bučkis, miau, mėnuo su puse, meilės diskursas ir bendžiagretos batonės istorija

Ką tik grįžau iš turbūt smagiausio metų — jei ne dviejų — koncerto. Šiaip išvis neatsimenu, kad kokiame nors koncerte man būtų buvę būtent smagu. Būdavo arba kažkiek nostalgiška, kaip kad klausant Blur ar Arctic Monkeys, arba kažkiek gyvenimąkeičiantiška, kaip kad klausant Animal Collective, arba taip neįsimintina, kad išėjusi iš koncerto net neprisimindavau, jog jame buvau. Taip dažniausiai ir būna: muzika, kuri groja, man patinka tą akimirką, o po to tik puff ir atia mažyti. O kas šiandien buvo kitaip? No idea. Tiksliau truputį idea, bet kol kas nesugebu susemt to džiugesio į žodžius. Kad ir kaip ten, Mcloud yra Mcwow. Nenustojau šypsotis nuo pradžios iki pabaigos. Labiausiai #bepykčio kiek gali būti be pykčio. Pastaruoju metu pradėjau (gyvai) klausytis čiutčiut sunkesnės muzikos ir po kiekvieno koncerto čiutčiut gaila, kad būdama jauna nepriklausiau jokiai subkultūrai. Kai šiandien pradėjau tuo skųstis , Jonas paklausė: o tai kas trukdo dabar jai priklausyti? Nežinau, Jonai, kas. Protas? Patirtis? Per toli atsitraukęs žvilgsnis? Noras niekam nebepriklausyt?

Apie Mcloud sužinojau klausydama Hardkoro valandėlės, kurią veda Povilas. Šiaip jau aš iš tų žmonių, kurie gero žodžio nepasakys(ne visai tiesa, bet man kartais gražu>tiesa), tad tebūna tai įvardijama kaip reklama. Ta proga, kad užvedė ant kelio, nuvedusio į nuostabių jausmų sukėlusį koncertą. Kita vertus, kokia gi nauda iš nemokamos reklamos? (Jau per ilgai skaitau Generaciją P.)

Riklama nomer dva: avto-riklama: jeigu atsiverstumėte knygų mugės programėlę ir į paiešką įvestumėte žodį “diskurso“, gali būti, kad šalia vieno iš renginių pamatytumėte pažįstamą (jei mane pažįstat, aišku) pavardę. Nesu tikra, ką aš ten galėsiu pristatyti, gal tai, kad versdama supratau, kaip labai nebemoku lietuviškai, kaip nejaučiu šitos kalbos ir koks trikalbis jovalas dabar reziduoja mano galvoje? Dar pažiūrėsim (ar tik kartais nebuvo televizijos laidos tokiu pavadinimu?). Pradėjau skaityti lietuviškai būtent dėl to, kad gėda, jog kai kurias mintis geriau pavyksta išreikšti nebe gimtąja kalba.

Vakar grįždama iš treniruotės antrame aukšte radau ne ką kitą kaip pusiau be sąmonės gulintį vaikiną. Ir pati mirtinai (cha) persigandau, tad prieš nukrypdama į prisiminimus apie leisgyvius vyrus patikinsiu, kad jam viskas gerai (na, neskaičiuojant alkoholizmo ir nesantaikos šeimoje). Pirmas flashbackas: prieš kokius keturis metus su Vitautu vaikštom Medeinos žiede, miškelio prieigose guli narkotikų perdozavęs vyras. Ką daro Vitautas? Skambina greitajai. Ką daro Greta? Sustingsta iš baimės ir net nelabai sugeba paaiškinti, kur esame. Ką daro atvažiavę gydytojai? Kažko sušvirkščia vyrui. Išbaido prašalaičius. Ką Greta daro po to? Tris dienas negali normaliai miegoti. Ir net po to dar labai ilgai visai netikėtai į galvą vis grįžta to vyro akys. Antras flashbackas: nakvoju pas Aušrą, gyvenančią stoties rajone; laiptinės durys nerakinamos; Aušra pasakoja anekdotus apie narkomanus ir prostitutes, randančias prieglobstį neremontuotame antrame aukšte. Žiūrėdamos gal kokį Take This Waltz išgirstame keistus garsus, sklindančius iš laiptinės. Pro rakto skylutę matosi, kad dviem moterims kažkas labai labai negerai: viena keistai šnopuoja, kita gan smarkiai išrengta ir atrodo be sąmonės. Ką daro Aušra? Iškviečia greitąją. Ką daro Greta? Susisuka į dekiuką-kokoną ir embriono poza nejudėdama guli ant sofos. Ką daro šnopščianti moteris, kol atvažiuoja greitoji? Užmiega ir pradeda knarkti taip garsiai, kad net Gretai pasidaro truputį juokinga ir ji išlenda iš savo kokono. Flashbackų pabaiga. Nežinau, ar dėl to, kad buvau viena, ar dėl to, kad esu drąsesnė ir labiau gyvenimo užgrūdinta, bet radusi vyrą išvirtusį ant laiptų skambinau į visas aukšto duris (niekas neatidarė, net vyro šeima………., už kai kurių durų girdėjosi televizoriaus garsai), iškviečiau greitąją, bandžiau jį pažadinti. Pavyko. Pasirodo, kad viskas jam, kaip jau minėjau, pusėtinai gerai. Vžopu girtas ir turbūt buvo piktas, todėl šeima neįsileido. Bet man sakė “tu labai gera“ ir “žinai, aš tave myliu“. Juokai juokais, bet  prašyk ir tau bus duota ar kaip ten biblijoj parašyta.

