Praėjus porai dienų po baltosios katytės grąžinimo savininkams, laiptinėje sutikau apie katę žinojusią, bet nieko nedariusią kaimynę. Ji paklausė, kaip viskas baigėsi, aš papasakojau, o tada ji pasakė, kad “atbėgusios katės reiškia laimę“. Ir aš šiek tiek nusiraminau, nes galbūt tai ir buvo priežastis, dėl kurios ji nieko nedarė – nenorėjo atsisakyti iš kaimynų atbėgusios laimės. Vertybiškai vis tiek nesutinku su ja – nesava laimė tokia jau ten ir laimė, bet bent jau nereikia vartytis naktimis negalint suvokti, kodėl žmonės daro ar nedaro kažkokių dalykų. Pastebėjau, kad man labai svarbu suprasti žmonių veikimo priežastis. Kitaip galiu iš proto išeiti. Kaip kokia “Blogos mergaitės“ veikėja.
Vasara, žinoma, yra gyvūnijos klestėjimo metas. Iš stovyklavietės palapinėje ir maiste parsivežėme keletą šliužų, vorų ir erkių, o aš, važiuodama savo paspirtuku į draugės gimtadienį, sugebėjau (tikriausiai) pervažiuoti balandžiui sparną. Nesu tikra, nes net nesustojau pažiūrėti, ar jam viskas gerai, ar reikia skambinti “Grindai“. Mindama 25 km/val. greičiu jaučiausi labai blogai (kiek įmanoma jaustis blogai važiuojant paspirtuku) ir vis gailėjausi, kam nesustojau. Atradau bent tris atmazus: 1) Balandis pats palindo po ratais; 2) Važiavau labai greitai ir nesusigaudžiau, kas įvyko, o po to grįžti jau buvo per vėlu; 3) Pasireiškė mano latentinė neapykanta balandžiams, kuri, šiaip jau, nėra tokia ir latentinė. Norėčiau kažkaip pamilti balandžius, nes jie, visgi, yra šioks toks ir mano artimas. Nuolat atskrenda numirti virš balkono. Ir aš suprantu, kad jie tiesiog husslina, kad išgyventų. Bet jie nesilaiko jokių taisyklių ir nuolat tūpia ant balkone auginamų salotų. Kol kas neišeina to jiems atleisti, bet gal ateityje dar pavyks. Kita vertus, po to pervažiuoto sparno pastebėjau, kad balandžiai ėmė labiau manęs bijoti. Turbūt jaučia, kad esu jiems grėsmė. Gal skleidžiu kokias antibalandines bangas.
Galiausiai, vakar internete užmačiau kažkokį savivaldybės raštą apie tai, kad draudžiama viešose vietose, balkonuose ir bendro naudojimo erdvėse šerti benamius gyvūnus ir paukščius. Ir, būk tu man, šiandien pabėgiojusi vaikštinėju palei žalianamį bandydama sukurti keletą Ingreso laukų ir, prieš akis išnyra moteris su spagečių pilnu plastikiniu maišeliu. Ima spagečius ranka ir meta juos į balandžių būrį. Aš, kaip gera pilietė, susirandu raštą ir paklausiu jos, ar žino, kad pagal savivaldybės potvarkį, taip elgtis negalima. Ji išpučia akis ir sako “a kuodiėl?“ (visai kaip aš, nori suprasti kodėl reikia kažką daryti arba nedaryti!) Aš bandau sakyti, kad balandžiai veisiasi ten, kur gauna maisto, teršia žmonių balkonus, etc. Dar kartą paklaususi kuodiėl ji nueina ir, net neabejoju, ima šerti balandžius kitoje vietoje. Bet aš nesu atsakinga už tai, ką daro kiti, kai jų nematau, aš atsakinga tik už tai, kad matydama kažką negerai elgiantis, paklausčiau jų, ar žino, kad negerai elgiasi ir paprašyčiau liautis. Einu toliau kiemu ir už 20 metrų matau senučiuką su lazdele. Iš duonos maišo jis balandžių būriui barsto trupinius. Mane užplūsta beviltiškumo jausmas ir jau nieko jam nesakau, tik suprantu, kad reikės kreiptis į savivaldybę ir paklausti, ką daryti, kai pamatau balandžius šeriančius žmones.
Sugalvojau dar vieną pasiteisinimą balandžių neapykantai: aš tai neinu į jų namus ir nešiku ant jų lizdų.
gretaterg.wordpress.com 