ši savaitė buvo labai gera, o gera ši savaitė buvo labai todėl, kad šią savaitę gerai lioviausi sau prikaišioti labai kvailus dalykus
ketvirtadienį aikido treniruotę išmainiau į kalną blynų su nutela, įsijungiau downton abbey ir su pasimėgavimu žiūrėjau kaip mary griauna kitų gyvenimus, nes pati jaučiasi nelaiminga. spoileris: ponas krolis krauju apvėmė stalą ir man labai pagailo tarnų, kurie po to turėjo šveisti sidabrą ir mazgoti staltiesę
yra vienas toks straipsnis, kuriame rašoma, kad jeigu visą gyvenimą buvai storas ir nepatrauklus, greitai suplonėjus ir sulaukiant priešingos lyties dėmesio, vis tiek negali patikėti, kad jau dabar kažkam patinki. neva mąstymo įpročių žymiai sunkiau atsisakyti nei valgymo ar rūkymo ar miegojimo
aš mėgstu savo gyvenimą skirstyti periodais: žiūriu atgal ir rūšiuoju, sieju dalykus, braižausi minčių žemėlapius, klaidžioju po labirintus bandydama atsekti siūlą. po kiekvieno periodo palieku gyvatės skūrą
jeigu neklystu, nors klysti aš iš tikrųjų klystu dažnai, tai jau kurį laiką gyvenu besimokydama apie meilę sau. kuris laikas šitas tikslas, uždavinys, kaip dar tai pavadinti(?) nuolat iškyla visų tunelių gale, išpaišytas ant visų sienų, krenta po kojom, kabo virš galvos, na, supratote
kartais labai klaidingai galvoju, kaip turėtų būti liūdna gimti aklam, kurčiam, be rankos, na, supratote. bet kai gimsti vienoks, juk nelabai ir supranti, kad gali būti kitaip. todėl aklumas nėra savaime didelė neganda, priešingai nei apakimas
visi šitie nerišlūs sakiniai tuoj susisies, tikėkimės
kai guodžiausi aušrai, kad nemyliu savęs ir nežinau, kaip to išmokti, ji ganėtinai nustebusi pasakė, kad visai neatrodo, kad savęs nemyliu, netgi priešingai. dar kartą apie tai susimąsčiau nuo nutelos šokoladuotu veidu ir nuo downton abbey apverktom akim: apie meilę ir nemeilę sau galiu postringauti tiek, kiek noriu, nes iš tikrųjų jau esu perėjusi per abu. tik nespėjau to suvokti, nes juk visą laiką buvau stora (patikslinimas tiems, kurie manęs nėra matę: čia perkeltine prasme, žr. trečią pastraipą)
iš tiesų nelabai noriu prisipažinti sau meilėje, nes tada nebeturėsiu nė menkiausio saugumo lyno. dabar, kai skaudinu save, kai liečiu tuos, kurių neturėčiau liesti, kai sąmoningai darau sau kažką nelabai gero, turiu pasiteisinimą. nemeilė sau mane gina nuo atsakomybės už savo veiksmus. jeigu klausiu “kodėl elgiausi taip kvailai?“ savęs nemylėdama, iz okei, galiu atsakyti “nes nemyliu savęs ir noriu save skaudinti“. o kai klausiu savęs “kodėl elgiausi taip kvailai?“ pripažindama meilę sau, atsakymas tėra “nes visi yra truputį kvaili ir kartais elgiasi truputį kvailai“. nebelieka pompastiškų pasiaiškinimų, nebelieka tragiškumo ir išskirtinumo jausmo. lieka tik paprastas žmogus, apsuptas paprastų žmonių. bet kai žiūrėjau į save fotelyje, pasidavusią pagundoms, supratau, kad šitas periodas jau baigtas. kad priimu net ir netobulus savo veiksmus ir noriu sau tik geriausio. kad kartais galiu tiesiog sumalti šūdą ir tas šūdas nebus kažkokių giluminių procesų pasekmė, tas šūdas tiesiog bus negerai susidėliojusių aplinkybių ar blogo judgemento pasėkmė. ir nebūtina to šūdo kaupti. pagaliau esu vienas iš tų paprastų ir niekuo neypatingų žmonių. na, moku iškept killer blynus, bet tai ir viskas. dar nežinau, ar labiau džiaugiuosi, ar labiau gedžiu
II veiksmas
olis atsiuntė savo trečios knygos rankraštį, tai dabar daug jo skaitau ir labai mėgaujuosi, nes tai – pirma jo knyga, kurią galiu suprasti. na, nes pagaliau išmokau prancūzų kalbą, ura. turbūt natūralu, kad labai daug galvoju apie visas briuselio patirtis, ypač apie tą kartą, kai verkiau taip smarkiai, kad gatvėje pamečiau lęšį, arba apie tą, kai gulėjom po medžiu ir kalbėjom apie ateitis (akcentas į daugiskaitą), apie šaltibarščius, jo pirštus man ant kaklo, ramunėles, tortą, jo mamą, atelier, tą tolimą tolimą žvilgsnį, draugus, kroatiją ir visus apsisprendimus. apie tai, kaip išmokė gerti kavą ir parodė, ką reiškia rašyti į moleskiną. man kartais vis dar nutirpsta visas kūnas ir trumpam momentui persikeliu į tą laiką prieš penkis metus, ypač po pavasariškesnio oro gūsio. jeigu įdomu, daugiau apie tai yra rašęs Prustas. o aš tik šiaip viską romantizuoju. ir nežinau, ar todėl, kad ten pirmą kartą (gal anonimiškumo dėka?) gyvenime pasijutau laisva, ar todėl, kad įsimylėti šiaip yra, švelniai tariant, zajebys, ir kadangi tai atsitinka taip retai, po to retrospektyviai kiekvienas įsimylėjimas atrodo kaip nuostabiausias įvykis?
III veiksmas
šią savaitę jau du kartus sutikau mareką (taip vadinu kaimyną, kurį vžopu girtą radau laiptinėje). nesu tikra, ar mane pažino, bet abu kartus atrodė susigėdęs. ir abu kartus girtas.
gretaterg.wordpress.com 