vierhundert

Savaitgalį vykusio aikido seminaro proga žadėjau kasdien parašyt ką nors, bet planas žlugo, nes: a) sunkiai judėjo galūnės; b) įspūdžiai buvo ne patys maloniausi, o aš dažnai nesiryžtu pripažinti nemalonių dalykų. Apsimetu, kad jų nėra. Labai gali būti, kad mirsiu nuo kokios lėtinės ligos, nes bijosiu eiti pas gydytoją, kad tik nesužinočiau nemalonios naujienos.

Turbūt pats metas susitaikyti su tuo, kad niekad greitai ir lengvai nepritapsiu naujose vietose. Pamenu, kad lindihopą mečiau, nes kiekvieną kartą nuėjusi į socialą jaučiausi labiausiai antisocial kokia tik galiu būti. Viskas būdavo lyg ir gerai, kol šokdavau. Bet tarpai būdavo tiesiog kančia. Ne rimta kančia, bet tokia kančia, kokią gali patirti laisvoje šalyje ne karo metu.(Kiekvieną kartą kai tariuosi kenčianti, prisimenu, kad iš žydų nagų darydavo sagas ir tada liaujuosi “kentėti“.) Kiek dairydavausi aplink, visi atrodydavo kažkuo susiję, juokdavosi, kalbėdavosi, atrodydavo, kad jiems viskas gerai, tik man ne.

Prieš vieną iš pirmųjų treniruočių klubo vadovo žmona gan šiurkščiai liepė nuo keikogi nusiardyti etiketes. Lyg čia būtų savaime suprantamas dalykas žmogui, kuris blet dar net nemoka normaliai užsirišti diržo ir kiekvieną kartą pradėdamas apšilimą nėra tikras, ar treniruotės eigoje nepasimatys vienas ar du vaiko maitinimo įrankiai. (Flešbekas į akrojogos treniruotę Tartu. Reikėjo gal pasidomėt kas ta akrojoga prieš einant vien su marškinėliais.) Lyg būčiau kažkoks neatsakingas vaikas, kuris specialiai nedaro kaip liepiamas. Bet gal aš tik perdėtai jautri motiniškai kritikai, mat taip ilgai klausiausi pastabų apie tai, kaip nemoku virti grikių. (Tbh mano variantas tikrai nebuvo optimaliausias, bet fakit, galutinis rezultatas vis tiek buvo tie patys tokio paties skonio grikiai.)

Šeštadienį tarp triešų laiką leidau tėvų namuose. Jau važiuodama ten jaučiau kažkokią keistą ekstazę ateinančią iš žinojimo, kad ten nebegyvenu. Nekenčiu pašilaičių. Net jei mikrorajonus reikia rašyti iš didžiosios raidės, specialiai paliksiu mažąją. Jei būčiau labiau išmananti wordpresso subtilybes, visą žodį sumažinčiau iki 8 dydžio. Gal net labiau, atsižvelgdama į kontrastą. Nežinau, kas negerai su ta vieta, bet ji išsiurbia visą norą gyventi. Kita vertus, nežinau ir kas negerai su Antakalniu: diena, kai nepamatysiu čia svirduliuojančių ponų (ponas – labai perdėtas žodis, bet tegul) bus įdomi diena. Vieną vakarą grįždama namo ne iš įprastos alkoholikais nusėtos pusės kiek užpavydėjau tai švariajai pusei, mat vietoj svirduliuojančių ponų sutikau tik keturis šunis vedžiojančius ponaičius. Šiek tiek nusiraminau, kai penktas sutiktasis vos nepargriuvo užkliuvęs už savo paties šuns.

Tėvų namuos buvo valgyt ir net kakavos drožlių (kam? kaam? nežinau kam, bet pasiėmiau, kol kas šiaip beriuosi jas į burną, bet net neabejoju, kad yra geresnis panaudojimo būdas). Šiek tiek trūko katino, bet jį priminė jo kadaise apmyžta paklodė, į kurią susisukusi pamiegojau pokaičio. Sapnavau (ir toliau tebesapnuoju) tik struktūras: nepamenu nieko, tik kažkokius sąrašus ir kad jiems pasibaigus liepiu sau pabusti — neduokdie pramiegosiu.

