tiesa, nes jeigu imčiau ir užsispirčiau, žinau, kad sugraibyčiau visokius trupinius ir atplaišas ir sugebėčiau vėl susiklijuoti ką nors panašaus į asmenybę. bet nematau jokios prasmės. aušra sako, kad mane apsėdo “teisingo gyvenimo manija“. ir ji teisi. palaidojau viltį, kad egzistuoja vienas receptas visiems, bet į galvą įsikaliau mintį, kad galiu atrasti receptą vien sau. kad jeigu užsirašysiu šimtą taisyklių ir jų laikysiuosi, viskas visada bus gerai. absurdas, ne? aš šiaip jau laikau save išprususia ir gudria moterimi, bet kartais mano smegeninės turinys mane nustebina taip pat kaip ir kai kurie vištiški e.n. pareiškimai.

kad ir kiek mąstyčiau, nors tu ką, nesugalvoju iš kur kyla tas periodiškas nepasitenkinimas savimi? kada man bus gana savęs tokios, kokia esu? kada kas esu nustelbs kas noriu būti? aišku, kad niekada. kaip dainavo black box recorder, life is unfair, kill yourself or get over itnegali ir norėti tobulėti, ir murkdytis taukuose (kodėl inkstam patinka taukuose? čiūju slapčia vemia nuo jų) anksčiau išsisukti iš selfheito kažkiek padėdavo gražūs kitų pasakyti žodžiai, bet dabar kažkas giria mano blogą, o man taip visiškai vienodai. visiškai vienodai liūdna.

vienžo, atrodo, kad kažkas išlupo mano šerdį ir dabar belikau tik išdžiūvusi žievė. is ok, praeis, bet kad ir kiek kartų jis pasikartotų, prie šito jausmovis tiek negaliu priprasti .

kadangi dvasinių neturiu, tai bent kūniškos naujienos : suplonėjau taip, kad papas telpa į delną. labai liūdina šita mintis. (itin mėgstu užbaigti blogo įrašus mintimis apie savo papus.)

 

 

bučkis, miau, mėnuo su puse, meilės diskursas ir bendžiagretos batonės istorija

Ką tik grįžau iš turbūt smagiausio metų — jei ne dviejų — koncerto. Šiaip išvis neatsimenu, kad kokiame nors koncerte man būtų buvę būtent smagu. Būdavo arba kažkiek nostalgiška, kaip kad klausant Blur ar Arctic Monkeys, arba kažkiek gyvenimąkeičiantiška, kaip kad klausant Animal Collective, arba taip neįsimintina, kad išėjusi iš koncerto net neprisimindavau, jog jame buvau. Taip dažniausiai ir būna: muzika, kuri groja, man patinka tą akimirką, o po to tik puff ir atia mažyti. O kas šiandien buvo kitaip? No idea. Tiksliau truputį idea, bet kol kas nesugebu susemt to džiugesio į žodžius. Kad ir kaip ten, Mcloud yra Mcwow. Nenustojau šypsotis nuo pradžios iki pabaigos. Labiausiai #bepykčio kiek gali būti be pykčio. Pastaruoju metu pradėjau (gyvai) klausytis čiutčiut sunkesnės muzikos ir po kiekvieno koncerto čiutčiut gaila, kad būdama jauna nepriklausiau jokiai subkultūrai. Kai šiandien pradėjau tuo skųstis , Jonas paklausė: o tai kas trukdo dabar jai priklausyti? Nežinau, Jonai, kas. Protas? Patirtis? Per toli atsitraukęs žvilgsnis? Noras niekam nebepriklausyt?

Apie Mcloud sužinojau klausydama Hardkoro valandėlės, kurią veda Povilas. Šiaip jau aš iš tų žmonių, kurie gero žodžio nepasakys(ne visai tiesa, bet man kartais gražu>tiesa), tad tebūna tai įvardijama kaip reklama. Ta proga, kad užvedė ant kelio, nuvedusio į nuostabių jausmų sukėlusį koncertą. Kita vertus, kokia gi nauda iš nemokamos reklamos? (Jau per ilgai skaitau Generaciją P.)

