jei turėčiau ežiuką, pavadinčiau jį Kernium

 

muzikinis fonas šiek tiek į temą (jau kurį laiką jie — įdomiausia lietuviška grupė, gaila, kad negroja vestuvėse);

Vėl buvau pašilaičiuose, parvežiau draugams lauktuvių: čiulpinukų-kolozetų (naudojimo instrukcija: pamirkai čiulpinuką į klozete esančius sproginėjančius miltelius, itin subtilu ir juokinga). Taipogi mačiau, kad turguje sulčių kioskelis, be įprastinių morkų bei apelsinų, pardavinėja bulvių sultis. Panašu, kad visai nereikia toli važiuoti norint nustebti. Visgi, labiausiai mane stebina štai šito pastatų ansamblio bjaurumas:

Jeigu būčiau godzila, negalėčiau apsispręsti, ar išgriauti, ar apvemti
Jeigu būčiau godzila, negalėčiau apsispręsti, ar išgriauti, ar apvemti

Pakeliui į gimtąjį rajoną skaičiau “Roland Barthes par Roland Barthes“. Kol kas teigiu tai visai nedrąsiai, bet dar kiek ir manau, jog įsitikinsiu, kad Roland Barthesas yra mano gyvenimo rašytojas. Na, bet jau ligšiolinio gyvenimo. Nežinau, ar sąžininga taip sakyti, bet jis mane supranta turbūt geriau nei didžioji dalis mano kada nors sutiktų žmonių. Bet gal tik taip įsivaizduoju. Manau, jog kol buvo gyvas, buvo per daug užimtas, kad norėtų mane suprasti. Ir jam turbūt nebūtų buvę labai įdomu.

Kai iš Tiphaine Samoyault ėmėme interviu apie Barthesą (gal kada jis suras kelią į kokį nors nevertingą literatūros apžvalgų portalą — interviu, ne B.), Jurga jos paklausė, kuri jo knyga jai asmeniškai (ne kaip žurnalistei ar mokslininkei) labiausiai patinka. Tiphaine atsakė, jog “Teksto malonumas“, mat skaitė ją mokykloje ir tai buvo pirmas iš nedaugelio veikalų, kuris atrodė tarsi parašytas būtent jai. Man “Teksto malonumas“ buvo pirmas prancūziškas tekstas suteikęs malonumo. O “Roland Barthes par Roland Barthes“ yra tekstas, kurį reikėjo skaityti prieš verčiant “Meilės diskurso fragmentus“. Nes visi jo raštai yra kažkaip neatsiejamai susiję, neva koks tinklas. Visiškai papirkusi (nes protingai pasakanti tai, ką aš metų metus kartoju kasdieniais žodžiais) ištrauka apie priešiškumą kinui:

“Vaizdavimo ribotumas (analogiški privalomoms kalbinėms kategorijoms) priverčia suvokti viską: dar prieš jam įgaunant reikšmę, apie per sniegą brendantį žmogų man jau viskas pasakyta; tuo tarpu tai, kas parašyta, manęs neverčia žiūrėti į veikėjo nagus — nebent, jei jam to norisi, su didžiausia jėga Tekstas man pats papasakoja, kokie ilgi Hiolderino nagai.“

Absoliučiai svaigstu iš malonumo. Čia turbūt būtų puiki proga dar kartą pareklamuoti  “Meilės diskurso fragmentus“. Ypač rekomenduoju bakalaurinio amžiaus merginoms, kurioms nesiseka meilėje. Kai perskaitysit knygą, suprasit, kodėl taip nesiseka. Sektis nepradės, bet bent jau suprasit.