Nė kiek nejuokauju sakydama, kad per tris dienas padariau kokius 400 pritūpimų. Atrodo, jog šlaunų raumenys apvynioti guma. Ne kramtoma. Bet nesijaučiu nė kiek patobulėjusi. Tarp treniruočių net aplankydavo neviltis, nes atrodo, kad NIEKADA neišmoksiu nei normaliai atlikti judesių, nei suprasiu kas už jų slepiasi. Mane šiek tiek iš vėžių (gyvūnų) muša tai, kad vis dar nesuprantu, kaip reikia mokytis kūnu. Kartais teisingai padarau judesį ir tada suprantu, kodėl jį reikia daryti vienaip, o ne kitaip. O kartais privalau iš pradžių suprasti principą, kad pavyktų teisingai sudėlioti kojas. Na, o kitais kartais liaujuosi nervintis dėl menkniekių, nes kažkur giliai nujaučiu, kad visa tai darysiu dar labai labai ilgai,  todėl nėra kur skubėti. Ir net mokysiuosi labai lėtai, taip ir reikia. Kaip sakė Sylvain Taisson, yra dalykų, kuriuos gali pamatyti tik keliaudamas lėtai.

Kalbant apie keliones: susiplanavusi savo pavasarinį centrinės Europos turą pradėjau vėl mokytis vokiečių, bet kol kas mokymasis labiau panašus į lenktyniavimą su Joriu duolingo (laimiu, cha) nei į tikrą mokymąsi. Norėčiau išmokti bent tiek, kad sėdėdama lauko kavinėse galėčiau klausytis kaimynų pokalbių ir kam nors papasakoti, ką vakar veikiau. Bet čia pirma kalba, kurią mokausi daugiau mažiau viena ir kol kas mano progresas patvirtina tai, ką seniai nujaučiu: be gero mokytojo kalimas nedaug tepadės. (Nebent nori ką nors sukalti, tada turbūt kalimas yra pac tas. Po tokių pokštų gal ir geriau suprantu, kodėl stoviniuoju viena per visus seminarus.)

Ar šiame tekste pavartojau 19 jungtukų “kad“? Žinoma, kad taip.

Kieša, trieša ir kiti formavimosi būdai

Šiandien visą dieną stebėjau, ar automobilistai pasikeitę padangas, ar ne.
Pašalinus privalomojo balandžio pirmosios pokšto grėsmę galima ramiai tęsti.

Ar man vienai kartais sunku sufokusuoti gyvenimą? Tiksliau — išlaikyti balansą tarp mikro ir makro? Būna laikotarpių, kai viskas, apie ką galvoju, yra detalės: užsilenkęs lapo kampas, tušinuko kamštukas, ištinusi bomžo nosis, nuo šalčio pastipę plaukeliai, automatiškai užtemstantys akiniai ir taip toliau ir panašiai. O tada susilieju su dangum, žiūrėdamą į kiekvieną jaučiuosi jo sese ir mąstau apie tai, kaip žmogaus kūnas veikia būdus, kuriais jis suvokia pasaulį (mėgstamiausia fenomenologinė tema 4sho; jeigu būčiau voldemortas, tikrai bent trumpam pasisvečiuočiau visų gyvūnų galvose). Ir tada nukrentu nuo bordiūro, nes, aišku, nežiūriu, kur einu. (“Žiūrėk kur eini“ yra labai šlykšti frazė, jei sakai ją vaikui po to pridėdamas “kad nepargriūtum“. “Žiūrėk kur eini“ yra labai graži frazė, jei po to sakai “kad matytum, kur eini“. Nenoriu sakyti griovio neperšokusi op, bet man rodos būsiu žiauriai faina mama.) Visi turbūt žino paveikslėlį, kuriame gali matyti arba triušį, arba antį. Norėčiau išmokti matyti abu. Šiek tiek padeda aikido: praktikos metu turi judėti labai tiksliai, tvirtai ir aiškiai, bet visiškai atsipalaidavęs, lanksčiai ir neapsakomai švelniai. Bandydama sulieti du kraštutinumus galiausiai imu suprasti, kad jokie jie ne kraštutinumai. Bet reikia neišpasakytos (tokios, kurią net man, kontrolės karalienei, sunku įsivaizduoti) savikontrolės ir nugrimzdimo į gilumą, kad iš tiesų pavyktų. Nes iš tiesų aplink tiek noizo, kad nori nenori, dalis pasiekia ir tas vietas, kurių nenorėčiau, kad pasiektų. Trumpam mečiau skaityti straipsnius ir žiūrėti paveiksliukus, nes šiek tiek ilgiuosi savo interneto neturinčios penkiolikmetės minčių gilumo. Žinau, kad penkiolikmetės protas jau niekada negrįš, bet man rodos, kad atsisakius tam tikrų šiukšlių, galima ir vėl priartėti prie išsiilgtojo grynumo.)