Riklama nomer dva: avto-riklama: jeigu atsiverstumėte knygų mugės programėlę ir į paiešką įvestumėte žodį “diskurso“, gali būti, kad šalia vieno iš renginių pamatytumėte pažįstamą (jei mane pažįstat, aišku) pavardę. Nesu tikra, ką aš ten galėsiu pristatyti, gal tai, kad versdama supratau, kaip labai nebemoku lietuviškai, kaip nejaučiu šitos kalbos ir koks trikalbis jovalas dabar reziduoja mano galvoje? Dar pažiūrėsim (ar tik kartais nebuvo televizijos laidos tokiu pavadinimu?). Pradėjau skaityti lietuviškai būtent dėl to, kad gėda, jog kai kurias mintis geriau pavyksta išreikšti nebe gimtąja kalba.

Vakar grįždama iš treniruotės antrame aukšte radau ne ką kitą kaip pusiau be sąmonės gulintį vaikiną. Ir pati mirtinai (cha) persigandau, tad prieš nukrypdama į prisiminimus apie leisgyvius vyrus patikinsiu, kad jam viskas gerai (na, neskaičiuojant alkoholizmo ir nesantaikos šeimoje). Pirmas flashbackas: prieš kokius keturis metus su Vitautu vaikštom Medeinos žiede, miškelio prieigose guli narkotikų perdozavęs vyras. Ką daro Vitautas? Skambina greitajai. Ką daro Greta? Sustingsta iš baimės ir net nelabai sugeba paaiškinti, kur esame. Ką daro atvažiavę gydytojai? Kažko sušvirkščia vyrui. Išbaido prašalaičius. Ką Greta daro po to? Tris dienas negali normaliai miegoti. Ir net po to dar labai ilgai visai netikėtai į galvą vis grįžta to vyro akys. Antras flashbackas: nakvoju pas Aušrą, gyvenančią stoties rajone; laiptinės durys nerakinamos; Aušra pasakoja anekdotus apie narkomanus ir prostitutes, randančias prieglobstį neremontuotame antrame aukšte. Žiūrėdamos gal kokį Take This Waltz išgirstame keistus garsus, sklindančius iš laiptinės. Pro rakto skylutę matosi, kad dviem moterims kažkas labai labai negerai: viena keistai šnopuoja, kita gan smarkiai išrengta ir atrodo be sąmonės. Ką daro Aušra? Iškviečia greitąją. Ką daro Greta? Susisuka į dekiuką-kokoną ir embriono poza nejudėdama guli ant sofos. Ką daro šnopščianti moteris, kol atvažiuoja greitoji? Užmiega ir pradeda knarkti taip garsiai, kad net Gretai pasidaro truputį juokinga ir ji išlenda iš savo kokono. Flashbackų pabaiga. Nežinau, ar dėl to, kad buvau viena, ar dėl to, kad esu drąsesnė ir labiau gyvenimo užgrūdinta, bet radusi vyrą išvirtusį ant laiptų skambinau į visas aukšto duris (niekas neatidarė, net vyro šeima………., už kai kurių durų girdėjosi televizoriaus garsai), iškviečiau greitąją, bandžiau jį pažadinti. Pavyko. Pasirodo, kad viskas jam, kaip jau minėjau, pusėtinai gerai. Vžopu girtas ir turbūt buvo piktas, todėl šeima neįsileido. Bet man sakė “tu labai gera“ ir “žinai, aš tave myliu“. Juokai juokais, bet  prašyk ir tau bus duota ar kaip ten biblijoj parašyta.

Minėtąja biblija man reikėtų gerokai trinktelėti per galvą, nes krikščioniškos meilės išbandymą aš gal ir išlaikiau, bet tikrai nesu šios srities pirmūnė. Kurį laiką buvau labai rūsti ir šlykščiai elgiausi su bendradarbiu, kuris yra visiškai geras vyrukas. Šiek tiek tinginys, bet iš tiesų didžiausia jo blogybė yra ta, kad daro dalykus ne taip, kaip aš noriu, kad jie būtų daromi. Buvau jau tikrai pasiekusi elgesį, kurio šlykštumas žemas net man.  Kita vertus, tikiuosi, kad pakankamai greitai prisiminiau, kuo noriu ir kuo nenoriu būti ir per daug jo nepriskaudinau. Nes aš noriu būti meile, ne neapykanta. Todėl dabar ant kaktos užsirašiau šituos žodžius(nesijuokit iš sparnų, išvis, nesijuokit iš žmonių). O ant kitos kaktos F.S.Fitzgeraldo: Whenever you feel like criticizing any one, just remember that all of the people in the world haven’t  had the advantages  that you’ve had.“ Aš kartais pavydžiu tiems, kurie turi kovoti su išoriniais priešais. Nes vidinių neimsi taip paprastai ir nenukausi. O ir kova niekad nesibaigia. 