Jeigu jau prakalbome apie nesėkmes, tenka pastebėti, kad senokai nesidalinau akimirkomis iš “omg noriu mirti iš gėdos“ sekcijos. Kažkas stuktelėjo (gal metai pagaliau?) ir lioviausi gėdytis savo kvailų poelgių ir leptelėjimų. Bet Greta nebūtų Greta (kaip liūdna pagalvojus, kad taip galėtų būti — kad Greta tikrai nebūtų Greta), jeigu nesugebėtų susimauti ir po to valandą kartoti susimovimo galvoje, kol galiausiai jis pataptų nebe tikrovės, o vaizduotės dalimi ir tapčiau nuo jo laisva. Kiekvienas sprendžiam problemas kaip išmanom. Na, bet į betmobilį ir prie istorijos: prieš porą dienų buvau koncerte (muzikinis fonas). Jame buvo ir šiuo metu “labiausiai hot bičo Vilniuje“(LHBV) titulą nešiojantis bičas. Titulą renka nekompetetinga vieno nario komisija, titulas dažnai perduodamas vis skirtingiems asmenims. Nenoriu per daug nagrinėti to priežasčių (mat jos nesvarbios ir gal net sumenkintų mano jaučiamą gėdą), bet koncertui įpusėjus bičas prieina prie manęs, paduoda ranką ir sako “labas, Greta“. Ką gali daryti Greta? Absoliučiai bet ką. Pasakyti ką nors šmaikštaus. Žaviai nusišypsoti. Netyčia apipilti bičą alumi. Tsme galimybės yra neribotos. Ką Greta daro? Dvidešimt sekundžių krato bičo ranką ir atsako pakartodama jo pasisveikinimą.

“Labas, Greta.“ — “Labas, Greta.“ Bičas juokiasi ir nueina.

Kremtuosi aš ne todėl, kad nepavyko sužavėti LHBV, bet todėl, kad buvau labai smarkiai įsitikinusi, kad man praėjo kelių drebėjimo ir drugelių pilve skraidymo metas. Jau esu pakankamai protinga, kad nebesekiočiau deg(in?)ančių akių, mat žinau, kad jos mane veda ne ten, kur noriu būti, bet pasirodo, kad nepaisant to, su jomis susidūrusi grįžtu į devintą klasę. This sucks. Ne tragedija, žinoma, bet turiu pripažinti, kad visai nepasiilgau tokios būsenos. Ir kartu visai pasiilgau. Dėl to gal kiek mažiau gėda, bet gėda vienok.

—-

Sukdama už kampo darbe vos neatsitrenkiu į vyrą, kuris man labai nepatinka. Ir pradedu galvoti, kad gal jis nepatinka man ne dėl to, kad atrodo fancy ir kvailas, bet todėl, kad užklijavusi jam šitas etiketes visiškai nustojau kreipti į jį dėmesį. Galbūt jeigu kasryt su juo pasisveikinčiau ir kartais virtuvėje paklausčiau, kaip sekasi, pastebėčiau jo teigiamas savybes ir, susidūrusi su juo ant kampo ne apsimesčiau, kad nieko neįvyko (bet visgi piktai burbtelėčiau), o susižvalgyčiau ir nusijuokčiau. Kita vertus, jeigu kreipčiau dėmesį į jį, galbūt nekreipčiau į vyruką, kurį matau važiuodama troleibusu: jis stovi su grupe draugų, kiti garsiai kalba ir juokauja, jo kūno kalba aiškiai sako, kad jis nori iš ten dingti; arba turisto prie P&P lėtai mojančio draugams turistams. Arba apsiašarojusios mergaitės stotelėj. Vieni norėtų, kad niekad nereiktų tvarkyt namų ir gamint valgyt, o aš norėčiau galėti būti dėmesinga viskam, visiems ir visada.

Finalas: Antakalnio romantika, makaronai+maketas=kml, balionų rojus.

WP_20160408_20_11_50_Pro

WP_20160414_14_04_16_Pro

20160321_132645

 

 

atostogos padrikom

Karc nuo karto vis prisimenu šitą postsecret’ą:

Prisimenu, nes jame užfiksuotas visas mano naivumas. Visą, kas nemalonaus turi įvykti gyvenime, aš daugiau ar mažiau priimu: veidmainystes, apgavystes, piktus kėslus, standartų neatitikimą (kalbu čia labai kasdieniškai; apie tai, kaip priimu didesnius nemalonumus, skaitykite kitoje pastraipoje). Kažkodėl visada žinojau, kad pasaulis nėra čiūčia liūlia gražus vaikeli miegok saulytės gėlytės bulbulbul. Kažkodėl niekad nesusidūriau su šoku “o ne kokia neteisybė“(o tiksliau gal vieną kartą: man dešimt, vakare radiocentro apdovanojimai: brolis buvo labai šlykštus ir mane erzino: už tai mus abu nubaudė ir liepė eiti miegoti: nepamačiau radiocentro apdovanojimų: dabar galvoju, kad labai gerai, bet tada man rodos ašaros persunkė pagalvę: šiek tiek gal net iki dabar pykstu ant tėvų, kad bausdavo mus abu vien todėl, kad tingėdavo aiškintis situaciją). Neteisybė rules the world ir todėl geriausia, ką gali padaryti, tai pac kuo mažiau klampot po šūdus ir kitus apšūdinti kuo mažiau. Tačiau mano naivumas slypėjo kitur: mat aš labai ilgai tikėjau, aš dar net vis dabar nenoriu tikėti, bet tikiu, kad žmones galima išgelbėti. Galima jiems padėti. Kad aš galiu jiems padėt. Ir kad ir kiek man pasaulis, kinas, draugai ir pažįstami, ženklai ir visa kita sako ir rodo, kad ni-chu-ja, aš negaliu paleisti šitos mažos dalelės savo jaunatviško idealizmo. Jaunatvinės silpnaprotystės. Jąąą, turėčiau būti didelė bei protinga mergaitė ir suprasti, kad gali padėti tik tiems, kurie prieina ir to paprašo, o ne tiems, kurie lakioja atsegtais klynais, be paltų ir tranko plaktuku sau per galvą. Bet čia gal pasipūtimas? Galvoti, kad apskritai galėtum kam nors padėti? Pasimečiau. Kai dabar prisimenu dalykus, kuriuos išmokau iš žmonių, tai jie atėjo arba iš manęs pačios, arba iš kažkur ataidėjo tik praėjus jau kuriam laikui. Taigi, mokaisi ne iš kitų, o su kitais. Va ką man, po velnių, reik įsidėmėti. Išmokyti gali tik nemokydamas. Ir išmokyti gali ne visus. Ir išvis, reikia mesti iš galvos norus mokyti. Reik tiesiog pačiai mokytis, o jei kam reikės, išmoks dalykų patys.

Pradėjau žiūrėti “The Act of Killing“. Aštuntą minutę neištvėriau ir turėjau įsitikinti, kad čia tikrai dokumentika, o ne fantazija. Atrodo, šitas pasaulis niekam kitam ir nėra surėdytas, tik išmokti apie gėrį  ir blogį. Bet iš kur tiek to blogio? Ir kodėl kai kurie taip ir neišmoksta jo nugalėti? Suprantu, kad čia paaugliškas ramblinimas, bet kaip kažkam gali atrodyti normalu nužudyti žmogų? Fak kiek daug aš dar nežinau apie žmones. Tyliu, tyliu ir džiaugiuosi, kad kai kurių dalykų niekada ir nesužinosiu.

Lyrinis nukrypimas ir citata apie mane, ne? : “Man atrodo, kad jei mano gyvenimas būtų susidėjęs iš jie susipažino būdami 17 metų, įsimylėjo, puikiai baigė mokslus, susirado darbus, iki 30 jau turėjo 3 gražius vaikučius, kas vakarą visi mielai vakarieniaudavo namie, vasaromis išvažiuodavo gražių šeimyninių atostogų prie jūros, užaugino vaikus, išleido juos į mokslus, tada vaikai susirado darbus, prigamino anūkų ir tada laimingai sau pasimirė, tai būtų buvęs pats blogiausias scenarijus. Pats pats. […] Bet labai noriu, kad mano gyvenime būtų buvę visi įmanomi pakilimai ir visos įmanomos duobės. Noriu būti patyrusi pačią didžiausią meilę, vidutinę meilę, ne tokią ir didelę meilę, uždraustą meilę, noriu pati žinoti ką reiškią nelaiminga meilė, noriu mokėti išgyventi ją (bet jau moku, daugiau nebereikia!). Noriu būti keliavusi viena. Noriu žinoti ką reiškia sustoti pakelėj, nes nebematai kelio per ašaras. Žodžiu, noriu visko, o ne tiesios linijos.“ – iš http://haneriete.blogspot.lt/;

Ir tikrai visgi kartais pamislįju, kas būtų, jeigu nebūčiau paauglystėj nusprendus, kad nenoriu darbo vyro namo vaiko medžio karsto? Jeigu nebūčiau nusprendus, kad šitas pasaulis turi būti kaip atostogos: kai daug patiri, su daug kuo susipažįsti, kai pritrina batai, kai tenka meluoti, kai nesupranti, kas vyksta, kai nusiperki negaliojantį bilietą, kai pirmą kartą pamatai vandenyną, kai seki paskui tą dviejų taurių girtumą į nematytas vietas. Chances are, kad visus tuos paprastus paprasto gyvenimo dalykus dar turėsiu (jau net turiu darbą; o medį išvis šiais laikais gauti ne problema; karstą gal taipogi? Apie vyrus skaitykite kitoje pastraipoje). Bet jei ir turėsiu, tai turėsiu juos jų kaip ir netrokšdama (šio norėjimo tipas panašus į plaukų augimo tipą: faina, kai trumpi, bet faina ir kai užauga), todėl labai lengva. Kaip sakė vikšras, kai nežinai, kur nori nueiti, koks skirtumas, kur pasuksi? Pradėjau čia kažkaip gražiai, o gavosi pastraipa apie “svarbu ne tikslas, o kelionė“. Ew, bet ką jau čia, reikia ir man kartais pabūti B.T.-H.

Labai ilgą gyvenimo periodą meilė buvo mano mokytoja, o vyrai ir moterys buvo mano suolai ir lentos. Būtent šitie dalykai labiausiai gasdino ir labiausiai traukė. Labiau nei bet ką mėgau tą gut feeling, kuris mane prišvartuodavo prie vieno ar kito žmogaus, žmonių grupės, veiklos ir nuo kurio kildavo rankos ir akys su kuo nors prasilenkus gatvėje. Kai visa mano egzistencija susikoncentruodavo ties vienu jausmu. Su amžiumi meilės samprata plėtėsi ir romantinė kuo toliau, tuo toliau traukėsi į šoną užleisdama vietą paprastesnėms savo giminaitėms. Bet tas gut feeling išliko ir kartais pasireikšdavo. Kaip malonu tikėti, kad nujauti, ko tau reikia? Kad kažkas reguliuoja tavo veiksmus ir kad yra kažkoks masterplanas. Kad tokie jausmai negali būti šiaip sau ir išsigalvoti. Tačiau kai labai ilgai tiki tokiais dalykais, po to gan skauda atsibusti ir suprasti, jog gut feeling visus tuos metus buvo visai ne friend, o netgi labai didelis foe. Taigi, pagaliau susivokus, kad mano intuicija mane veda ne prie gero, gyvenimas šiek tiek pasikeitė. Nepabijokime ir nuvalkiotos metaforos: atverčiau naują lapą. Tame lape dar labai tuščia, bet tame lape aš esu absoliuti karalė. Bene pirmą kartą gyvenime manęs nebevaldo instinktai, nuojautos ir vyrai. Mano sprendimai yra mano sprendimai. Mano norai yra tik mano. Nepakeliamas atsakomybės lengvumas.

Kodėl pradėjau visa tai pasakoti? (Juk turi būti priežastis, ar ne?) Naujųjų metų pavakarę su Vainium gėrėm kavą, prie kito staliuko sėdėjo vaikinas su knyga. Jis kažkokiu nepaaiškinamu būdu priminė man visus mano kadais mylėtus vyrus. Visus, paskui kuriuos ėjau. O paskui jį eiti nenorėjau. Ir tada kitu nepaaiškinamu būdu pagalvojau, kad galbūt gali būti daugiau nei vienas gut feeling? Kad galbūt mano pirmasis, kuriuo nepailsdama sekiau, buvo triksteris? Galbūt dabar verkia, kad jį išaiškinau. Ir galbūt – tik galbūt – tų gut feelings bus dar ne vienas ir ne du.

Labai padrika, bet ir aš pastaruoju metu padrika. Atostogas praleidau sukišusi visas nušalusias nosis į vertimą, taip ir matydavau kaip už lango pamažu temsta. Atsiribojau nuo žmonių. Labai sunkiai užmiegu. Jeigu gerai save pažįstu (cha), tai visi šie simptomai būdingi kokono stadijai. Kartais rytais pabudusi jaučiu, kad jau tuoj tuoj ir užgriebsiu tai, ką pasaulis bando man pasakyti visom savo kalbom, kurių aš ir toliau nesuprantu.