Minėtąja biblija man reikėtų gerokai trinktelėti per galvą, nes krikščioniškos meilės išbandymą aš gal ir išlaikiau, bet tikrai nesu šios srities pirmūnė. Kurį laiką buvau labai rūsti ir šlykščiai elgiausi su bendradarbiu, kuris yra visiškai geras vyrukas. Šiek tiek tinginys, bet iš tiesų didžiausia jo blogybė yra ta, kad daro dalykus ne taip, kaip aš noriu, kad jie būtų daromi. Buvau jau tikrai pasiekusi elgesį, kurio šlykštumas žemas net man.  Kita vertus, tikiuosi, kad pakankamai greitai prisiminiau, kuo noriu ir kuo nenoriu būti ir per daug jo nepriskaudinau. Nes aš noriu būti meile, ne neapykanta. Todėl dabar ant kaktos užsirašiau šituos žodžius(nesijuokit iš sparnų, išvis, nesijuokit iš žmonių). O ant kitos kaktos F.S.Fitzgeraldo: Whenever you feel like criticizing any one, just remember that all of the people in the world haven’t  had the advantages  that you’ve had.“ Aš kartais pavydžiu tiems, kurie turi kovoti su išoriniais priešais. Nes vidinių neimsi taip paprastai ir nenukausi. O ir kova niekad nesibaigia. 

Apie tą patį yra ir Prozako karta, kuri, nepaisant kelių detalių, man labai patiko. Su kuo ją palyginčiau? Su žmogumi, kuris renkasi geriau jau būti tikras nei gražus. Pavaizduoti save tokią tikrą, kokią vaizdavo Wurtzel, turi būti labai sunku. Ir kas skaitė šią knygą kaip literatūros kūrinį, turėjo nekęsti tos tiesos. Juk viskas literatūroje turi būti išgalvota. Šitą knygą patarčiau skaityti kaip blogo įrašą. Ją parašė žmogus, kuriam skauda. Kuriam reikia rašyti. Parašė ne tam, kad palengvintų kitų kančią, parašė savanaudiškai, neatsižvelgdamas į nieką, tik į savo patirtį. Neieškodamas prasmės? Iš tiesų nenorėjau rašyti apie šitą knygą, nes kai tik pradedu, pradedu sapalioti. Dėl to ir sakiau, kad negalėčiau analizuoti ko nors, kas man itin patinka. Nesugebu atsiriboti. Reziumė: depresija is a bitch ir dar niekad anksčiau taip nesidžiaugiau, kad mano liūdesys niekad neperžengė romantiškos melancholijos ribos.

Ką sužinojau per pastarąjį mėnesį su puse?

  1. Esu visai naši darbuotoja.
  2. Darbas nėra šlykščiausias dalykas pasaulyje.
  3. Dirbdamas (net ir vienas) sužinai ne mažiau nei bendraudamas.
  4. Kiekviena nesėkmė gali arba išvesti iš pusiausvyros, arba tik dar labiau sustiprinti norą stengtis. Kaip kas nors tave paveiks visada renkiesi pats.
  5. Numeris keturi yra vienas baisiausių suvokimų: po jo niekaip nebegrįši atgal prie verkšlenimo, kad nesiseka.
  6. Kai pradedi kažką daryti, labai sunku vėl grįžti prie gulėjimo lovoje/bambos krapštymo.

Pastarąjį mėnesį nieko nerašiau (t.y. tik apie meiles-seiles) ne todėl, kad neturėjau rašyti. Neturėjau kada. Per Kalėdas pradėjau dirbti prie Roland’o Barthes’o Meilės diskurso fragmentų vertimo ir dirbau ištisą supistą mėnesį su puse. Ir kai sakau dirbau, tai nereiškia, kad dirbau prisėsdama retkarčiais. Kai sakau dirbau, turiu omeny, kad dirbau kiekvieną laisvą minutę. Jei tokią minutę rasdavau, prie knygos dirbdavau net su ja nesusijusiame darbe. Dirbdavau per pietų pertraukas. Grįžusi namo. Kiekvieną savaitgalį (vieną iš jų, paskaičiavau, iš viso dirbau 24h). Turbūt kapitalizmo sugadinti vokiečiai, japonai ar, juo labiau, amerikiečiai čia keltų pirštus į viršų ir sakytų, kad pagaliau nebešvaistau tos vietos, kurią užimu pasaulyje. Esu naudingas visuomenei individas. Bet tebuvau pavargęs individas. Retkarčiais net ašaras tramdantis individas. Bet viskas baigiasi, gaila, kad ir gyvenimas kartais. (Taip, ne visada pavyksta gerai pabaigt. Dėzolė.)