Beveik nerašau apie aikido, nes bijau. Pirma, bijau kaip bijo kiekvienas, turintis kažką labai brangaus ir švento. Bijau kalbėjimu tai suteršti. Bet ši baimė juk neracionali, ar ne? Ar čia kažkoks krikščioniškas nedrįsimas pažiūrėti į eucharistiją? Kažkurią dieną (da, miegojau per pietų pertrauką) prieš užmigdama pagalvojau, kad man labai gaila, jog žmonės turi formuotis ir tapti savimi tyloje. Esame (ar bent aš taip jaučiausi ir jaučiuosi) skatinami kalbėti apie viską, bet ne apie tai, kas esame. Mokytis visko, bet ne savęs pažinimo. Pinigai zjbs, muzika zjbs, matematika zjbs, politika zjbs, bet savęs pažinimas yra tavo reikalas ir, mano mielas, niekam neįdomus. Todėl jau vien dėl to jaučiu pareigą nugalėti baimę ir visgi rašyti apie tai, kas mane formuoja.

Antra, bijau, kad nesugebėsiu perteikti aikido subtilumo. Galiu daug ką sieti su kasdienėmis situacijomis ir kalbėti alegorijomis, bet per šiuos penkis mėnesius įgijau kelią, kuris, vėlgi bijau, yra matomas tik tiems, kurie eina šalia. Taip ir turi būti, tokia ir yra do esmė, bet bandyti jį nupasakoti ir nesugebėti to padaryti verčia jaustis bejėge. O šiaip labai daug apie aikido galima sužinoti “Taikos mene“ (ją perskaičius ir supratau, kad čia manasmanoman), mėgstamiausia ištrauka —

“The penetrating brilliance of swords
Wielded by followers of the Way
Strikes at the evil enemy
Lurking deep within
Their own souls and bodies”

Na, pavyks ar nepavyks, bet kalbėti apie aikido aš bandysiu. Prieš porą savaičių per treniruotę (arba kitaip — triešą. Kas čia per žodis? Ir vis tiek geresnis nei trenkė — ar mane jis glumina todėl, kad yra žodžio “trenkti“ trečio asmens vienaskaitos formos homonimas? Apskritai kažkas negerai su daiktavardžiais, kurie baigiasi “-kė“: bankė, džinsofkė, grafkė. Čia turbūt vienintelė vieta, kurioje palaikyčiau VLKK norą uždrausti kokius nors žodžius) išsišiepiau kaip visiška kvailė, dažnai taip pasitaiko, nes dažnai atsisėdusi ant tatamio išgirstu, jog mokysimės ko nors, ką pati bandau nerangiai išmokti viena. Taigi, pradėjome mokytis švelnumo. Atlikti ir priimti kirtį taip, kaip glostytum sau brangų žmogų. Aš gan dažnai esu linkusi kartoti, kad esu labai nemoteriška, bet kai tik kam nors tai pasakau, būnu negailestingai nušvilpiama. Nes visi žiūri į papus. Bet man moteriškumas visad asocijavosi su vidiniu švelnumu, kurio pas mane taip maža. Gal kokios 70% mano reakcijų į dalykus yra kaip trinktelėjimas pliauska per galvą. Nepaisant to, kad daug ko gailiu, visai nemoku guosti žmonių. Kai apkabinu geriausią draugę, ji kartais net kvykteli iš džiaugsmo ir netikėtumo. Norėčiau tikėti, kad man trūksta kažkokios chromosomos. Ir kartu nenorėčiau, nes tai reikštų, kad niekad to neišmoksiu.

Bet juk išmoksiu?

Bet juk išmoksiu.

 

kangeiko pt 3

Vakar po vakarinės treniruotės atrodė, kad šiandien tikrai neišlipsiu iš lovos. Bet išlipau. Ir imdama net nesumaišiau šampūno su kondicionieriumi (kaip kad vakar). Tobulėju.

Kangeiko jau įpusėjo ir turiu pripažinti, kad arba mano lūkesčiai buvo per aukšti, arba labai save nuvertinau. Galvoju, kad bėgu nuo sunkumų, bet gal tiesiog sunkumai man nesunkūs? Kita vertus, Gabrielė labai teisingai pastebėjo, kad kai kažkas patinka, visai nesunku stengtis dėl to dalyko. Visai veltui čia pasididžiavau.

