jei turėčiau ežiuką, pavadinčiau jį Kernium

 

muzikinis fonas šiek tiek į temą (jau kurį laiką jie — įdomiausia lietuviška grupė, gaila, kad negroja vestuvėse);

Vėl buvau pašilaičiuose, parvežiau draugams lauktuvių: čiulpinukų-kolozetų (naudojimo instrukcija: pamirkai čiulpinuką į klozete esančius sproginėjančius miltelius, itin subtilu ir juokinga). Taipogi mačiau, kad turguje sulčių kioskelis, be įprastinių morkų bei apelsinų, pardavinėja bulvių sultis. Panašu, kad visai nereikia toli važiuoti norint nustebti. Visgi, labiausiai mane stebina štai šito pastatų ansamblio bjaurumas:

Jeigu būčiau godzila, negalėčiau apsispręsti, ar išgriauti, ar apvemti
Jeigu būčiau godzila, negalėčiau apsispręsti, ar išgriauti, ar apvemti

Pakeliui į gimtąjį rajoną skaičiau “Roland Barthes par Roland Barthes“. Kol kas teigiu tai visai nedrąsiai, bet dar kiek ir manau, jog įsitikinsiu, kad Roland Barthesas yra mano gyvenimo rašytojas. Na, bet jau ligšiolinio gyvenimo. Nežinau, ar sąžininga taip sakyti, bet jis mane supranta turbūt geriau nei didžioji dalis mano kada nors sutiktų žmonių. Bet gal tik taip įsivaizduoju. Manau, jog kol buvo gyvas, buvo per daug užimtas, kad norėtų mane suprasti. Ir jam turbūt nebūtų buvę labai įdomu.

Kai iš Tiphaine Samoyault ėmėme interviu apie Barthesą (gal kada jis suras kelią į kokį nors nevertingą literatūros apžvalgų portalą — interviu, ne B.), Jurga jos paklausė, kuri jo knyga jai asmeniškai (ne kaip žurnalistei ar mokslininkei) labiausiai patinka. Tiphaine atsakė, jog “Teksto malonumas“, mat skaitė ją mokykloje ir tai buvo pirmas iš nedaugelio veikalų, kuris atrodė tarsi parašytas būtent jai. Man “Teksto malonumas“ buvo pirmas prancūziškas tekstas suteikęs malonumo. O “Roland Barthes par Roland Barthes“ yra tekstas, kurį reikėjo skaityti prieš verčiant “Meilės diskurso fragmentus“. Nes visi jo raštai yra kažkaip neatsiejamai susiję, neva koks tinklas. Visiškai papirkusi (nes protingai pasakanti tai, ką aš metų metus kartoju kasdieniais žodžiais) ištrauka apie priešiškumą kinui:

“Vaizdavimo ribotumas (analogiški privalomoms kalbinėms kategorijoms) priverčia suvokti viską: dar prieš jam įgaunant reikšmę, apie per sniegą brendantį žmogų man jau viskas pasakyta; tuo tarpu tai, kas parašyta, manęs neverčia žiūrėti į veikėjo nagus — nebent, jei jam to norisi, su didžiausia jėga Tekstas man pats papasakoja, kokie ilgi Hiolderino nagai.“

Absoliučiai svaigstu iš malonumo. Čia turbūt būtų puiki proga dar kartą pareklamuoti  “Meilės diskurso fragmentus“. Ypač rekomenduoju bakalaurinio amžiaus merginoms, kurioms nesiseka meilėje. Kai perskaitysit knygą, suprasit, kodėl taip nesiseka. Sektis nepradės, bet bent jau suprasit.

Jeigu jau prakalbome apie nesėkmes, tenka pastebėti, kad senokai nesidalinau akimirkomis iš “omg noriu mirti iš gėdos“ sekcijos. Kažkas stuktelėjo (gal metai pagaliau?) ir lioviausi gėdytis savo kvailų poelgių ir leptelėjimų. Bet Greta nebūtų Greta (kaip liūdna pagalvojus, kad taip galėtų būti — kad Greta tikrai nebūtų Greta), jeigu nesugebėtų susimauti ir po to valandą kartoti susimovimo galvoje, kol galiausiai jis pataptų nebe tikrovės, o vaizduotės dalimi ir tapčiau nuo jo laisva. Kiekvienas sprendžiam problemas kaip išmanom. Na, bet į betmobilį ir prie istorijos: prieš porą dienų buvau koncerte (muzikinis fonas). Jame buvo ir šiuo metu “labiausiai hot bičo Vilniuje“(LHBV) titulą nešiojantis bičas. Titulą renka nekompetetinga vieno nario komisija, titulas dažnai perduodamas vis skirtingiems asmenims. Nenoriu per daug nagrinėti to priežasčių (mat jos nesvarbios ir gal net sumenkintų mano jaučiamą gėdą), bet koncertui įpusėjus bičas prieina prie manęs, paduoda ranką ir sako “labas, Greta“. Ką gali daryti Greta? Absoliučiai bet ką. Pasakyti ką nors šmaikštaus. Žaviai nusišypsoti. Netyčia apipilti bičą alumi. Tsme galimybės yra neribotos. Ką Greta daro? Dvidešimt sekundžių krato bičo ranką ir atsako pakartodama jo pasisveikinimą.

