visuomenės spaudimas

Pastebiu, kad man visai netenka susidurti su tuo, kas vadinama visuomenės spaudimu. Niekas nekvaršina man galvos bandymais primesti savąjį gyvenimo būdą. Niekas nesako, kad jau laikas turėti vaikų, uždirbt milijoną, kad esu per stora, kad kažko nesugebu, kad man kažkas negerai.

Manau, kad taip yra dėl kelių priežasčių:

1. Žmonės iškart pajunta, kad nekreipsiu į jų pastabas dėmesio, t.y. kad nepaeis manęs įtikinti savo tiesa.
2. Žmonės bando mane kažkuo įtikinti ir primesti savąją tiesą, bet, kadangi aš į tai reaguoju labai nejautriai, priimu jų žodžius kaip pasidalinimą patirtimi, o ne kaip ataką. Arba net pati imu juos įtikinėti savo tiesa ir tada jie išvis ima gailėtis  prasižioję.
3. Žmonės gal kažką man ir sako, bet aš tiesiog nieko neprisimenu.
4. Nėra tokio dalyko, kaip visuomenės spaudimas, o visi, kurie jį jaučia, tiesiog galvoje susikuria normalaus žmogaus įvaizdį ir įsivaizduoja, kad kažkam labai niežti visus tokiais padaryti.

Maestro Gombrowiczius:

Žmonijos problema gali būti išspręsta tik žmonijos, o ne individo pastangomis.

Būti konkrečiu žmogumi. Būti individu. Nesiekti pasaulio, kaip visumos, permainų – gyventi pasaulyje keičiant jį tik tiek, kiek siekia mano prigimtis. Keisti jį pagal savo poreikius – individualius poreikius.

Panašu, kad daugelis susiduria su ta pačia problema, tuo norėjimu išspręsti kitų problemas, karas ar jokio karo. Bet ką gali padaryti, jei savo valdžioje esi pats vienas? Senstant, kai iš socialisto tampi konservatoriumi, greičiausiai tenka susitaikyti su mintimi, kad vieno individo pastangos žmonijos problemų neišspręs ir pasiduoti. Bent jau man atrodo, kad Gombrowiczius pasiduoda. Nors turbūt jis tik realiai įvertina savo galimybes.

Visgi kažkaip malonu žinoti, kad kažkokį žmogų kitoj pasaulio pusėj prieš pusę amžiaus kankino tie patys klausimai. Net neabejoju, kad ir dabar ir net ne kitoj pasaulio pusėj irgi kankina, bet apie tokius klausimus lengviau skaityti, nei kalbėtis.

 

avių skaičiavimas ir veidų fotografavimas

Kaip žmonės skaičiuoja avis norėdami užmigti? Nuo gimimo iki maždaug prieš mėnesį aš tai dariau taip: įsivaizduodavau tvorą žalioje kalvotoje pievoje ir skaičiuodavau avis po vieną šokančias per tą tvorą. Nematydavau avių bandos nei vienoje, nei kitoje pusėje. Nujaučiu, kad šitą įvaizdį pasiglemžiau iš vieno ar dviejų animacinių filmų vaikystėje.

Bet kai negalėjau užmigti taip ilgai, kad net avių skaičiavimas nepadėjo ir visos mintys šoko savo painų nepaliaujamą šokį, pradėjau galvoti apie avių skaičiavimą ir supratau, kad yra ir kitokių būdų tai daryti. Pavyzdžiui, įsivaizduoti didelę bandą avių ir bandyti suskaičiuoti, kiek jų yra bandoje. Iš tiesų tai daugiau jokių kitų būdų nesugalvojau, bet neabejoju, kad galima tai daryti daugiau nei dviem būdais. Reikėtų pagooglinti, bet nenoriu, nes tai sužlugdys visą atradimo džiaugsmą. Gal po 25 metų atrasiu dar vieną būdą, pati. Kita vertus, gerai žinoti, kas yra out there, jei, pavyzdžiui, netyčia sugalvotum gerą dalyką ir norėtum jį užpatentuoti.

Ar negražūs žmonės irgi darosi selfius? Pastaruoju metu jų apskritai matau vis mažiau (gal visi gražūs žmonės pagaliau nusprendė, kad jiems nebereikia kažkokio išorinio jų grožio patvirtinimo?), bet jei matau, tai būna tik aktorės arba šiaip kitos ryškių bruožų gražuolės, galvojančios, kad kas nors be jų pastebi, jog jų akys nevienodo dydžio.

Baigiau rašyti šitą pastraipą, mintimis praskrolinau  instagramą ir pati galiu acakyti į savo klausimą: taip, ir nelabai gražūs žmonės darosi selfius. Plekšnoju jiems per petį, nes grožis užknisa, standartai užknisa, filtrai užknisa, ir išvis, visi turėtų daryti ką nori negalvodami apie grožį. Įdomu, ar man kada nors pavyks. Ne, aš turbūt visą laiką plėšysiuosi tarp pavydo gražiems žmonėms ir grožio standartų nesilaikymo.