Labai laukiu penktadienio, labai laukiu Minsko. Jau beveik du metus niekur nekeliavau ne viena. Arba keliavau, bet pamiršau. Z.N. Hurston rašė, kad moterys prisimena viską, ką nori prisiminti, o visa kita pamiršta. Nemėgstu moterų apibendrinimų, nes dažniausiai jie būna neverti net grieko (kas tas griekas? kam vartoti žodžius, kurių reikšmės nežinai?), bet šitas mažiau nemalonus. Ir tiktų užrašyti ant raktų pakabuko. Reikia nepamiršti, jei kartais norėčiau pradėti tokį verslą.

Grįžtant prie bendrumo ir bedravimo (ne taip jau iš toli reikia grįžti, bet whatevz): kol džiuvo plaukai, vietoj to, kad skaityčiau, kalbėjau su kita aikidokininke (tikiuosi, kad šitas žodis yra mano sugalvotas ir po šimto metų mane prisimins kaip kad aš visą laiką prisimenu Basanavičių ar tai Jablonskį). Net nepastebėjau kaip pradėjau galėti laisvai kalbėti su bet kuo (tsme jei žmogus bent kiek nori su manim kalbėti; nes būna, kad nenori. nesuprantama ir man, i know) ir kartais tai darau net mieliau nei laidoju nosį į knygą. Net kai kalbama ne apie esminius gyvenimo klausimus. Gal todėl, kad daug tų esminių jau išsiaiškinau ir žymiai įdomiau detalės nei bendrybės? Kad ir kaip ten bebūtų, ji skaitė “Moterį smėlynuose“ ir paklausė manęs kokią knygą, mano nuomone, turėtų perskaityti kiekvienas. Labai suglumau, nes nesugebėjau nieko sugalvoti. Ne todėl, kad nežinočiau knygų. Todėl, kad nežinau žmogaus. Žinau knygas, kurios iš manęs padarė žmogų, bet tikrai ne visiems rekomenduočiau “Laiškus jaunam poetui“ arba “Demianą“. Sakiau lai paskaito Kunčino “Tūlą“ (kam skaitant pirmą skyrių oda nepašiurpsta, tas lai eina jis se faire foutre) ir “Fiestą“. Vėliau labai gailėjausi šitų pasirinkimų. Bet ne dėl to, kad būčiau sugalvojusi ką nors geresnio, tiesiog šiaip gailėjausi.

Ir tai ne vienintelis dalykas, kurio gailėjausi. Ryte po treniruotės į darbą atėjau valanda anksčiau ir per tą laiką ne tik karališkai papusryčiavau, bet dar ir padėjau apsauginiui susisegti kažkokius saugumo lapus. Būtų menka detalė, jei į pavakarę jis nebūtų prie manęs priėjęs ir pasiguodęs, kad naktį ofise laikas labai lėtai bėga ir paklausęs “gal kartais būtų galima per jūsų kompiuterį prisijungti prie interneto, aš tik į google“. Labiausiai mane turbūt nuliūdino ne pats neigiamas atsakymas, o viltis jo balse, kurią bent iš vaikystės labai gerai pamenu: kai visi ženklai rodo, kad atsakymas bus ne tavo naudai, tu klausi neva nesitikėdamas ir bandydamas atrodyti nonchalant, bet balsas vis tik išduoda, kad naiviai tiki, jog tau gali ir pasisekti, jog dalykai galbūt susiklostys taip, nori tu. Bandau negalvoti kaip jis nukabinęs nosį vaikštinėja aplink ofisą.

Visas šitas besaikis savo dienų aprašinėjimas man parodė, kad iš tiesų turiu laiko tam rašinėjimui. O taipogi — kad kai įdedi pastangų į jo apmąstymus, gyvenimas visai kitaip struktūruojasi. Turbūt sunku yra ne anksti keltis, treniruotis ar griuvinėti. Sunku yra būti nepaliaujamai dėmesingu sau ir savo aplinkai.

 

paveikslėlis čia ne dėl nuogybių, o todėl, kad jame pavaizduotas labai puikus pratimas užpakalio ir kojų raumenims atpalaiduoti. highly recommend
paveikslėlis čia ne dėl nuogybių, o todėl, kad jame pavaizduotas labai puikus pratimas užpakalio ir kojų raumenims atpalaiduoti. highly recommend

kangeiko pt2

Antrą dieną iš eilės keltis anksti ryte jau joks nuotykis. Prabudau 4:40. Be žadintuvo! Meluoju, vis dar tikriausias nuotykis. Jau kažkada minėjau, kad nevaikščiočiau atbrailom, nešokčiau nuo uolų, nenerčiau į gelmę, esu gal per daug jautri įspūdžiams.Man užtenka vos vos nukrypti nuo įprastos veiklos ir akys išsiplečia dvigubai. Taigi, jautri. Arba bailė, kaip pavadinsi —