Apie tą patį yra ir Prozako karta, kuri, nepaisant kelių detalių, man labai patiko. Su kuo ją palyginčiau? Su žmogumi, kuris renkasi geriau jau būti tikras nei gražus. Pavaizduoti save tokią tikrą, kokią vaizdavo Wurtzel, turi būti labai sunku. Ir kas skaitė šią knygą kaip literatūros kūrinį, turėjo nekęsti tos tiesos. Juk viskas literatūroje turi būti išgalvota. Šitą knygą patarčiau skaityti kaip blogo įrašą. Ją parašė žmogus, kuriam skauda. Kuriam reikia rašyti. Parašė ne tam, kad palengvintų kitų kančią, parašė savanaudiškai, neatsižvelgdamas į nieką, tik į savo patirtį. Neieškodamas prasmės? Iš tiesų nenorėjau rašyti apie šitą knygą, nes kai tik pradedu, pradedu sapalioti. Dėl to ir sakiau, kad negalėčiau analizuoti ko nors, kas man itin patinka. Nesugebu atsiriboti. Reziumė: depresija is a bitch ir dar niekad anksčiau taip nesidžiaugiau, kad mano liūdesys niekad neperžengė romantiškos melancholijos ribos.

Ką sužinojau per pastarąjį mėnesį su puse?

  1. Esu visai naši darbuotoja.
  2. Darbas nėra šlykščiausias dalykas pasaulyje.
  3. Dirbdamas (net ir vienas) sužinai ne mažiau nei bendraudamas.
  4. Kiekviena nesėkmė gali arba išvesti iš pusiausvyros, arba tik dar labiau sustiprinti norą stengtis. Kaip kas nors tave paveiks visada renkiesi pats.
  5. Numeris keturi yra vienas baisiausių suvokimų: po jo niekaip nebegrįši atgal prie verkšlenimo, kad nesiseka.
  6. Kai pradedi kažką daryti, labai sunku vėl grįžti prie gulėjimo lovoje/bambos krapštymo.

Pastarąjį mėnesį nieko nerašiau (t.y. tik apie meiles-seiles) ne todėl, kad neturėjau rašyti. Neturėjau kada. Per Kalėdas pradėjau dirbti prie Roland’o Barthes’o Meilės diskurso fragmentų vertimo ir dirbau ištisą supistą mėnesį su puse. Ir kai sakau dirbau, tai nereiškia, kad dirbau prisėsdama retkarčiais. Kai sakau dirbau, turiu omeny, kad dirbau kiekvieną laisvą minutę. Jei tokią minutę rasdavau, prie knygos dirbdavau net su ja nesusijusiame darbe. Dirbdavau per pietų pertraukas. Grįžusi namo. Kiekvieną savaitgalį (vieną iš jų, paskaičiavau, iš viso dirbau 24h). Turbūt kapitalizmo sugadinti vokiečiai, japonai ar, juo labiau, amerikiečiai čia keltų pirštus į viršų ir sakytų, kad pagaliau nebešvaistau tos vietos, kurią užimu pasaulyje. Esu naudingas visuomenei individas. Bet tebuvau pavargęs individas. Retkarčiais net ašaras tramdantis individas. Bet viskas baigiasi, gaila, kad ir gyvenimas kartais. (Taip, ne visada pavyksta gerai pabaigt. Dėzolė.)

tumblr_nzmzrb6qrl1tgziz6o1_540tumblr_ny3yi7mela1qjnhqgo1_540tumblr_nzi2t2xhnx1rclv0wo1_500

turn me back into the pet — i was when we met

Paskutinę Erikos darbo dieną labai daug, labai asmeniškai ir labai atvirai kalbėjom. Su Erika visada būna daug ir asmeniškai, kartais net per daug, bet šį kartą man labai patiko. Pasakojomės meilės istorijas, bandėm vieną bendradarbę įkalbėt skirtis su biču (nes dvidešimtmetei daugiau nei pusę metų būt su tuo, kurio nemyli, yra nusikaltimas; kita vertus, tai suprast turi pati, šito niekur neišskaitysi, niekas šito neišmokys), juokėmės iš savo praeities kvailumo. (Erikai lengviausia juoktis, nuo jos kvailysčių daugiausia laiko praėjo. Mano dar nespėjo ataušti. Bet jau pamažu kikenu.)

