visuomenės spaudimas

Pastebiu, kad man visai netenka susidurti su tuo, kas vadinama visuomenės spaudimu. Niekas nekvaršina man galvos bandymais primesti savąjį gyvenimo būdą. Niekas nesako, kad jau laikas turėti vaikų, uždirbt milijoną, kad esu per stora, kad kažko nesugebu, kad man kažkas negerai.

Manau, kad taip yra dėl kelių priežasčių:

  1. Žmonės iškart pajunta, kad nekreipsiu į jų pastabas dėmesio, t.y. kad nepaeis manęs įtikinti savo tiesa.
  2. Žmonės bando mane kažkuo įtikinti ir primesti savąją tiesą, bet, kadangi aš į tai reaguoju labai nejautriai, priimu jų žodžius kaip pasidalinimą patirtimi, o ne kaip ataką. Arba net pati imu juos įtikinėti savo tiesa ir tada jie išvis ima gailėtis  prasižioję.
  3. Žmonės gal kažką man ir sako, bet aš tiesiog nieko neprisimenu.
  4. Nėra tokio dalyko, kaip visuomenės spaudimas, o visi, kurie jį jaučia, tiesiog galvoje susikuria normalaus žmogaus įvaizdį ir įsivaizduoja, kad kažkam labai niežti visus tokiais padaryti.

Maestro Gombrowiczius:

Žmonijos problema gali būti išspręsta tik žmonijos, o ne individo pastangomis.

Būti konkrečiu žmogumi. Būti individu. Nesiekti pasaulio, kaip visumos, permainų – gyventi pasaulyje keičiant jį tik tiek, kiek siekia mano prigimtis. Keisti jį pagal savo poreikius – individualius poreikius.

Panašu, kad daugelis susiduria su ta pačia problema, tuo norėjimu išspręsti kitų problemas, karas ar jokio karo. Bet ką gali padaryti, jei savo valdžioje esi pats vienas? Senstant, kai iš socialisto tampi konservatoriumi, greičiausiai tenka susitaikyti su mintimi, kad vieno individo pastangos žmonijos problemų neišspręs ir pasiduoti. Bent jau man atrodo, kad Gombrowiczius pasiduoda. Nors turbūt jis tik realiai įvertina savo galimybes.

Visgi kažkaip malonu žinoti, kad kažkokį žmogų kitoj pasaulio pusėj prieš pusę amžiaus kankino tie patys klausimai. Net neabejoju, kad ir dabar ir net ne kitoj pasaulio pusėj irgi kankina, bet apie tokius klausimus lengviau skaityti, nei kalbėtis.

 

ekshibicija, SEKMADIENIS

Dabartinė blogo situacija man šiek tiek primena laikus prieš kokius septynerius metus: jo beveik niekas neskaito. Žinoma, kitaip nei prieš septynerius metus, dabar jau yra žmonių, kurie skaitytų, jei pakiščiau prieš nosį. Bet aš kol kas nekišiu, labai malonus toks vienišas ekshibicionizmas.

Versdama Filosofijos kursą per šešias ir ketvirtį valandos pirmą kartą (tikrai ne pirmą, bet mano atmintis tokia prasta, kad kone visos mintys man ateina “pirmą kartą“) susimąsčiau apie tai, kad sąmonė nėra smegenys. Ją tikriausiai sąlygoja (taip redaktorė sakyt neleidžia, nors prieš tai viena leido – sudėtinga su tomis redaktorėmis) smegenys, bet, jei gerai suprantu, niekas vis dar iki galo nesupranta, kas ta sąmonė yr, ir, kol neišsivystys dar viena sąmonė, tikriausiai ir nesupras.

Įdomu tai, kad medituodama galiu kone užčiuopti sąmonės intencionalumą: atrodo, kad sąmonė kone pulsuoja ir spurda, verždamasi link objektų. Anksčiau to nejausdavau – dėl to ir įdomu.

Ar aš vienintelė per ekskursijas būtinai turiu stovėti šalia gido; jei ne visai šalia, tai bent ne daugiau nei per porą žmonių? Kitu atveju net nesijaučiu dalyvaujanti ekskursijoje. Ar taip yra todėl, kad man bet kokia interakcija privalo būti asmeniška – jei ir ne iš tiesų, tai bent mano pačios galvoje? Ar taip yra visiems?

kažkodėl namie gert viskio kolos kokteilį atrodo labiau socialiai priimtina nei tik kolą; kita vertus, kame čia socialumas, jei namie esu viena?

Gretoldas Sztikowiczius, ŠEŠTADIENIS

Gombrowiczius savo dienoraštyje (1953 m.) rašė:

“Šį savo dienoraštį pradėjau rašyti paprasčiausiai todėl, kad išsigelbėčiau; apimtas degradacijos baimės, iš baimės galutinai paskęsti trivialaus gyvenimo bangose, kurios man jau siekia burną.“

Labai gali būti, kad aš savo bloge daug cituosiu Gombrowicziaus. Ne su viskuo, ką jis rašė, sutinku; ne viską, ką jis rašė, suprantu; net ne viską, ką jis rašė, skaičiau, bet jo proto negaliu pavadinti kitaip, kaip sveiku. Ir man suprantamu. Tai itin įspūdinga, nes nedaug sutinku (tiek kelyje, tiek rašte) žmonių, kurie man tokie aiškūs, ryškūs ir artimi. Dažniausiai su kuo nors kalbantis (ar skaitant) būna arba nuobodu, arba iš nejaukumo tenka stengtis nesiraukyti. Tokios patirtys man, kaip žmogui, irgi naudingos, bet kartais norisi tiesiog komforto: žmogaus, kurio mintys veda plačiu šviesiu keliu, o ne į kažkokius užkaboriuose pasislėpusius kiemus.

Perfrazuojant Gombrowiczių:

“Šį savo blogą vėl pradėjau rašyti paprasčiausiai todėl, kad man patinka, kaip veikia mano protas, kai reikia galvoti apie rašymą; kai nereikia galvoti apie rašymą, retai kada išvis susimąstau apie savo protą.“

Kokia dabar didžiausia mano baimė? Kad gausiu LLVS antipremiją. Tai nėra labai tikėtina, bet nėra ir neįmanoma. Ar ši baimė kažkurį vakarą neleido man užmigti? Be abejo. Bet tada su savimi susitariau: jei gausiu antipremiją, liausiuosi vertusi, grįšiu į ofisą, gausiu pastovias pajamas, nusipirksiu butą, sukursiu šeimą ir mirsiu aštuoniasdešimties. Jeigu negausiu premijos, vis tiek mirsiu maždaug aštuoniasdešimties. O aštuoniasdešimties nebus svarbu, kokias premijas ir antipremijas esu gavusi, svarbiausia bus sugebėt išlipt iš lovos ir nepamiršt savo vardo (vienas aktualesnių gyvenimo tikslų). Taip su savimi pasikalbėjusi iškart užmigau.

IMG_2220
man kažkaip atrodo, kad niekas niekur nebekelia nuotraukų, kuriose atrodo taip, kaip iš tikrųjų atrodo