Šįryt šalčiau, o ir rūbinėje esu ne viena. Minusai: jokių. Pliusai: kitos moterys parodo, kaip įsijungti šiltą vandenį. Paslaptis: reikia įjungti vos atėjus į rūbinę. Kol nusirengi, voilà ir nebetenka spygauti po šaltu vandeniu. Galėčiau spygauti po šiltu, bet nedrąsu prie nepažįstamų moterų, todėl to nedarau. Šiaip persirengimo kambariai visai keistas konceptas: kažkokia pereinamoji erdvė, nes kur gi dar legaliai ir be nudistų klubų gausi pamatyti nuogų nepažįstamų žmonių?

Šiandienos įvykis: pirmasis kraujas (kai antrą kartą skaičiau, tai pagalvojau, kad galima supainioti su mėnesinėm). Krisdama negudriai palenkiau pėdą ir susižalojau mažąjį dešinįjį pirštelį. Liūdi giminės (kiti kojų pirštai) ir draugai (rankų pirštai).

Treniruojantis antrą dieną raumenys jau šiek tiek pavargę, todėl ir judesiai nerangesni. Tačiau taipogi ir geriau išjausti, kaip ir sergant: kuo sunkiau, tuo geriau jauti kūną.

Po treniruotės mokytojas truputį kalbėjo apie energijos kaitą ir kaip reikia gebėti tiek imti, tiek duoti, nes kitaip santykis tarp žmonių tiesiog neveiks. Man tai priminė senoką apmąstymą apie tai, kaip baisiai kai kurie žmonės (tarp jų ir aš) nemoka dalintis dalykais. Nekalbu apie tai, kad kai kuriems sunku ištraukti banknotą iš kišenės ir perplėšt pusiau. Neseniai su bendradrabiais kalbėjome apie geriausius draugus ir kažkas paklausė, kaip žinoti, kad draugas yra geriausias. Kažką išlemenau, bet dabar pasakyčiau, kad geriausias draugas yra tas, su kuriuo pavyksta išlaikyti energijos burbulą. Kai vienas jos neturi, kitas išleidžia. Kai kuris nors turi per daug, sugeria. Man labai sunku būti nage (tuo, kuriam reikia atremti ataką), nes aš taip ir neišmokau aktyviai atreaguoti į dalykus ir panaudoti kito jėgą prieš jį. Aš moku tik klausytis ir priimti ir pabėgti, bet jei reikia susidurti su konfrontacija, kurią inicijuoju ne aš, tai ooo beiiibi. Griūnu ten, kur turėtų griūti kitas. Šitą bandysiu pataisyti. Kaip man patinka kiekvienam aikido principe matyti gyvenimo metaforą.

Galvodama apie energijos burbulą šiek tiek nuliūdau. Mat turiu porą tokių burbulų, bet jau seniai nejutau nė vieno formuojantis. Be proto pasiilgau būtent pradėti suprasti kitą žmogų. Suprasti, kad nori ir gali tai padaryti. Pasiilgau to pirmo pokalbio, po kurio jau esi stopudovu įsitikinęs, kad šitas žmogus padės didelę savo leteną tavo gyvenime. Pirmo reikšmingo susižvalgymo. Et.

Šiandienos išvada apie darbą: pasaulis pilnas debilų. Mandagių, bet visgi debilų. Taip pat: kai darai ką nors, kas patinka, o po to esi priverstas daryti tai, kas nėra tai, kas patinka, būni nepatenkintas ir nori namo. Life.

Iš šito video juokiausi smarkiai labiau nei turėčiau:

kangeiko pt 1

Pažadėjau sau, kad per kangeiko kasdien ne tik praktikuosiu aikido, bet ir aprašysiu praktikos sukeliamus pojūčius ir įspūdžius. Toks padienis aprašinėjimas taip pat bus puikus pratimas. Pastaruoju metu atrodo, kad nesugebu nieko chronologiškai, kreipdama dėmesį į detales papasakoti. Jei ką ir rašau, tai tik per apibendrinimus ir iki didžiausio tankumo suspausdama išvadas. Plačiažvilgsniškumas yra žavu, bet kartais reikia grįžti į vaiksytę ir papasakot, ką valgei ryte ir kada pasisiojai.