Ir pagaliau atsivėpė akys. Vasarą galvojau, kad bijau, jog niekad niekas nemylės manęs taip, kaip Joris myli Miglę. Rudenį galvojau, kad bijau, jog niekas nemylės manęs taip, kaip kadaisę yra mylėję.

Žiemą guliu lovoj ir suprantu, kad iš visų mano meilių beliko tik istorijos. Žiemą guliu ir bijau, kad nieko daugiau mano gyvenime nebus — tik tos jau papasakotos istorijos.

 

love me love me

Išsiugdžiau baisiai prastą įprotį pusryčius valgyti ne namie, o darbe prie kompo. Pirmom darbo dienom buvo pasakyta, kad toks elgesys yra frowned upon. Bet kol kas niekas nesiraukė, tik labai džiaugėsi skaniuoju mano siūlomu paštetu. Ir šiaip, nenaujas, bet dar neminėtas atradimas apie darbą: gali daryt beveik ką nori, supervision levels are so looooow. Kai neturiu ką veikti ir pabosta internetas, einu į pirmosios pagalbos kambariuką matuotis spaudimo. Ar bent temperatūros. Arba žvalgausi pro langus į vyrus iš visokių neaiškia veikla užsiimančių įmonių. Arba apsimetinėju, kad tai, ką darau, matters. Šiaip kai rašiau savo yearly (mistypinusi parašiau tearly, cha) review tai net tikrai kuriam laikui tuo patikėjau. Visgi, labiausiai man darbe patinka žmonės. Ypač tie, kurių labai nemėgstu. Patinka, nes esu priversta gludinti kampus ir mylėti varles. T.y. dalintis laiku su tais, kurių visai nesuprantu. Norėčiau nekęsti darbo, nes tai būtų ženklas, kad kažką darau ne taip ir kažką reikėtų keisti. Reikėtų vėl (kaip ir visą laiką nuo kokios dešimtos klasės) pradėti galvoti, ką noriu veikti. Bet iš tikrųjų tai tenoriu pripažinti, kad man visiškai nesvabi karjera ir su ja susiję pasiekimai. Gan sunku tai žinoti šiuolaikinėj visuomenėj, kai esi priverstas mylėti tai, ką darai, o savo meilę paversti darbu. Gan sunku yra niekaip nereikšti savo gyvenimo prasmingumo.

Pastaruoju metu gan neblogai išeinu nuotraukose. Man rodos, kad taip pozityviai atsiliepia viena mano (energetinė? ezoterinė? savi-įtaigos?) praktika: dažnai, kai žiūriu į veidrodį, prisiversdama pagalvoju, kad esu graži. Ne kad graži graži (t.y. kitiems), bet kad graži (t.y. sau). Nes iš “reikia save mylėti“ aš vis dar neperėjau į “myliu save“. Kas mane stebina, nes visi faktai rodo, kad mylėti save būtų protingas pasirinkimas. Žiūrėdama į save iš šalies matau, kad esu visai kieta: daug jau išmokau, nuolat tobulėju, aplinkiniai mane vertina pozityviai. Bet į meilę, kurią jaučiu pasauliui, savęs nepamirkau. Arba pamirkau, bet laikydama už kulno. Ir tas Gretos kulnas kovos lauke labai jaučiasi. Kita vertus, pats suvokimas, kiek mažai švelnumo sau jaučiu, yra labai naujas, todėl dar visai nedefinytivus. Ta proga:

Šiek tiek sunerimti privertęs įvykis: lipu laiptais, trečiam aukšte prie Nasdaq stovi varpas, pamautas ant kažkokio strypo. Okei. Po pietų noriu parodyti varpą bendradarbiui, bet varpo nebėra. Ar proto nebėra?