“Labas, Greta.“ — “Labas, Greta.“ Bičas juokiasi ir nueina.

Kremtuosi aš ne todėl, kad nepavyko sužavėti LHBV, bet todėl, kad buvau labai smarkiai įsitikinusi, kad man praėjo kelių drebėjimo ir drugelių pilve skraidymo metas. Jau esu pakankamai protinga, kad nebesekiočiau deg(in?)ančių akių, mat žinau, kad jos mane veda ne ten, kur noriu būti, bet pasirodo, kad nepaisant to, su jomis susidūrusi grįžtu į devintą klasę. This sucks. Ne tragedija, žinoma, bet turiu pripažinti, kad visai nepasiilgau tokios būsenos. Ir kartu visai pasiilgau. Dėl to gal kiek mažiau gėda, bet gėda vienok.

—-

Sukdama už kampo darbe vos neatsitrenkiu į vyrą, kuris man labai nepatinka. Ir pradedu galvoti, kad gal jis nepatinka man ne dėl to, kad atrodo fancy ir kvailas, bet todėl, kad užklijavusi jam šitas etiketes visiškai nustojau kreipti į jį dėmesį. Galbūt jeigu kasryt su juo pasisveikinčiau ir kartais virtuvėje paklausčiau, kaip sekasi, pastebėčiau jo teigiamas savybes ir, susidūrusi su juo ant kampo ne apsimesčiau, kad nieko neįvyko (bet visgi piktai burbtelėčiau), o susižvalgyčiau ir nusijuokčiau. Kita vertus, jeigu kreipčiau dėmesį į jį, galbūt nekreipčiau į vyruką, kurį matau važiuodama troleibusu: jis stovi su grupe draugų, kiti garsiai kalba ir juokauja, jo kūno kalba aiškiai sako, kad jis nori iš ten dingti; arba turisto prie P&P lėtai mojančio draugams turistams. Arba apsiašarojusios mergaitės stotelėj. Vieni norėtų, kad niekad nereiktų tvarkyt namų ir gamint valgyt, o aš norėčiau galėti būti dėmesinga viskam, visiems ir visada.

Finalas: Antakalnio romantika, makaronai+maketas=kml, balionų rojus.

WP_20160408_20_11_50_Pro

WP_20160414_14_04_16_Pro

20160321_132645

 

 

looking at your face in the dark you don’t even look that smart

ši savaitė buvo labai gera, o gera ši savaitė buvo labai todėl, kad šią savaitę gerai lioviausi sau prikaišioti labai kvailus dalykus

muzikinis fonas

ketvirtadienį aikido treniruotę išmainiau į kalną blynų su nutela, įsijungiau downton abbey ir su pasimėgavimu žiūrėjau kaip mary griauna kitų gyvenimus, nes pati jaučiasi nelaiminga. spoileris: ponas krolis krauju apvėmė stalą ir man labai pagailo tarnų, kurie po to turėjo šveisti sidabrą ir mazgoti staltiesę

yra vienas toks straipsnis, kuriame rašoma, kad jeigu visą gyvenimą buvai storas ir nepatrauklus, greitai suplonėjus ir sulaukiant priešingos lyties dėmesio, vis tiek negali patikėti, kad jau dabar kažkam patinki. neva mąstymo įpročių žymiai sunkiau atsisakyti nei valgymo ar rūkymo ar miegojimo

aš mėgstu savo gyvenimą skirstyti periodais: žiūriu atgal ir rūšiuoju, sieju dalykus, braižausi minčių žemėlapius, klaidžioju po labirintus bandydama atsekti siūlą. po kiekvieno periodo palieku gyvatės skūrą

jeigu neklystu, nors klysti aš iš tikrųjų klystu dažnai, tai jau kurį laiką gyvenu besimokydama apie meilę sau. kuris laikas šitas tikslas, uždavinys, kaip dar tai pavadinti(?) nuolat iškyla visų tunelių gale, išpaišytas ant visų sienų, krenta po kojom, kabo virš galvos, na, supratote