Kas smagu keliantis pusę šešių ryto? Autobusai išsirikiavę eile ir bandantys išvažiuoti iš Žolyno gatvės. Kas nesmagu keliantis pusę šešių ryto? Vakare esi taip susijaudinęs prieš šitą nekasdienę patirtį, kad privalai apmąstyti visas rytojaus, porytojaus ir apskritai viso gyvenimo detales, taigi, visai neišsimiegi. Kažkurią čia naktį sapnavau, kad po visą bažnyčią vaikausi kunigą bandydama jam prie lūpų prikišti mikrofoną, kad mišias girdėtų visa bažnyčia. Galiausiai su viena davatka (buv. dėstytoja) susiginčyju dėl bažnyčios modernumo ir reikalingumo. O prieš tai sapnavau šiek tiek inappropriate sapną. Įdomu, ar šiedu buvo kaip nors susiję.

Labai bijojau pavėluoti (nes atsikelti penktą ryto, o po to pavėluoti į treniruotę, nes tingiai vilkai kojas į stotelę yra absoliutus absurdas), todėl į vietą atvykau 25min per anksti. Kiestai žybčiojo kalėdiniai papuošimai nugalėtojų taurėmis išklotame stikliniame koridoriuje. Susiradau rūbnę, kuri buvo tuščia (vėliau paaiškės, kad nuėjau visai ne ten, kur turėjau, bet taip ir nežinau, kur turėjau, tai dabar ta rūbinė yra mano asmeninė. Na, bent jau man), tada nuėjau į salę, kuri taipogi buvo tuščia (vėliau paaiškės, kad nuėjau visai ne ten, kur turėjau), galiausiai radau reikiamą salę ir pasirodė, kad tos 25 minutės buvo pac tas sporto salėse nesiorientuojančiai asmenybei.

Pirmos aikido treniruotės buvo pačios juokingiausios: kai bandydavau daryti judesius jų nesuprasdama, dažnai pasižiūrėdavau į save iš šalies ir pagalvodavau, kad norėčiau save nufilmuoti, įdėti video į youtube’ą ir kad jis taptų viral ir kad užsidirbčiau penkis dolerius. Nežinau kaip kiti, bet aš visai mielai pažiūrėčiau video, kuriame 25 metų moteris nemoka ne tik padaryti kūlversčio, bet ir tiesiai stovėti, neatskiria kairės nuo dešinės ir šiaip yra visiškai pasimetusi. Pirmos aikido treniruotės buvo kartu ir paskutinės, kurių metu dar žiūrėdavau į save iš šalies. Galbūt čia ir slypi visas aikido žavesys? Ne, mano gyvenimas nėra nė kiek vertas užmaršties, bet kai valandą praleidi taip į ką nors susikoncentravęs, kad viską pamiršti, gan malonu. Po treniruotės seka pabudimo periodas: pamažu gyvenimas išjuda, o tu jame atsiduri tarsi išspaustas pro labai siaurą tūbelę ir smarkiai susikoncentravęs. Šiandien su bendradarbiais sprendėme, koks vienas žodis geriausiai kiekvieną iš mūsų apibūdintų. Viena ant savęs sakė “žiopla“, kitas “išsiblaškęs“, aš sakiau “susikoncentravusi“. Gal dar ir neatradau savo kūno centro, bet kažin ką jau esu užčiuopusi.

Šiandienos treniruotė buvo kaip viena pirmųjų. Tikrai gan baisu treniruotis su nepažįstamais žmonėmis. Vis dar neišsiaiškinau kaip pasirinkti priešininką. Buvo truputį neramu, nes buvau vienintelė pradedančioji, o kai esi pradedantysis, tai visada atrodo, kad trukdai tiems, kurie jau kažką moka. Negerai pasisuki, ne taip nugriūni, puldamas pamiršti perkelti koją. Et. Galiu save guosti tik tuo, kad kuo toliau, tuo mažiau pamirštu. Ir viltis, kad pažengusiems visai smagu turėtų būti pažaisti su manim. Labai juokinga kaip lengvai krenta milžiniški vyrai nuo mano menko paspaudimo. Norėčiau, kad nekristų taip lengvai. Ir kad mane mestų nebijodami, kad sudušiu, bet nežiūriu į dantis. Su nepažįstamais treniruotis baisu ir sunku, tačiau be galo įdomu. Kiekvieno kūnas moko savaip.

