Hi der

Pirmu sakiniu iš kambario iškart išvarysiu dramblį, kuris visai ne vietoje ir ne laiku pastebėjo, kad jau keturis mėnesius nerašiau blogo. Ne tavo reikalas, drambly, eik valgyt bananų.

Tam, kad kažką rašytum, juolab apie save, turi turėti kažkokias ribas, kurias pasiekęs nebegali susiturėti ir išsilieji per kraštus. O aš ištryniau ribas. Bandau vertinti save nesiremdama išoriniais vardikliais. Visiems, kurie tai daro, norėčiau paspausti ranką, nes kol kas tai atrodo nepaprastai sunku. Nesigriebti etiketės ir net veiksmo, nekurti save apibrėžiančios istorijos. Tiesiog būti. Galiu tvirtai pranešti, kad man tai sekasi baisiai sunkiai. Iš dalies gal todėl, kad nesu įsitikinusi, jog tuo ką nors pasieksiu. Darau visa tai labiau tam, kad neičiau kažkieno kito pramintu taku.

Paulius klausia, kodėl nerašau knygos. Sakau, kad nenoriu parašyti prastos. Jis tikina, kad reikia rašyti ir prastas knygas. Bet geriau pagalvojusi suprantu, kad visai nebijau tų prastų knygų. Aš tiesiog nebenoriu pasakoti (savo) istorijos. Net dabar rašydama jaučiu, kaip kiekvienas pirštas atsisako tai daryti. Matyt, pripratau prie patogumo niekam už nieką neaciskaitinėti. Nebandyti savęs pateisinti, neieškoti į logikos rėmus telpančios prasmės.

Nujaučiu, kad antroje ir trečioje pastraipoje papasakoti dalykai yra kažkaip susiję. Kai nenori sulaukti išorinio patvirtinimo, paglostymo ar bet kokios kitos reakcijos, nedarai nieko, kas galėtų tą reakciją sukelti?

Neseniai verstoje knygoje autorė rašė, kad reikėtų padėkoti tiems, kurie garsiai nereiškia savo nuomonės ir nekuria nereikalingo noizo. Dėkoju kasdien.

Kas dar naujo? Dešimt kartų išėjau iš darbo, pradėjau sportuoti, pradėjau mokytis piešti (tiek, kiek įmanoma tai daryti nemokant piešti) su Adobe Illustrator, pastebėjau, kad jei valgau daug saldumynų, labai niežti kojas, sužinojau, kad jau yra atrasta maisto papildų, kurie sugrąžina žiliems plaukams jų buvusią spalvą, pradėjau valgyti košes, žaisti Dungeons&Dragons, vėl jaučiuosi taip, lyg turėčiau draugų, vis dar juokiuosi iš Pauliaus šypsenos, nes vis dar negaliu patikėti, kad kas nors gali turėti tokią gražią šypseną, per pastaruosius porą mėnesių perskaičiau kokias 15 knygų, po to savaitę neskaičiau, pradėjau mokytis vokiečių kalbos ir lioviausi mokytis vokiečių kalbos, nusipirkau kablus, važiuosiu į kalnus. Dar labai įmanoma, kad vasarą teks dirbti nuomininke (kaip pavadinti hostą lietuviškai?), ruošdamasi šiam gigui planuoju violetine spalva nusidažyti plaukus, nusipirkti yoga pants ir labai smarkiai sustorėti.

DSC_1481
life is what happens when you tie your shoes and the shoelace snaps in half

looking at your face in the dark you don’t even look that smart

ši savaitė buvo labai gera, o gera ši savaitė buvo labai todėl, kad šią savaitę gerai lioviausi sau prikaišioti labai kvailus dalykus

muzikinis fonas

ketvirtadienį aikido treniruotę išmainiau į kalną blynų su nutela, įsijungiau downton abbey ir su pasimėgavimu žiūrėjau kaip mary griauna kitų gyvenimus, nes pati jaučiasi nelaiminga. spoileris: ponas krolis krauju apvėmė stalą ir man labai pagailo tarnų, kurie po to turėjo šveisti sidabrą ir mazgoti staltiesę

yra vienas toks straipsnis, kuriame rašoma, kad jeigu visą gyvenimą buvai storas ir nepatrauklus, greitai suplonėjus ir sulaukiant priešingos lyties dėmesio, vis tiek negali patikėti, kad jau dabar kažkam patinki. neva mąstymo įpročių žymiai sunkiau atsisakyti nei valgymo ar rūkymo ar miegojimo

aš mėgstu savo gyvenimą skirstyti periodais: žiūriu atgal ir rūšiuoju, sieju dalykus, braižausi minčių žemėlapius, klaidžioju po labirintus bandydama atsekti siūlą. po kiekvieno periodo palieku gyvatės skūrą

