biški ramancikos

Anksčiau tiek daug ir taip lengvai rašydavau apie santykius, meilę ir vyrus. Raidės, žodžiai ir sakiniai liejosi kaip upeliai pavasarį. Galėjau (su savimi) diskutuoti, aptarinėti, kritikuoti ir darydavau tai su patosu bei pasimėgavimu. O dabar nebegaliu. Ne, liežuvis man nenudžiūvo, žodžiai iš kišenės neišbyrėjo, o ir mintys sukasi ne ką lėčiau. Bet kai kas visgi nutiko.

Anksčiau apie santykius kakarinę galėjau laidyti į kairę ir į dešinę, nes visi mano „santykiai“ tebuvo „mano santykiai“. Nepaisant žodžių, pavadinimų ir apibrėžimų, visuose santykiuose dalyvaudavau tik aš, kita aš ir mano įsivaizduojamas objektas. Nesvarbu, ar jis bastydavosi kažkur už vandenyno, ar sėdėjo šalia, pasakodamas apie savo dieną. Visi mano santykiai buvo bandymas pasiekti kitą, sukonstruoti kažkokią erdvę, kurioje galėtume būti kartu. Bet tai kaip neįvykdavo, taip neįvykdavo. Gulėdavau ką nors apsikabinusi, bet jausdavausi labiau viena, nei kai gulėdavau apsikabinusi pagalvę. Nors gal nesąžininga tos vienatvės apriboti romantiška meile. Bet kur, kur mane supo žmonės – net ir draugai ar šeima – jaučiausi viena.

Mėgstu kartoti, kad pavydžiu žmonėms, kuriuos motyvuoja pinigai, sėkmė, šlovė ir pagarba. Taip bevapėdama pamirštu, kad mane taip pat kai kas motyvuoja – meilė. Nuo pat mažumės žinojau, kad ji yra ir mano klausimas, ir mano atsakymas. Bet dabar nebegaliu nei dalyvauti toje diskusijoje, nei kažką apie ją liudyti pasauliui.

Kodėl? Nes mano santykiai, kaip ir mano meilė, nebėra tik „mano“. Dabar jie priklauso dviem žmonėms ir viešai juos komentuodama aš jausčiausi išduodanti mudviejų paslaptį. Kartais galėčiau labai džiaugtis, kartais labai skųstis, kartais apipilti savo jausmais ir gražiausiais žodžiais, kitais duoti į galvą. Bet nedarau to ir, greičiausiai, nedarysiu. Pasidalinti ta erdve neįmanoma, o įsileisti prašalaičių, kurie savo batais visur pritryptų – o neaišku, ką atneštų – irgi nesinori.

Kam išvis šitai rašau? Kad nepamirščiau. Kad, net jei ta erdvė kada nors apaugs kerpėm (būkim realistai, santykius statykim ne iliuzijom, o darbais), prisiminčiau, kodėl joje buvo tiek mažai žodžių ir tiek daug tylos.

ir tiek daug tokių nuotraukų

Hi der

Pirmu sakiniu iš kambario iškart išvarysiu dramblį, kuris visai ne vietoje ir ne laiku pastebėjo, kad jau keturis mėnesius nerašiau blogo. Ne tavo reikalas, drambly, eik valgyt bananų.

Tam, kad kažką rašytum, juolab apie save, turi turėti kažkokias ribas, kurias pasiekęs nebegali susiturėti ir išsilieji per kraštus. O aš ištryniau ribas. Bandau vertinti save nesiremdama išoriniais vardikliais. Visiems, kurie tai daro, norėčiau paspausti ranką, nes kol kas tai atrodo nepaprastai sunku. Nesigriebti etiketės ir net veiksmo, nekurti save apibrėžiančios istorijos. Tiesiog būti. Galiu tvirtai pranešti, kad man tai sekasi baisiai sunkiai. Iš dalies gal todėl, kad nesu įsitikinusi, jog tuo ką nors pasieksiu. Darau visa tai labiau tam, kad neičiau kažkieno kito pramintu taku.

Paulius klausia, kodėl nerašau knygos. Sakau, kad nenoriu parašyti prastos. Jis tikina, kad reikia rašyti ir prastas knygas. Bet geriau pagalvojusi suprantu, kad visai nebijau tų prastų knygų. Aš tiesiog nebenoriu pasakoti (savo) istorijos. Net dabar rašydama jaučiu, kaip kiekvienas pirštas atsisako tai daryti. Matyt, pripratau prie patogumo niekam už nieką neaciskaitinėti. Nebandyti savęs pateisinti, neieškoti į logikos rėmus telpančios prasmės.

Nujaučiu, kad antroje ir trečioje pastraipoje papasakoti dalykai yra kažkaip susiję. Kai nenori sulaukti išorinio patvirtinimo, paglostymo ar bet kokios kitos reakcijos, nedarai nieko, kas galėtų tą reakciją sukelti?

Neseniai verstoje knygoje autorė rašė, kad reikėtų padėkoti tiems, kurie garsiai nereiškia savo nuomonės ir nekuria nereikalingo noizo. Dėkoju kasdien.

Kas dar naujo? Dešimt kartų išėjau iš darbo, pradėjau sportuoti, pradėjau mokytis piešti (tiek, kiek įmanoma tai daryti nemokant piešti) su Adobe Illustrator, pastebėjau, kad jei valgau daug saldumynų, labai niežti kojas, sužinojau, kad jau yra atrasta maisto papildų, kurie sugrąžina žiliems plaukams jų buvusią spalvą, pradėjau valgyti košes, žaisti Dungeons&Dragons, vėl jaučiuosi taip, lyg turėčiau draugų, vis dar juokiuosi iš Pauliaus šypsenos, nes vis dar negaliu patikėti, kad kas nors gali turėti tokią gražią šypseną, per pastaruosius porą mėnesių perskaičiau kokias 15 knygų, po to savaitę neskaičiau, pradėjau mokytis vokiečių kalbos ir lioviausi mokytis vokiečių kalbos, nusipirkau kablus, važiuosiu į kalnus. Dar labai įmanoma, kad vasarą teks dirbti nuomininke (kaip pavadinti hostą lietuviškai?), ruošdamasi šiam gigui planuoju violetine spalva nusidažyti plaukus, nusipirkti yoga pants ir labai smarkiai sustorėti.

life is what happens when you tie your shoes and the shoelace snaps in half