tumblr_nzmzrb6qrl1tgziz6o1_540tumblr_ny3yi7mela1qjnhqgo1_540tumblr_nzi2t2xhnx1rclv0wo1_500

kangeiko pt2

Antrą dieną iš eilės keltis anksti ryte jau joks nuotykis. Prabudau 4:40. Be žadintuvo! Meluoju, vis dar tikriausias nuotykis. Jau kažkada minėjau, kad nevaikščiočiau atbrailom, nešokčiau nuo uolų, nenerčiau į gelmę, esu gal per daug jautri įspūdžiams.Man užtenka vos vos nukrypti nuo įprastos veiklos ir akys išsiplečia dvigubai. Taigi, jautri. Arba bailė, kaip pavadinsi —

Šįryt šalčiau, o ir rūbinėje esu ne viena. Minusai: jokių. Pliusai: kitos moterys parodo, kaip įsijungti šiltą vandenį. Paslaptis: reikia įjungti vos atėjus į rūbinę. Kol nusirengi, voilà ir nebetenka spygauti po šaltu vandeniu. Galėčiau spygauti po šiltu, bet nedrąsu prie nepažįstamų moterų, todėl to nedarau. Šiaip persirengimo kambariai visai keistas konceptas: kažkokia pereinamoji erdvė, nes kur gi dar legaliai ir be nudistų klubų gausi pamatyti nuogų nepažįstamų žmonių?

Šiandienos įvykis: pirmasis kraujas (kai antrą kartą skaičiau, tai pagalvojau, kad galima supainioti su mėnesinėm). Krisdama negudriai palenkiau pėdą ir susižalojau mažąjį dešinįjį pirštelį. Liūdi giminės (kiti kojų pirštai) ir draugai (rankų pirštai).

Treniruojantis antrą dieną raumenys jau šiek tiek pavargę, todėl ir judesiai nerangesni. Tačiau taipogi ir geriau išjausti, kaip ir sergant: kuo sunkiau, tuo geriau jauti kūną.

Po treniruotės mokytojas truputį kalbėjo apie energijos kaitą ir kaip reikia gebėti tiek imti, tiek duoti, nes kitaip santykis tarp žmonių tiesiog neveiks. Man tai priminė senoką apmąstymą apie tai, kaip baisiai kai kurie žmonės (tarp jų ir aš) nemoka dalintis dalykais. Nekalbu apie tai, kad kai kuriems sunku ištraukti banknotą iš kišenės ir perplėšt pusiau. Neseniai su bendradrabiais kalbėjome apie geriausius draugus ir kažkas paklausė, kaip žinoti, kad draugas yra geriausias. Kažką išlemenau, bet dabar pasakyčiau, kad geriausias draugas yra tas, su kuriuo pavyksta išlaikyti energijos burbulą. Kai vienas jos neturi, kitas išleidžia. Kai kuris nors turi per daug, sugeria. Man labai sunku būti nage (tuo, kuriam reikia atremti ataką), nes aš taip ir neišmokau aktyviai atreaguoti į dalykus ir panaudoti kito jėgą prieš jį. Aš moku tik klausytis ir priimti ir pabėgti, bet jei reikia susidurti su konfrontacija, kurią inicijuoju ne aš, tai ooo beiiibi. Griūnu ten, kur turėtų griūti kitas. Šitą bandysiu pataisyti. Kaip man patinka kiekvienam aikido principe matyti gyvenimo metaforą.

Galvodama apie energijos burbulą šiek tiek nuliūdau. Mat turiu porą tokių burbulų, bet jau seniai nejutau nė vieno formuojantis. Be proto pasiilgau būtent pradėti suprasti kitą žmogų. Suprasti, kad nori ir gali tai padaryti. Pasiilgau to pirmo pokalbio, po kurio jau esi stopudovu įsitikinęs, kad šitas žmogus padės didelę savo leteną tavo gyvenime. Pirmo reikšmingo susižvalgymo. Et.

Šiandienos išvada apie darbą: pasaulis pilnas debilų. Mandagių, bet visgi debilų. Taip pat: kai darai ką nors, kas patinka, o po to esi priverstas daryti tai, kas nėra tai, kas patinka, būni nepatenkintas ir nori namo. Life.

Iš šito video juokiausi smarkiai labiau nei turėčiau: