vierhundert

Savaitgalį vykusio aikido seminaro proga žadėjau kasdien parašyt ką nors, bet planas žlugo, nes: a) sunkiai judėjo galūnės; b) įspūdžiai buvo ne patys maloniausi, o aš dažnai nesiryžtu pripažinti nemalonių dalykų. Apsimetu, kad jų nėra. Labai gali būti, kad mirsiu nuo kokios lėtinės ligos, nes bijosiu eiti pas gydytoją, kad tik nesužinočiau nemalonios naujienos.

Turbūt pats metas susitaikyti su tuo, kad niekad greitai ir lengvai nepritapsiu naujose vietose. Pamenu, kad lindihopą mečiau, nes kiekvieną kartą nuėjusi į socialą jaučiausi labiausiai antisocial kokia tik galiu būti. Viskas būdavo lyg ir gerai, kol šokdavau. Bet tarpai būdavo tiesiog kančia. Ne rimta kančia, bet tokia kančia, kokią gali patirti laisvoje šalyje ne karo metu.(Kiekvieną kartą kai tariuosi kenčianti, prisimenu, kad iš žydų nagų darydavo sagas ir tada liaujuosi “kentėti“.) Kiek dairydavausi aplink, visi atrodydavo kažkuo susiję, juokdavosi, kalbėdavosi, atrodydavo, kad jiems viskas gerai, tik man ne.

Prieš vieną iš pirmųjų treniruočių klubo vadovo žmona gan šiurkščiai liepė nuo keikogi nusiardyti etiketes. Lyg čia būtų savaime suprantamas dalykas žmogui, kuris blet dar net nemoka normaliai užsirišti diržo ir kiekvieną kartą pradėdamas apšilimą nėra tikras, ar treniruotės eigoje nepasimatys vienas ar du vaiko maitinimo įrankiai. (Flešbekas į akrojogos treniruotę Tartu. Reikėjo gal pasidomėt kas ta akrojoga prieš einant vien su marškinėliais.) Lyg būčiau kažkoks neatsakingas vaikas, kuris specialiai nedaro kaip liepiamas. Bet gal aš tik perdėtai jautri motiniškai kritikai, mat taip ilgai klausiausi pastabų apie tai, kaip nemoku virti grikių. (Tbh mano variantas tikrai nebuvo optimaliausias, bet fakit, galutinis rezultatas vis tiek buvo tie patys tokio paties skonio grikiai.)

Šeštadienį tarp triešų laiką leidau tėvų namuose. Jau važiuodama ten jaučiau kažkokią keistą ekstazę ateinančią iš žinojimo, kad ten nebegyvenu. Nekenčiu pašilaičių. Net jei mikrorajonus reikia rašyti iš didžiosios raidės, specialiai paliksiu mažąją. Jei būčiau labiau išmananti wordpresso subtilybes, visą žodį sumažinčiau iki 8 dydžio. Gal net labiau, atsižvelgdama į kontrastą. Nežinau, kas negerai su ta vieta, bet ji išsiurbia visą norą gyventi. Kita vertus, nežinau ir kas negerai su Antakalniu: diena, kai nepamatysiu čia svirduliuojančių ponų (ponas – labai perdėtas žodis, bet tegul) bus įdomi diena. Vieną vakarą grįždama namo ne iš įprastos alkoholikais nusėtos pusės kiek užpavydėjau tai švariajai pusei, mat vietoj svirduliuojančių ponų sutikau tik keturis šunis vedžiojančius ponaičius. Šiek tiek nusiraminau, kai penktas sutiktasis vos nepargriuvo užkliuvęs už savo paties šuns.

Tėvų namuos buvo valgyt ir net kakavos drožlių (kam? kaam? nežinau kam, bet pasiėmiau, kol kas šiaip beriuosi jas į burną, bet net neabejoju, kad yra geresnis panaudojimo būdas). Šiek tiek trūko katino, bet jį priminė jo kadaise apmyžta paklodė, į kurią susisukusi pamiegojau pokaičio. Sapnavau (ir toliau tebesapnuoju) tik struktūras: nepamenu nieko, tik kažkokius sąrašus ir kad jiems pasibaigus liepiu sau pabusti — neduokdie pramiegosiu.

Nė kiek nejuokauju sakydama, kad per tris dienas padariau kokius 400 pritūpimų. Atrodo, jog šlaunų raumenys apvynioti guma. Ne kramtoma. Bet nesijaučiu nė kiek patobulėjusi. Tarp treniruočių net aplankydavo neviltis, nes atrodo, kad NIEKADA neišmoksiu nei normaliai atlikti judesių, nei suprasiu kas už jų slepiasi. Mane šiek tiek iš vėžių (gyvūnų) muša tai, kad vis dar nesuprantu, kaip reikia mokytis kūnu. Kartais teisingai padarau judesį ir tada suprantu, kodėl jį reikia daryti vienaip, o ne kitaip. O kartais privalau iš pradžių suprasti principą, kad pavyktų teisingai sudėlioti kojas. Na, o kitais kartais liaujuosi nervintis dėl menkniekių, nes kažkur giliai nujaučiu, kad visa tai darysiu dar labai labai ilgai,  todėl nėra kur skubėti. Ir net mokysiuosi labai lėtai, taip ir reikia. Kaip sakė Sylvain Taisson, yra dalykų, kuriuos gali pamatyti tik keliaudamas lėtai.

Kalbant apie keliones: susiplanavusi savo pavasarinį centrinės Europos turą pradėjau vėl mokytis vokiečių, bet kol kas mokymasis labiau panašus į lenktyniavimą su Joriu duolingo (laimiu, cha) nei į tikrą mokymąsi. Norėčiau išmokti bent tiek, kad sėdėdama lauko kavinėse galėčiau klausytis kaimynų pokalbių ir kam nors papasakoti, ką vakar veikiau. Bet čia pirma kalba, kurią mokausi daugiau mažiau viena ir kol kas mano progresas patvirtina tai, ką seniai nujaučiu: be gero mokytojo kalimas nedaug tepadės. (Nebent nori ką nors sukalti, tada turbūt kalimas yra pac tas. Po tokių pokštų gal ir geriau suprantu, kodėl stoviniuoju viena per visus seminarus.)

Ar šiame tekste pavartojau 19 jungtukų “kad“? Žinoma, kad taip.

Kieša, trieša ir kiti formavimosi būdai

Šiandien visą dieną stebėjau, ar automobilistai pasikeitę padangas, ar ne.
Pašalinus privalomojo balandžio pirmosios pokšto grėsmę galima ramiai tęsti.

Ar man vienai kartais sunku sufokusuoti gyvenimą? Tiksliau — išlaikyti balansą tarp mikro ir makro? Būna laikotarpių, kai viskas, apie ką galvoju, yra detalės: užsilenkęs lapo kampas, tušinuko kamštukas, ištinusi bomžo nosis, nuo šalčio pastipę plaukeliai, automatiškai užtemstantys akiniai ir taip toliau ir panašiai. O tada susilieju su dangum, žiūrėdamą į kiekvieną jaučiuosi jo sese ir mąstau apie tai, kaip žmogaus kūnas veikia būdus, kuriais jis suvokia pasaulį (mėgstamiausia fenomenologinė tema 4sho; jeigu būčiau voldemortas, tikrai bent trumpam pasisvečiuočiau visų gyvūnų galvose). Ir tada nukrentu nuo bordiūro, nes, aišku, nežiūriu, kur einu. (“Žiūrėk kur eini“ yra labai šlykšti frazė, jei sakai ją vaikui po to pridėdamas “kad nepargriūtum“. “Žiūrėk kur eini“ yra labai graži frazė, jei po to sakai “kad matytum, kur eini“. Nenoriu sakyti griovio neperšokusi op, bet man rodos būsiu žiauriai faina mama.) Visi turbūt žino paveikslėlį, kuriame gali matyti arba triušį, arba antį. Norėčiau išmokti matyti abu. Šiek tiek padeda aikido: praktikos metu turi judėti labai tiksliai, tvirtai ir aiškiai, bet visiškai atsipalaidavęs, lanksčiai ir neapsakomai švelniai. Bandydama sulieti du kraštutinumus galiausiai imu suprasti, kad jokie jie ne kraštutinumai. Bet reikia neišpasakytos (tokios, kurią net man, kontrolės karalienei, sunku įsivaizduoti) savikontrolės ir nugrimzdimo į gilumą, kad iš tiesų pavyktų. Nes iš tiesų aplink tiek noizo, kad nori nenori, dalis pasiekia ir tas vietas, kurių nenorėčiau, kad pasiektų. Trumpam mečiau skaityti straipsnius ir žiūrėti paveiksliukus, nes šiek tiek ilgiuosi savo interneto neturinčios penkiolikmetės minčių gilumo. Žinau, kad penkiolikmetės protas jau niekada negrįš, bet man rodos, kad atsisakius tam tikrų šiukšlių, galima ir vėl priartėti prie išsiilgtojo grynumo.)

