Gretoldas Sztikowiczius, ŠEŠTADIENIS

Gombrowiczius savo dienoraštyje (1953 m.) rašė:

“Šį savo dienoraštį pradėjau rašyti paprasčiausiai todėl, kad išsigelbėčiau; apimtas degradacijos baimės, iš baimės galutinai paskęsti trivialaus gyvenimo bangose, kurios man jau siekia burną.“

Labai gali būti, kad aš savo bloge daug cituosiu Gombrowicziaus. Ne su viskuo, ką jis rašė, sutinku; ne viską, ką jis rašė, suprantu; net ne viską, ką jis rašė, skaičiau, bet jo proto negaliu pavadinti kitaip, kaip sveiku. Ir man suprantamu. Tai itin įspūdinga, nes nedaug sutinku (tiek kelyje, tiek rašte) žmonių, kurie man tokie aiškūs, ryškūs ir artimi. Dažniausiai su kuo nors kalbantis (ar skaitant) būna arba nuobodu, arba iš nejaukumo tenka stengtis nesiraukyti. Tokios patirtys man, kaip žmogui, irgi naudingos, bet kartais norisi tiesiog komforto: žmogaus, kurio mintys veda plačiu šviesiu keliu, o ne į kažkokius užkaboriuose pasislėpusius kiemus.

Perfrazuojant Gombrowiczių:

“Šį savo blogą vėl pradėjau rašyti paprasčiausiai todėl, kad man patinka, kaip veikia mano protas, kai reikia galvoti apie rašymą; kai nereikia galvoti apie rašymą, retai kada išvis susimąstau apie savo protą.“

Kokia dabar didžiausia mano baimė? Kad gausiu LLVS antipremiją. Tai nėra labai tikėtina, bet nėra ir neįmanoma. Ar ši baimė kažkurį vakarą neleido man užmigti? Be abejo. Bet tada su savimi susitariau: jei gausiu antipremiją, liausiuosi vertusi, grįšiu į ofisą, gausiu pastovias pajamas, nusipirksiu butą, sukursiu šeimą ir mirsiu aštuoniasdešimties. Jeigu negausiu premijos, vis tiek mirsiu maždaug aštuoniasdešimties. O aštuoniasdešimties nebus svarbu, kokias premijas ir antipremijas esu gavusi, svarbiausia bus sugebėt išlipt iš lovos ir nepamiršt savo vardo (vienas aktualesnių gyvenimo tikslų). Taip su savimi pasikalbėjusi iškart užmigau.

IMG_2220
man kažkaip atrodo, kad niekas niekur nebekelia nuotraukų, kuriose atrodo taip, kaip iš tikrųjų atrodo

Hi der

Pirmu sakiniu iš kambario iškart išvarysiu dramblį, kuris visai ne vietoje ir ne laiku pastebėjo, kad jau keturis mėnesius nerašiau blogo. Ne tavo reikalas, drambly, eik valgyt bananų.

Tam, kad kažką rašytum, juolab apie save, turi turėti kažkokias ribas, kurias pasiekęs nebegali susiturėti ir išsilieji per kraštus. O aš ištryniau ribas. Bandau vertinti save nesiremdama išoriniais vardikliais. Visiems, kurie tai daro, norėčiau paspausti ranką, nes kol kas tai atrodo nepaprastai sunku. Nesigriebti etiketės ir net veiksmo, nekurti save apibrėžiančios istorijos. Tiesiog būti. Galiu tvirtai pranešti, kad man tai sekasi baisiai sunkiai. Iš dalies gal todėl, kad nesu įsitikinusi, jog tuo ką nors pasieksiu. Darau visa tai labiau tam, kad neičiau kažkieno kito pramintu taku.

Paulius klausia, kodėl nerašau knygos. Sakau, kad nenoriu parašyti prastos. Jis tikina, kad reikia rašyti ir prastas knygas. Bet geriau pagalvojusi suprantu, kad visai nebijau tų prastų knygų. Aš tiesiog nebenoriu pasakoti (savo) istorijos. Net dabar rašydama jaučiu, kaip kiekvienas pirštas atsisako tai daryti. Matyt, pripratau prie patogumo niekam už nieką neaciskaitinėti. Nebandyti savęs pateisinti, neieškoti į logikos rėmus telpančios prasmės.

Nujaučiu, kad antroje ir trečioje pastraipoje papasakoti dalykai yra kažkaip susiję. Kai nenori sulaukti išorinio patvirtinimo, paglostymo ar bet kokios kitos reakcijos, nedarai nieko, kas galėtų tą reakciją sukelti?

Neseniai verstoje knygoje autorė rašė, kad reikėtų padėkoti tiems, kurie garsiai nereiškia savo nuomonės ir nekuria nereikalingo noizo. Dėkoju kasdien.

Kas dar naujo? Dešimt kartų išėjau iš darbo, pradėjau sportuoti, pradėjau mokytis piešti (tiek, kiek įmanoma tai daryti nemokant piešti) su Adobe Illustrator, pastebėjau, kad jei valgau daug saldumynų, labai niežti kojas, sužinojau, kad jau yra atrasta maisto papildų, kurie sugrąžina žiliems plaukams jų buvusią spalvą, pradėjau valgyti košes, žaisti Dungeons&Dragons, vėl jaučiuosi taip, lyg turėčiau draugų, vis dar juokiuosi iš Pauliaus šypsenos, nes vis dar negaliu patikėti, kad kas nors gali turėti tokią gražią šypseną, per pastaruosius porą mėnesių perskaičiau kokias 15 knygų, po to savaitę neskaičiau, pradėjau mokytis vokiečių kalbos ir lioviausi mokytis vokiečių kalbos, nusipirkau kablus, važiuosiu į kalnus. Dar labai įmanoma, kad vasarą teks dirbti nuomininke (kaip pavadinti hostą lietuviškai?), ruošdamasi šiam gigui planuoju violetine spalva nusidažyti plaukus, nusipirkti yoga pants ir labai smarkiai sustorėti.

DSC_1481
life is what happens when you tie your shoes and the shoelace snaps in half