apie patriotus ir autoritetus

Pastaruoju metu užmetant akį į būsimąją doktorantūrą tenka nemažai skaityti apie Antrąjį Pasaulinį karą ir, ypač, Lietuvą per Antrąjį Pasaulinį karą. Kol kas galiu labai apibendrintai pasakyti, kad karas atrodo kaip dalykas, kurio nenorėčiau pergyventi ir kai pagalvoju, kad mano seneliams teko, kažkaip daug labiau juos myliu. Bet čia ne apie mano senelius, čia labiau apie tai, kad žmonėms reikia autoritetų ir, mano nuomone, tai nėra pats geriausias dalykas.

Taigi, skaitau apie anūkus, kurie bando atsekti senelių gyvenimus per karą, bet jiems sunkiai sekasi – šaltinių nedaug, jie nepatikimi, liudininkai jau kone visi mirę. Gal ir gerai, kad atsekti nepavyksta – nes kai pavyksta, paaiškėja, jog tie seneliai nebuvo nekalti avinėliai.

Bandau priartėti prie savo temos – autoritetų. Nors niekad nebuvau labai maištinga, bet niekad neturėjau jokių autoritetų, jei autoritetu vadinsime žmogų, kurį gerbi, į kurį lygiuojiesi, arba paprasčiau – nuo kurio nori biški nusižiūrėti gyvenimą. Autoritetai mano gyvenime pernelyg nefigūravo ne todėl, kad nebūčiau savo laiku sutikusi ypatingų ir įkvepiančių žmonių, ginkdie. Labiau kad nepaisant to, jog žinojau, kad vienas ar kitas mano sprendimas ar veiksmas yra neteisingas, labai norėjau, kad mano gyvenimas priklausytų vien man, kad nebūtų – bent jau sąmoningai – gyvenamas per kalkę.

Todėl aš turiu didelių problemų su savo nacionaline tapatybe ir man kelia juoką, kai žmonės pešasi dėl kažkokios lentos. Ir liūdesį – nes aš niekuomet tų rietenų nesuprasiu. Versdama vieno lietuvių kilmės rašytojo mintis apie Lietuvą kone apsiverkiau – taip tauriai ir gražiai jis kalba apie šalį, kurioje aš gyvenu. Bet aš niekad nejaučiau jokių jausmų Lietuvai, Amerikai (lol tokios net šalies nėra) arba Rusijai. Man atrodo, kad tautybė ir nacionalizmas yra ant tiek pasenęs reiškinys, kad mane net stebina, jog nepastebiu daugiau pirštų, kurie baksnotų į šito reiškinio nelogiškumą.

Jeigu dėl kažkokios priežasties turėčiau didžiuotis, kad esu lietuvė, dėl tos pačios priežasties turėčiau didžiuotis ir tuo, kad esu moteris. Bet kuo čia didžiuotis? Kad gimiau vienoje šalyje, o ne kitoje? Kad valgiau cepelinus, o ne makaronus? Kad turiu X chromosomą, o ne Y? Nė vienas iš šių faktų pasididžiavimo man nekelia, tikriausiai aš esu kažkoks nevisavertis žmogus.

Šiaip jau gyvenime stengiuosi elgtis taip, kaip man atrodo teisinga. Kartais suklystu, kartais pamirštu, bet stengiuosi, kad mano elgesys atitiktų kažkokias normas – mano pačios nustatytas normas. Negaliu tiksliai pasakyti, kaip jos atsirado, bet žinau, kad tikrai ne pati viską sugalvojau. Visgi priešingai nei vertinant pašalinių išgyvenamas situacijas, savo gyvenime visad žinau, kuris pasirinkimas teisingas. Todėl mane glumina žmonės, kuriems reikia žvalgytis kažkur per petį, kad jiems kažkas pasakytų, kaip reikia elgtis. Ir išvis, ar tikrai autoritetai padeda elgtis geriau? Aš, pavyzdžiui, labai gerbiu partizanus, bet nu mūsų gyvenimai ant tiek skirtingi, kad jų taurus (toks iš istorijos knygų, nežiūrint į asmenines istorijas) pavyzdys, deja, nelabai kuo man padeda. Gal ir galima įžvelgti kažkokią pamoką apie kovojimą su neteisybe net kai tau tai nepatogu, bet, kaip jau sakiau, situacijos kitoniškumas man maskuoja tų senųjų autoritetų naudą.

Kodėl yra žmonių, taip norinčių įamžinti, neva, geruosius istorijos veikėjus, bet nenorinčių mylėti šalia esančių kitaip manančių tautiečių? Va čia yra esminis klausimas. Nori įamžinti ir nori pagerbti, bet pats nenori elgtis pakančiai ir ramiai. Aš nenoriu nieko įamžinti, nieko pagerbti, aš manau, kad visi anksčiau ar vėliau nugrimsime į praeitį – ir tada nebelabai bus svarbu, ar buvai lietuvis, ar rusas, ar žydas, svarbu bus tik tai, kaip elgeisi – nes tik tai formuoja ateitį ir daro žymiai didesnę įtaką būsimai istorijai, nei praėjusi istorija.