Treniruotės pažiba: pirmą kartą be baimės padariau kūlvirstį iš stovimos pozicijos. Kol kas tai buvo daugiausiai jėgų pareikalavęs reikalas. Anksčiau kiekvieną kartą artėjant prie žemės pradėdavo atrodyti, kad nusilaušiu galvą (panašiai kaip prie turėklų pradeda atrodyti, kad pro juos iškrisiu). Nepasitikėjau savo kūnu ir jo savisaugos mechanizmu. Tačiau šiandienos kūlverstis yra įrodymas, kad jei kažką darysi ir darysi ir darysi ir darysi ir dar turėsi kokį kantrų mokytoją, tai tikrai galiausiai pavyks.

Potreniruotinė pažiba: sakyčiau, kad nei keltis penktą, nei treniruotis su pažengusiais nepažįstamais nebuvo taip sunku, kaip maudytis po šaltu dušu. Ne lediniu, bet vis tiek. Įdomu, ar įprasiu. Spėjimas: ne ne tikrai ne.

Tarp treniruotės bei darbo nuvykau į stotį, nusipirkau bilietą į Minską ir taip ir nesupratau, kodėl to negalima padaryti internetu. Kitas autobusinis nesusipratimas: sumokėjusi taip ir negavau naujametinių bilietų į Varšuvą, jau antra savaitė bendrauju su customer service. Jų ir mano bendravimas atrodo taip: aš parašau jiems tris laiškus prašydama status update’o, jie man atrašo po savaitės prašydami palaukti. Much Lenkija, much ir Lietuva – į mano skudną dėl pro stotelę pravažiavusio autobuso (pavėlavau į darbą) taipogi buvo atsakyta po savaitės. Aijo, čia naujas mano hobis: nebe tyliai kentėti, o pasakyti tai, kas nepatinka. Taikau net darbe. Dar tik neišmokau to daryti negrubiai, bet viskas su laiku. Tik su tuo laiku pusė žmonių pradės manęs nekęsti, bet oh well, kam dabar lengva.

Diena darbe prabėgo bandant nedrūlint ant klaviatūros ir skaitant Prustą. All in all, puiki diena.

how strange it is to be anything at all

Galima klausyti skaitant, galima ir ne.

Prieš kelias dienas tvarkiau savo antresoles (ta proga, kad neseniai pagaliau išsiaiškinau, kas tos antresolės) ir tarp kalno dulkių bei vorų lavonų radau kalnus tarybinių “Mokslas ir pasaulis“ žurnalų (klausimų skiltyje mok. Giedraitienė iš Giedraičių kaimo prašo žurnale dirbančių žinovų daugiau papasakoti apie linčo teismus), 1927m. užvestų geografijos sąsiuvinių, architektūrinių brėžinių ir geografinių knygų apie Somalį. Tarp viso šito šlamšto radau dar ir gniužulą keistai trikampiais sulankstytų laiškų sudėtų į mažulytį aplanką. Atsiverčiau vieną ir, jei gerai supratau, tai buvo sovietų valdžios neigiamas atsakymas p. Emilijai Šileikytei, prašančiai suteikti amnestiją jos į Sibirą ištremtam vyrui. Prašymas atmestas, nes vyro vieta nežinoma. Kitas laiškas buvo nuo vyro. Dar kitas – net neįsivaizduoju nuo ko, nes nesugebėjau daugiau nė vieno perskaityti. Bus man knistis po svetimus daiktus. P. Emilija Šileikytė buvo mano močiutės puseserės mama, tos pačios močiutės puseserės, kuri vaikystėje pasakodavo mums istorijas apie griežčius (ilgai negalėjau patikėti, kad tai – vaisius, buvau įsitikinusi, kad atsuktuvo rūšis), penkiakojes antis (ji nebuvo mačius anties ir kažkas jos paklausė, kiek antis turi kojų; ji pasakė penkias, visi vaikai juokėsi), pipirus vietoj mėlynių (draugelis liepė išsižioti ir užsimerkti, mat duosiąs džiovintų mėlynių; istorijos pabaiga turbūt aiški) ir neleido Mantui nukirpti man plaukų (kai jie įsipainiojo į apvalų plaukų šepetį, brolis su didžiausiu džiaugsmu išbėgo į virtuvę žirklių, bet teta per pusvalandį po vieną atpainiojo tuos mano plaukelius). Tos pačios močiutės pusseserės, kurią mačiau pamažu mirštančią, kurios vaiksytės istorijas pakeitė išgalvotos, kuriai teko keisti pampersus, sodinti ant puodo, tris kartus per dieną paduoti valgyti, kuri galiausiai nebesugebėdavo pati atsikelti. Kaip mano mama išgyveno šitą septynis metus trukusį slaugos laikotarpį menkai padedama savo nedėkingų vaikų ir vyro, I will never know. Iš kur pas ją tiek valios ir gerumo ir pasiaukojimo, I will never know x2.

Labai gerai pamenu, koks palengvėjimas užplūdo, kai pabudau nuo pokalbio apie “mirė šiąnakt“ ir apie šarvojimą. Manroš tai buvo rytas, kai supratau, kad sukurti šeimą nebūtų pats blogiausias dalykas. Nežinau, koks yra pats blogiausias dalykas, bet kai miršti ir visi sako “pagaliau“, nors ir ne piktdžiugiškai, o su gailesčiu (nes ar tai gyvenimas, kai nei prisimeni savo vardo, nei gali pats nueiti į tualetą? jeigu gali bent vieną, tai dar, sakyčiau, ne visiška bėda), na, man rodos, tokia situacija atsiduria visai aukštai blogybių sąraše. Ko mane išmokė teta? Kad esu negailestinga. Kad visa savo esybe stengiuosi išvengti sunkumų ir nemalonių situacijų. Kad dar toli gražu nesu žmogus,kuriuo noriu būti. Kartais stebiuosi, kodėl tiek daug vis dar apie ją galvoju ir kodėl vis dar reikia apie ją kalbėti, nes šiaip jau juk gan daug to dariau. Vienintlė išvada: galbūt ir įmanoma išdiskutuoti mirtį kaip idėją, kaip konceptą, kaip tolimą alternatyvą. Bet mirties, kuri ateina septintą ryto arba ligoninės lovoj, neiškalbėsi niekad.

Išsamiau apie sunkumus: kitą savaitę vyks kangeiko, intensyvi aikido treniruočių savaitė, kurios metu patariama kasdien dalyvauti dviejose treniruotėse, ryte ir vakare. Kam tai daryti? Kad būtų dar sunkiau. Kam tai daryti? Kad kai sunku, būtų lengviau. Šitai privertė pažvelgt į liūdnąjį tiesos veidrodį: sunkumai priverčia mane bėgti. Kartais jaučiuosi kalta dėl to, kad turiu labai mažai problemų – mat kiti jų turi nepalyginamai daugiau. O aš sau švilpauju, žiūriu į medžius, šypsausi kalbėdama telefonu ir, nori nenori, gyvenu pakankamai subalansuotą gyvenimą. Bet nesu tikra, ar taip yra dėl to, kad teisingai į viską reaguoju ir susitaikau, ar todėl, kad renkuosi lengviausią kelią ir nemetu sau iššūkių. Kita vertus, jeigu nemeti sau iššūkių, galiausiai turėtum labai pavargti ir jaustis ne savo vietoje. O aš taip nesijaučiu, todėl kol kas tik stebiu situaciją ir mokausi prancūzų. Toks šiuo metu yra mano kalnas. Turėjau keturis metus, kai galėjau kiekvieną dieną skirti po truputį laiko kalbos mokymuisi ir, net neabejoju, kalbėčiau ne prasčiau nei dabar varau angliškai, bet tuos keturis metus nekenčiau prancūzų kalbos ir rinkausi jos netobulinti. Vis dar nekenčiu prancūzų kalbos, bet dabar imsiu ją ir išmoksiu. Nejauku sau ką nors pasižadėti, ar ne? Nes kol nieko iš savęs nereikalauji, negali savęs ir nuvilti.

Dar šiek tiek apie aikido: šita praktika privertė mane visai kitaip suprasti savo kūną. Jau mėnesį su puse kasdien jį jaučiu. Dažniausiai todėl, kad skauda beveik kiekvieną dešimt metų netreniruotą raumenį, bet kartais jaučiu ir todėl, kad pasirenku galvoti apie savo laikyseną ir judesius. Pamažu ateina suvokimas kaip labai kūnas keičia mąstymą, anksčiau galvojau, kad galimas tik atvirkštinis ryšys. Kuo man dar patinka aikido? Rituališkumu, drausme ir santykiu su priešu. Bandymu ne nugalėti, bet suprasti ir susilieti. Galimybe pajusti kiek daug tavęs yra kitame. Dar nesu pasiruošusi imti ir paprasčiausiai palyginti, bet principai, kurie taikomi praktikuojant aikido yra principai, kuriuos norėčiau gebėti taikyti kasdien, kad ir skambindama liūdniems prancūzams, sudaužiusiems savo vėikiulius. O smagiausia – tai kad aikido dėka prisiminiau, jog iš kiekvieno gali pasimokyti ir kad jei bendraudamas randi žmogų neįdomų, tai visai ne jo kaltė, brolyti, o tavo.