kartais labai klaidingai galvoju, kaip turėtų būti liūdna gimti aklam, kurčiam, be rankos, na, supratote. bet kai gimsti vienoks, juk nelabai ir supranti, kad gali būti kitaip. todėl aklumas nėra savaime didelė neganda, priešingai nei apakimas

visi šitie nerišlūs sakiniai tuoj susisies, tikėkimės

kai guodžiausi aušrai, kad nemyliu savęs ir nežinau, kaip to išmokti, ji ganėtinai nustebusi pasakė, kad visai neatrodo, kad savęs nemyliu, netgi priešingai. dar kartą apie tai susimąsčiau nuo nutelos šokoladuotu veidu ir nuo downton abbey apverktom akim: apie meilę ir nemeilę sau galiu postringauti tiek, kiek noriu, nes iš tikrųjų jau esu perėjusi per abu. tik nespėjau to suvokti, nes juk visą laiką buvau stora (patikslinimas tiems, kurie manęs nėra matę: čia perkeltine prasme, žr. trečią pastraipą)

iš tiesų nelabai noriu prisipažinti sau meilėje, nes tada nebeturėsiu nė menkiausio saugumo lyno. dabar, kai skaudinu save, kai liečiu tuos, kurių neturėčiau liesti, kai sąmoningai darau sau kažką nelabai gero, turiu pasiteisinimą. nemeilė sau mane gina nuo atsakomybės už savo veiksmus. jeigu klausiu “kodėl elgiausi taip kvailai?“ savęs nemylėdama, iz okei, galiu atsakyti “nes nemyliu savęs ir noriu save skaudinti“. o kai klausiu savęs “kodėl elgiausi taip kvailai?“ pripažindama meilę sau, atsakymas tėra “nes visi yra truputį kvaili ir kartais elgiasi truputį kvailai“. nebelieka pompastiškų pasiaiškinimų, nebelieka tragiškumo ir išskirtinumo jausmo. lieka tik paprastas žmogus, apsuptas paprastų žmonių. bet kai žiūrėjau į save fotelyje, pasidavusią pagundoms, supratau, kad šitas periodas jau baigtas. kad priimu net ir netobulus savo veiksmus ir noriu sau tik geriausio. kad kartais galiu tiesiog sumalti šūdą ir tas šūdas nebus kažkokių giluminių procesų pasekmė, tas šūdas tiesiog bus negerai susidėliojusių aplinkybių ar blogo judgemento pasėkmė. ir nebūtina to šūdo kaupti. pagaliau esu vienas iš tų paprastų ir niekuo neypatingų žmonių. na, moku iškept killer blynus, bet tai ir viskas. dar nežinau, ar labiau džiaugiuosi, ar labiau gedžiu

II veiksmas

olis atsiuntė savo trečios knygos rankraštį, tai dabar daug jo skaitau ir labai mėgaujuosi, nes tai – pirma jo knyga, kurią galiu suprasti. na, nes pagaliau išmokau prancūzų kalbą, ura. turbūt natūralu, kad labai daug galvoju apie visas briuselio patirtis, ypač apie tą kartą, kai verkiau taip smarkiai, kad gatvėje pamečiau lęšį, arba apie tą, kai gulėjom po medžiu ir kalbėjom apie ateitis (akcentas į daugiskaitą), apie šaltibarščius, jo pirštus man ant kaklo, ramunėles, tortą, jo mamą, atelier, tą tolimą tolimą žvilgsnį, draugus, kroatiją ir visus apsisprendimus. apie tai, kaip išmokė gerti kavą ir parodė, ką reiškia rašyti į moleskiną. man kartais vis dar nutirpsta visas kūnas ir trumpam momentui persikeliu į tą laiką prieš penkis metus, ypač po pavasariškesnio oro gūsio. jeigu įdomu, daugiau apie tai yra rašęs Prustas. o aš tik šiaip viską romantizuoju. ir nežinau, ar todėl, kad ten pirmą kartą (gal anonimiškumo dėka?) gyvenime pasijutau laisva, ar todėl, kad įsimylėti šiaip yra, švelniai tariant, zajebys, ir kadangi tai atsitinka taip retai, po to retrospektyviai kiekvienas įsimylėjimas atrodo kaip nuostabiausias įvykis?

III veiksmas

šią savaitę jau du kartus sutikau mareką (taip vadinu kaimyną, kurį vžopu girtą radau laiptinėje). nesu tikra, ar mane pažino, bet abu kartus atrodė susigėdęs. ir abu kartus girtas.