jeigu neklystu, nors klysti aš iš tikrųjų klystu dažnai, tai jau kurį laiką gyvenu besimokydama apie meilę sau. kuris laikas šitas tikslas, uždavinys, kaip dar tai pavadinti(?) nuolat iškyla visų tunelių gale, išpaišytas ant visų sienų, krenta po kojom, kabo virš galvos, na, supratote

kartais labai klaidingai galvoju, kaip turėtų būti liūdna gimti aklam, kurčiam, be rankos, na, supratote. bet kai gimsti vienoks, juk nelabai ir supranti, kad gali būti kitaip. todėl aklumas nėra savaime didelė neganda, priešingai nei apakimas

visi šitie nerišlūs sakiniai tuoj susisies, tikėkimės

kai guodžiausi aušrai, kad nemyliu savęs ir nežinau, kaip to išmokti, ji ganėtinai nustebusi pasakė, kad visai neatrodo, kad savęs nemyliu, netgi priešingai. dar kartą apie tai susimąsčiau nuo nutelos šokoladuotu veidu ir nuo downton abbey apverktom akim: apie meilę ir nemeilę sau galiu postringauti tiek, kiek noriu, nes iš tikrųjų jau esu perėjusi per abu. tik nespėjau to suvokti, nes juk visą laiką buvau stora (patikslinimas tiems, kurie manęs nėra matę: čia perkeltine prasme, žr. trečią pastraipą)

iš tiesų nelabai noriu prisipažinti sau meilėje, nes tada nebeturėsiu nė menkiausio saugumo lyno. dabar, kai skaudinu save, kai liečiu tuos, kurių neturėčiau liesti, kai sąmoningai darau sau kažką nelabai gero, turiu pasiteisinimą. nemeilė sau mane gina nuo atsakomybės už savo veiksmus. jeigu klausiu “kodėl elgiausi taip kvailai?“ savęs nemylėdama, iz okei, galiu atsakyti “nes nemyliu savęs ir noriu save skaudinti“. o kai klausiu savęs “kodėl elgiausi taip kvailai?“ pripažindama meilę sau, atsakymas tėra “nes visi yra truputį kvaili ir kartais elgiasi truputį kvailai“. nebelieka pompastiškų pasiaiškinimų, nebelieka tragiškumo ir išskirtinumo jausmo. lieka tik paprastas žmogus, apsuptas paprastų žmonių. bet kai žiūrėjau į save fotelyje, pasidavusią pagundoms, supratau, kad šitas periodas jau baigtas. kad priimu net ir netobulus savo veiksmus ir noriu sau tik geriausio. kad kartais galiu tiesiog sumalti šūdą ir tas šūdas nebus kažkokių giluminių procesų pasekmė, tas šūdas tiesiog bus negerai susidėliojusių aplinkybių ar blogo judgemento pasėkmė. ir nebūtina to šūdo kaupti. pagaliau esu vienas iš tų paprastų ir niekuo neypatingų žmonių. na, moku iškept killer blynus, bet tai ir viskas. dar nežinau, ar labiau džiaugiuosi, ar labiau gedžiu

II veiksmas

olis atsiuntė savo trečios knygos rankraštį, tai dabar daug jo skaitau ir labai mėgaujuosi, nes tai – pirma jo knyga, kurią galiu suprasti. na, nes pagaliau išmokau prancūzų kalbą, ura. turbūt natūralu, kad labai daug galvoju apie visas briuselio patirtis, ypač apie tą kartą, kai verkiau taip smarkiai, kad gatvėje pamečiau lęšį, arba apie tą, kai gulėjom po medžiu ir kalbėjom apie ateitis (akcentas į daugiskaitą), apie šaltibarščius, jo pirštus man ant kaklo, ramunėles, tortą, jo mamą, atelier, tą tolimą tolimą žvilgsnį, draugus, kroatiją ir visus apsisprendimus. apie tai, kaip išmokė gerti kavą ir parodė, ką reiškia rašyti į moleskiną. man kartais vis dar nutirpsta visas kūnas ir trumpam momentui persikeliu į tą laiką prieš penkis metus, ypač po pavasariškesnio oro gūsio. jeigu įdomu, daugiau apie tai yra rašęs Prustas. o aš tik šiaip viską romantizuoju. ir nežinau, ar todėl, kad ten pirmą kartą (gal anonimiškumo dėka?) gyvenime pasijutau laisva, ar todėl, kad įsimylėti šiaip yra, švelniai tariant, zajebys, ir kadangi tai atsitinka taip retai, po to retrospektyviai kiekvienas įsimylėjimas atrodo kaip nuostabiausias įvykis?

III veiksmas

šią savaitę jau du kartus sutikau mareką (taip vadinu kaimyną, kurį vžopu girtą radau laiptinėje). nesu tikra, ar mane pažino, bet abu kartus atrodė susigėdęs. ir abu kartus girtas.