Beveik nerašau apie aikido, nes bijau. Pirma, bijau kaip bijo kiekvienas, turintis kažką labai brangaus ir švento. Bijau kalbėjimu tai suteršti. Bet ši baimė juk neracionali, ar ne? Ar čia kažkoks krikščioniškas nedrįsimas pažiūrėti į eucharistiją? Kažkurią dieną (da, miegojau per pietų pertrauką) prieš užmigdama pagalvojau, kad man labai gaila, jog žmonės turi formuotis ir tapti savimi tyloje. Esame (ar bent aš taip jaučiausi ir jaučiuosi) skatinami kalbėti apie viską, bet ne apie tai, kas esame. Mokytis visko, bet ne savęs pažinimo. Pinigai zjbs, muzika zjbs, matematika zjbs, politika zjbs, bet savęs pažinimas yra tavo reikalas ir, mano mielas, niekam neįdomus. Todėl jau vien dėl to jaučiu pareigą nugalėti baimę ir visgi rašyti apie tai, kas mane formuoja.

Antra, bijau, kad nesugebėsiu perteikti aikido subtilumo. Galiu daug ką sieti su kasdienėmis situacijomis ir kalbėti alegorijomis, bet per šiuos penkis mėnesius įgijau kelią, kuris, vėlgi bijau, yra matomas tik tiems, kurie eina šalia. Taip ir turi būti, tokia ir yra do esmė, bet bandyti jį nupasakoti ir nesugebėti to padaryti verčia jaustis bejėge. O šiaip labai daug apie aikido galima sužinoti “Taikos mene“ (ją perskaičius ir supratau, kad čia manasmanoman), mėgstamiausia ištrauka —

“The penetrating brilliance of swords
Wielded by followers of the Way
Strikes at the evil enemy
Lurking deep within
Their own souls and bodies”

Na, pavyks ar nepavyks, bet kalbėti apie aikido aš bandysiu. Prieš porą savaičių per treniruotę (arba kitaip — triešą. Kas čia per žodis? Ir vis tiek geresnis nei trenkė — ar mane jis glumina todėl, kad yra žodžio “trenkti“ trečio asmens vienaskaitos formos homonimas? Apskritai kažkas negerai su daiktavardžiais, kurie baigiasi “-kė“: bankė, džinsofkė, grafkė. Čia turbūt vienintelė vieta, kurioje palaikyčiau VLKK norą uždrausti kokius nors žodžius) išsišiepiau kaip visiška kvailė, dažnai taip pasitaiko, nes dažnai atsisėdusi ant tatamio išgirstu, jog mokysimės ko nors, ką pati bandau nerangiai išmokti viena. Taigi, pradėjome mokytis švelnumo. Atlikti ir priimti kirtį taip, kaip glostytum sau brangų žmogų. Aš gan dažnai esu linkusi kartoti, kad esu labai nemoteriška, bet kai tik kam nors tai pasakau, būnu negailestingai nušvilpiama. Nes visi žiūri į papus. Bet man moteriškumas visad asocijavosi su vidiniu švelnumu, kurio pas mane taip maža. Gal kokios 70% mano reakcijų į dalykus yra kaip trinktelėjimas pliauska per galvą. Nepaisant to, kad daug ko gailiu, visai nemoku guosti žmonių. Kai apkabinu geriausią draugę, ji kartais net kvykteli iš džiaugsmo ir netikėtumo. Norėčiau tikėti, kad man trūksta kažkokios chromosomos. Ir kartu nenorėčiau, nes tai reikštų, kad niekad to neišmoksiu.

Bet juk išmoksiu?

Bet juk išmoksiu.